Atnaujintas 2006 spalio 20 d.
Nr.79
(1479)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Vilkaviškio vyskupijoje

Lazdijų dekanate

Paminklas atkaklaus Lietuvos partizanų pasipriešinimo židinyje

Kauno šaulių sąjungos vyrų
choras „Trimitas“ gieda
Seirijų bažnyčioje šv. Mišių metu

Dainavos partizanų apygardos
vado Juozo Gegužio-Diemedžio
sesuo Anelė ir brolis Pranas
(priekyje) prie savo brolio žūties
vietos Bestraigiškės miške

Prie paminklo žuvusiems partizanams
Barčiūnų kaime. Tarp iškilmių dalyvių
(kairėje) – Dainavos apygardos
vadas dim. kpt. Kazimieras Savičius;
šalia paminklo, dešinėje –
kun. Vytautas Insoda, žuvusiųjų
artimieji, giminės

SEIRIJAI. Spalio 1 dieną į miestelį suvažiavo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) nariai – buvusių kovų bendražygiai, ryšininkai, žuvusių partizanų giminės, artimieji iš Kauno, Alytaus, Lazdijų, Veisiejų ir kitų gretimų vietovių. Švč. M. Marijos Škaplierinės bažnyčioje klebonas kun. Vytautas Juozas Insoda aukojo šv. Mišias už Dainavos apygardos partizanus Antaną Majauską-Pabėgėlį, Vladą Misiūną-Bijūną, Vytautą Kalvinską-Nevėžį, Juozą Vailionį-Bedalį, žuvusius 1950 m. rugsėjo 15 d. Barčiūnų kaime, taip pat už tos pačios apygardos ir Šarūno rinktinės vadą Juozą Gegužį-Diemedį, Bronių Šalaševičių-Žilvitį, štabo narį Bolių Vailionį-Narsuolį, štabo narį Algirdą Salinį-Skirmantą, Gediminą Urmanavičių-Pavasarį bei Stasį Krukonį-Žvaigždikį, kurie žuvo 1951 m. rugsėjo 27 d. Bestraigiškės miške.

Kun. V.Insoda sakė, kad šie jauni vyrai, ilgus metus kovoję su NKVD kariuomene, kentė didžiulius nepriteklius, patyrė alkį, troškulį, matė sovietų žiaurumus. Žiemą bunkeriuose nebuvo šilta, kankino drėgmė, trūko oro. Tačiau vyrai penkerius, šešerius, septynerius ir daugiau metų su ginklu priešinosi pavergėjams. Prasidėjo didelių išdavysčių metas, seko ginkluotės resursai, kovotojų gretos. Tokiu sunkmečiu dauguma Lietuvos ūkininkų rėmė rezistentų kovą, tiekė maisto produktus, savo ūkiuose slėpė kovotojus. Partizanai visiems įrodė, jog žygiais, o ne žodžiais jie tėvynę myli. Jie vadovavosi prelato M.Krupavičiaus pagrindine nuostata: „Mylėk Viešpatį Dievą už viską labiau, artimą kaip save patį, o Tėvynę – už save labiau“.

Po šv. Mišių partizanų pagerbimo iškilmių dalyviai ilga automobilių vilkstine vyko į Barčiūnų kaimą, esantį už devynių kilometrų į pietus nuo Seirijų miestelio, prie kelio į Leipalingį.

Praėjus 56 metams po to, kai čia žuvo minėti partizanai, architektas, dailininkas Vytautas Žilionis ėmėsi iniciatyvos – iš lauko akmenų suprojektavo ir buvo pastatytas partizanų atminimo vertas paminklas. Visų, susirinkusių pagerbti partizanus, akivaizdoje Seirijų klebonas pašventino granitinę piramidę su akmenine plokšte, kurioje įrašytos žuvusiųjų pavardės ir vardai. Dainavos partizanų apygardos vadas dim. kpt. Kazimieras Savičius priminė, kaip prieš pusę amžiaus žuvo jauni dvidešimtmečiai vyrai, netikėtai užpulti NKVD kareivių. Amžina šlovė kovotojams už Lietuvos laisvę, sakė K.Savičius.

Alytaus politinių kalinių ir tremtinių mišrus choras atliko keletą partizanų kovinių dainų. Jiems talkino Kauno šaulių sąjungos vyrų choras „Trimitas“ (vadovas Jurgis Strazdas). Savo išgyvenimais pasidalijo žuvusiųjų giminaičiai. Prie paminklo buvo padėta gėlių, plaikstėsi žvakių liepsnelės. Minėjimo pabaigoje iškilmių dalyviai sugiedojo Lietuvos himną.

Po paminklo partizanams šventinimo minėjimo dalyviai pasuko į Bestraigiškės mišką, esantį į pietvakarius nuo Seirijų ežero. Miškas išsibarstęs ant kalvų, kalvelių, todėl visiems dalyviams teko apie kilometrą eiti raižyta vietove prie bunkerio, kuriame prieš 55 metus žuvo Dainavos partizanų apygardos ir Šarūno rinktinės vadas J.Gegužis-Diemedis su penkiais kovos bendražygiais. Ant aukštos kalvos stovi kuklus, tačiau išvaizdus paminklas iš lauko riedulių su geležiniu kryžiumi viršūnėje. Paminklo papėdėje atstatytas atviras dviejų aukštų bunkeris su gultais, kopėčiomis, staliuku kampe. Minėjimo dalyviai uždegė žvakes, padėjo gėlių prie paminklo ir bunkerio papėdėje.

LLKS štabo viršininkas Vyčio kryžiaus ordininkas dim. mjr. Vytautas Balsys sakė: „Visi žinome, kokias dideles aukas sudėjo lietuvių tauta kovoje už savo laisvę ir nepriklausomybę; deja, šiandien matome, kiek mažai mūsų mokyklose skiriama pokario kovai su NKVD kariuomene. Vadovėliuose tam skirta vos keli skyreliai, ir tai tik vyresnių klasių mokiniams. Lietuvoje nėra tautinės mokyklos. Vyrauja kosmopolitizmas. O taip skiepijamas pasaulio piliečio mąstymas. Lietuva gali atgimti, jei dabartinis jaunimas geriau pažins savo istoriją, žinos, kokią kainą visais laikais ir amžiais lietuviai mokėjo už laisvę. Turėkime vilties, kad tauta budės ir neleis grįžti buvusiai sntvarkai“.

Kalbėjo Alytaus LPKTS koordinatorė Janina Juodžbalienė, Šlavantų seniūnė Maseikienė, su pagarba buvo sutikti žuvusio partizano J.Gegužio-Diemedžio sesuo Anelė ir brolis Pranas. Anelė sakė, kad jei ne geri juos supantys žmonės, po brolio žūties nuo persekiojimų nebūtų turėję kur dėtis. Lazdijų rajono šaulių sąjungos vadas Gediminas Karauskas su užsidegimu tvirtino, kad tėvynės ginti ėjo jaunimas iš miesto ir kaimo, iš vienkiemių. Niekas nelaukė aukštų apdovanojimų. Visi turėjo vieną bendrą tikslą – iškovoti Lietuvai laisvę, dėl jos ir aukojosi. Skambėjo Alytaus choro bei Kauno šaulių sąjungos choro „Trimitas“ atliekamos kovų dainos.

Atidavę pagarbą ir sugiedoję Lietuvos himną, iškilmių dalyviai čia pat, pamiškės vejoje, surengė pietus. Iš įvairių staltiesių ant žalio kilimo nusitiesė margaspalvis „stalas“. Jame padėti atsineštiniai valgiai – sumuštiniai, mišrainės, sultys, vaisvandeniai, saldumynai ir kiti gardėsiai. Bestraigiškės miško pievoje skambėjo patriotinių dainų posmai, lyrinės eilės. Tarp mūsų, gyvųjų, tarsi pabuvo ir žuvusiųjų sielos, bendravo su mumis ir dėkojo, kad neužmiršome jų, vis prisimename.

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija