Atnaujintas 2006 spalio 18 d.
Nr.78
(1478)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Bažnyčia įsitraukia į kovą su korupcija

Mindaugas BUIKA

Reiškinio analizė ir priežasčių nustatymas

Būdama jautri šiandieninio visuomeninio gyvenimo aktualijoms, Bažnyčia įsitraukia į debatus dėl kovos su korupcijos blogiu, pabrėždama teisėtumo ir moralės sąsajas. Kaip tik šiam tikslui birželio mėnesį Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba buvo surengusi tarptautinę konferenciją, kurios baigiamasis dokumentas, Vatikane paskelbtas spalio 10 dieną, taip ir vadinasi „Kova su korupcija“.

Kaip teigė minėtos Šventojo Sosto dikasterijos vadovas kardinolas Renatas Martinas, korupcijos reiškinį pirmiausia būtina rūpestingai išanalizuoti ir nustatyti tikrąsias jo priežastis, kad būtų priimtos atitinkamos priemonės jam įveikti. Akivaizdu, kad korupcija kelia iššūkį visuotinei atsakomybei ne tik dabarties, bet ir būsimų kartų atžvilgiu, todėl kovai su šiuo blogiu svarbu sutelkti visus politinius bei teisinius veiksnius, nacionalines institucijas ir tarptautines organizacijas. Bažnyčia su savo moraliniu autoritetu ir laiko išbandyta socialine doktrina taip pat turi dalyvauti kovoje su korupcija.

Sveikindamas šią Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos iniciatyvą tuometis Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas popiežiaus Benedikto XVI vardu konferencijos dalyviams rašė, kad Bažnyčia skatinama esmingai prisidėti prie „teisėtumo kultūros“ ugdymo. Tai tuo labiau svarbu, nes, kaip konferencijoje aiškino minėtos Popiežiškosios tarybos sekretorius vyskupas Džianpaolas Krepaldis, teisėtumas ir moralė visuomenės gyvenime yra neatskiriami, ypač jeigu siekiama įtvirtinti autentišką teisingumą.

Naujų istorinių faktorių įtaka

Vatikano dokumente pažymima, kad nors korupcijos reiškinys egzistavo visą laiką, tačiau tik pastaruoju metu jo suvokimas pasiekė reikiamą tarptautinį lygmenį su solidžia empirine analize bei atitinkamais korupcijos nuostolių vertinimais. Tam įtakos turėjo du svarbūs istoriniai faktoriai: ideologinių blokų žlugimas 1989 metais ir informacijos globalizacija. „Abu šie procesai prisidėjo korupciją išvesdami į ryškesnę šviesą ir leisdami žmonėms ją išsamiau suvokti“, – teigiama dokumente. Sienų atsivėrimas, vykstant globalizacijai, leidžia korupcijai beveik nekliudomai plisti po visą pasaulį, bet kartu sudaro geresnes galimybes kovoti su šiuo blogiu per atitinkamą tarptautinį pastangų koordinavimą“.

„Korupcija yra reiškinys, kuris neapsiribojo politika ar geografija, ji egzistuoja tiek turtingose, tiek ir vargingose šalyse, – pažymi savo dokumente Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. – Korupcija peržengia visus visuomenės sluoksnius: ji negali būti priskirta tik tiems, kurie dirba ekonominiame sektoriuje, ar tik viešųjų institucijų valdininkams“. Išsivysčiusių Vakarų šalių pilietinė visuomenė taip pat yra pažeista korupcijos, nors labiausiai ji yra išsikerojusi Afrikos, Lotynų Amerikos ir pokomunistinės Rytų Europos regionuose. Būtent čia kalbama apie nusikalstamą didžiulių piniginių resursų praradimą, kurie galėtų būti vertingai panaudoti ekonomikoje, gamyboje ar socialinėse programose.

Vatikane vykusioje konferencijoje dalyvavęs Jungtinių Tautų kovos su nusikalstamumu tarnybos vykdomasis direktorius Antonijus Kosta sakė, kad vien tik Afrikoje korupcijos kasmetinė „kaina“ siekia 150 milijardų dolerių. Daugelyje Lotynų Amerikos šalių apie pusę pajamų, gautų iš komercinės veiklos, atitenka „komisiniams“, taip iškeliant produktų kainas prekyboje. Taip pat pasaulyje yra gerai žinomas pokomunistinių šalių vadinamojo politinio elito, paveldėjusio buvusių totalitarinių režimų ydas, įžūlus korumpuotumas, stabdantis investicijas į spartaus atsikūrimo reikalaujančią ekonomiką. „Piliečiams ir investuotojams demokratija pirmiausia reiškia pasitikėjimą viešosiomis ir privačiomis institucijomis. Jeigu šio pasitikėjimo trūksta, visa demokratinė sistema žlunga“, – pabrėžė A.Kosta.

Organizuoto nusikalstamumo formų sąsajos

Dokumente toliau išvardijama tai, ką Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos surengtoje konferencijoje dalyvavęs Pasaulio banko pirmininkas Polas Volfovicas įvardijo priežastimis, sąlygojančiomis dabartinės „korupcijos kultūros“ ( kaip priešingumo popiežiaus Benedikto XVI kviečiamai kurti „teisėtumo kultūrai“) susiformavimą. Tarp šių priežasčių nurodomas skaidrumo tarptautiniuose finansuose stygius ir neteisėtai įgytų pinigų bei finansinių operacijų, vadinamųjų ofšorinių „uostų“ buvimas. Korupcijos išlikimą bei plėtrą skatina ribotas bendradarbiavimas tarp valstybių, skirtingos normos įvairiose nacionalinėse teisinėse sistemose, taip pat problemos iškėlimo į žiniasklaidą atskirose pasaulio dalyse stygius dėl pačios žiniasklaidos nelaisvumo arba korumpuotumo.

„Šiandien didelį susirūpinimą sąlygojanti korupcija taip pat yra susijusi su narkotikų (ir žmonių) kontrabanda, pinigų plovimu, nelegalia prekyba ginklais bei kitomis organizuoto nusikalstamumo formomis“, – pabrėžiama Vatikano dokumente. Jame išsamiau apibūdinama ta politinė, teisinė ir socialinė žala, kurią visuomenės gyvenimui neša korupcija ir ryšys su kitomis šių dienų ydomis. Remiantis tos pačios Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos mokymu, pabrėžiama, jog politinė korupcija sudarko ir kompromituoja valstybės funkcionavimą turėdama neigiamą poveikį valdžios ir valdomųjų santykiams.

„Korupcija radikaliai iškraipo atstovaujamųjų institucijų vaidmenį, nes jos yra naudojamos kaip arena politiniam barteriui tarp klientų poreikių ir vyriausybinių tarnybų“. Šiuo atžvilgiu politinis pasirinkimas labai susiaurėja, nes tegalima orientuoti tik į tuos, kurie valdo galingas įtakos priemones, ir tai neretai neturi nieko bendra su tikraisiais visų piliečių bendrojo gėrio poreikiais. Pirmiausia čia kalbama apie tą bendrąjį gėrį, kuris yra teisėtumas, sąlygojantis normalų ekonominių ir politinių institucijų funkcionavimą. „Faktiškai visi žmonės turi teisę į gėrį, kuris yra teisėtumas“, nes būtent tai yra viena svarbiųjų sąlygų žmogiškųjų asmenų normaliam sambūviui. Todėl „korupcijos praktika ir kultūra turi būti pakeista teisėtumo praktika ir kultūra“, pabrėžiama naujajame Vatikano dokumente.

Perėjimas į demokratiją negarantuoja korupcijos išnykimo

Jame taip pat pastebima, kad iš korupcijos įveikimo perspektyvos perėjimas iš autoritarinės į demokratinę santvarką, iš vertikalaus centralizuoto valdymo į horizontalų, paremtą subsidiarumo principu bei kuo platesniu visuomenės dalyvavimu, yra teigiamas rezultatas. Tačiau tai dar negarantuoja visiško korupcijos išnykimo, ypač jeigu visuomenėje nėra religiniu tikėjimu paremto bendrojo moralumo. Todėl reikia rūpintis, – tai tiek Bažnyčios, tiek ir valstybės uždavinys joms glaudžiai bendradarbiaujant, – kad pereinant iš uždaro totalitarinio režimo į „naująjį atvirumą nebūtų sunaikintos tvirtos moralinės nuostatos ir kad pliuralizmas nesusilpnintų solidžių visuomeninių ryšių“.

Moralinių standartų išnykimas kelia ne mažesnį korupcijos pavojų daugeliui vadinamųjų išsivysčiusių visuomenių, kaip ir archajiškų visuomenių. Perdėtas pliuralizmas gali lengvai sukelti piliečių etinio konsensuso praradimą ir atsiradusi moralinė sumaištis kartu su vertinimo apie tai, kas yra gera ir kas bloga, nebuvimu silpnina ir patį korupcijos reiškimo pasmerkimą. Taip pat „vidinių ir išorinių sienų tarp visuomenių išnykimas gali vesti į tarptautinio korupcijos eksporto palengvinimą“, teigiama Vatikano dokumente.

Kad išvengtume visų šių pavojų, Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba primena į popiežiaus Jono Pauliaus II 1991 metais paskelbtoje socialinėje enciklikoje iškeltą „žmogiškosios ekologijos“ koncepciją ir pažymi, kad tik remiantis ja galima suprasti tikrąsias korupcijos priežastis bei pasekmes. Jeigu nebegali atlikti auklėjamojo vaidmens, jeigu įstatymai yra priešingi autentiškai žmogaus gerovei – pavyzdžiui, nukreipti prieš gyvybę per aborto ir eutanazijos įteisinimą, jeigu teisingumo įgyvendinimo pažanga yra labai lėta, o moralė susilpninta tolerancijos iškrypimais, jei žmonių gyvenimo sąlygos prastėja, o mokykla nebepajėgia stimuliuoti asmenybės ugdymo, tada „žmogiškoji ekologija yra pažeista, o jos nebuvimas skatina korupcijos reiškinio išsiskleidimą“.

Katalikų socialinio mokymo nuorodos

Nereikėtų užmiršti, kad korupcijos reiškinys sukelia tokius dalykus, kaip šantažas ir grasinimai, „nerašyti susidūrimai ir suokalbiai“, kas tiesiogiai yra susiję su žmogaus sąžinės reikalais ir tik vėliau – su jų pačių veikimu struktūrose. Štai kodėl kovos su korupcija kontekste „piliečių moralinio ugdymo ir formacijos uždavinys tampa nepaprastai svarbus“. Dėl to visada svarbiausios Bažnyčios auklėjamosios pareigos įgyvendinimas per jos bendruomenes, institucijas, sąjūdžius ir organizacijas ir su jos tikinčiųjų narių buvimu kiekviename šių dienų visuomenės segmente „gali suvaidinti reikšmingą vaidmenį korupcijos prevencijai“, pabrėžiama dokumente.

Šalia šio auklėjamojo bei švietėjiško Bažnyčios vaidmens „žmogiškajai ekologijai“ įtvirtinti, kovoje su korupcija direktyvinėmis nuorodomis gali būti jos socialinės doktrinos principai, darantys įtaką personalinei bei kolektyvinei elgsenai. „Šie principai yra žmogiškojo asmens orumas, bendrasis gėris, solidarumas, subsidiarumas, rūpestis vargšais ir visuotinė gėrybių paskirtis“. Jie yra radikali priešingybė korupcijos pozicijai, kuri eksploatuoja egoistinius interesus iki visiško cinizmo ir bejausmio individualizmo. Bažnyčios socialinio mokymo siūlomi moralumu ir artimo meile grindžiami visuomeniniai santykiai kaip tik ir skatina griežtą korupcijos pasmerkimą.

Be abejo, reikia suvokti žmogaus charakterio sudėtingumą,vidinę kovą tarp gėrio ir blogio pasirinkimo, ir „socialinė santvarka bus tuo stabilesnė, kuo labiau stengsis ne priešinti asmeninius interesus su visuomeniniais, bet ieškos kelių, kaip juos vaisingai derinti“, teigiama enciklikoje „Centesimus annus“. Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos įsitikinimu, tai ir yra „labai efektyvus ir realistinis kriterijus“ kovai su korupcija. Nes tik gerai suvokus, jog korupcija yra blogis, nešantis didelį praradimą visiems, o jos atmetimas – gėris, nešantis naudą visiems, bus tikrai priimta kova su korupcija kaip vertybė. Žinoma, čia yra svarbūs ir konkretūs veiksmai, tokie kaip neteisėto elgesio paviešinimas bei kaltųjų griežtas baudimas ir paskata už socialiai atsakingą elgesį. Taip pat ir tarptautinėje plotmėje turi būti rodomas palankumas šalims, kurios netoleruoja korumpuotos praktikos bei atkakliai siekia ją išgyvendinti.

Skatinamas tarptautinis bendradarbiavimas

Dokumento pabaigoje Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba sutelkia dėmesį į tarptautinio bendradarbiavimo reikšmę kovoje su korupcija, pabrėždama ekonominių santykių bei finansinių transakcijų skaidrumą bei įstatymų sunorminimą arba derinimą. „Kadangi organizuotas nusikalstamumas nepaiso sienų, būtina stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą tarp vyriausybių, bent jau teisinį bendradarbiavimą, ekstradikcijos srityje“, – rašoma dokumente. Pagrindas galimai globalinei antikorupcinei sistemai sukurti galėtų būti 2003 metais priimta Jungtinių Tautų konvencija prieš korupciją, kuri įsigaliojo 2005-ųjų gruodį.

Reikėtų, kad kuo daugiau šalių ratifikuotų šią Konvenciją bei kitus tarptautinius prieš korupciją nukreiptus susitarimus. Tačiau šių sutarčių realaus įgyvendinimo problema lieka aktuali taip pat ir jas pasiruošusioms šalims, nes stiprėja tendencija dėl vienokių ar kitokių politinių motyvų ar pačių vyriausybių korumpuotumo nekreipti dėmesio į tarptautinės teisės normas. „Reikalingas tarptautinio lygio susitarimas dėl konfiskavimo ir grąžinimo to, kas buvo neteisėtai įgyta“: stebina, kad iki šiol dar nėra tokio pobūdžio tarptautinės teisės normatyvų ir viskas remiasi nacionalinių įstatymų reguliavimu bei procedūromis.

Pagaliau Vatikanas taip pat primena teisinės paramos svarbą besivystančioms šalims svarbą, kurioms reikia padėti sukurti savas kovos su korupcija struktūras. „Dvišalis ir daugiašalis bendradarbiavimas teisingumo srityje (...) yra labai naudingas ir turi būti visiškai įtrauktas į paramą bendrajam vystymuisi“, – tvirtinama dokumente. Jame primenamas apgailėtinas faktas, jog kartais Vakarų korporacijos, netgi valstybinės struktūros ar tarptautinės organizacijos noriai bendradarbiauja su vargingų šalių korumpuotais oligarchais ar valdininkais ir netgi skatina korupciją norėdamos gauti apčiuopiamos naudos ar reikalingo kontraktų sudarymo.

Todėl čia yra reikalingas turtingų šalių toliaregis ir disciplinuotas priėjimas skatinant besivystančių regionų demokratiją, laisvą ir budrią žiniasklaidą bei pilietinės visuomenės augimą, jeigu norima tikros pažangos, kuri naudinga visiems globalizuotame pasaulyje. Šias pastangas remia vietinės Bažnyčios ir vyskupų konferencijos daugelyje šalių, savo dokumentais bei nuorodomis skatinančios pagarba teisėtumui grindžiamos visuomenės formaciją. Jų glaudesnis bendradarbiavimas su tarptautinėmis organizacijomis korupcijai įveikti stiprina pozityvių rezultatų viltį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija