Atnaujintas 2006 lapkričio 3 d.
Nr.82
(1482)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Vengrijos sukilimo 50-osioms metinėms

Ir Lietuvos kolaborantams drebėjo kinkos…

Petras KATINAS

1956 metų vengrų tautos sukilimas sukėlė didžiulę paniką ne tiek Maskvoje, kiek satelitinėse „liaudies demokratijos“ valstybėse. Pirmiausia Rytų Vokietijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje. Sunerimo ir „tarybų“ Lietuvos kolaborantų viršūnės. Apie tai galima spręsti iš „LTSR“ KGB padalinio viršininko K.Liaudžio raštiško pranešimo („dokladnaja zapiska“), adresuoto pirmajam LKP CK sekretoriui A.Sniečkui. Aišku, su grifu: „Visiškai slaptai“. Be įprastų liaupsių patiems sau, kooptuotas iš Rusijos vyriausiasis okupuotos Lietuvos čekistas K.Liaudis rašė: „Paaštrėjus tarptautinei padėčiai ir labai suaktyvėjus imperialistinių šalių reakcinėms jėgoms, kapitalistinių valstybių žvalgybos sustiprino savo ardomąją veiklą prieš Sovietų Sąjungą, panaudodamos tam visas turimas priemones bei galimybes. Kartu su šnipinėjimo ir diversinės veiklos stiprinimu, jie išvystė pasiutusią propagandą prieš socializmo pagrindus SSRS, ką aiškiai įrodo „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ ir kitų radijo stočių laidos. Įvykiai Lenkijoje, Vengrijoje bei kiti užsimaskavusių priešiškų jėgų išpuoliai suteikė slaptiems socializmo priešams vilčių atstatyti SSRS kapitalistinę santvarką. Todėl tie slapti priešai pastebimai suaktyvino savo antisovietinę veiklą, sumaniai maskuodami ją melagingais „laisvės ir demokratijos“ šūkiais. Jie ne tik šmeižia, bet ir sąmoningai iškraipo visus Sovietų Sąjungos komunistų partijos bei vyriausybės veiksmus, skleidžia provokacinius gandus, siekia pasėti nepasitenkinimą tarp politiškai nesubrendusių žmonių ir atimti iš jų tikėjimą mūsų socialistine valstybe. Pastebimai savo veiklą suaktyvino ir nacionalistiniai emigraciniai centrai, taip pat antisovietiniai-nacionalistiniai elementai, gyvenantys LTSR teritorijoje.

Ypatingai rimto dėmesio privalo susilaukti 1956 m. lapkričio 2 d. įvykę priešų – nacionalistinių elementų išpuoliai Vilniuje ir Kaune per religinę katalikišką šventę, vadinamąją Vėlinių („Zadušnyj denj“). Tą dieną nacionalistiškai nusiteikęs jaunimas, tarp jų ir studentai, technikumų ir vidurinių mokyklų moksleiviai, Kauno ir Vilniaus miestų kapinėse organizavo kolektyvinį nacionalistinių dainų ir buržuazinės Lietuvos himno giedojimą. Girdėjosi šūkiai ir raginimai, nukreipti prieš sovietų valdžią. Po atitinkamų priemonių, neramumai buvo nutraukti. (…)

Mūsų organai nustatė 140 tūkst. respublikos gyventojų, kurie susirašinėja laiškais su žmonėmis, gyvenančiais užsienyje. Nuo 1956 m. sausio 1 d. iki 1957 m. sausio 1 d. iš įvairių kapitalistinių šalių, daugiausia iš JAV, Argentinos, Brazilijos, Vokietijos Federatyvinės Respublikos ir Izraelio, į Lietuvos TSR atėjo ir buvo apdirbta („abrabotano“) per 720 tūkst. laiškų, iš kurių konfiskuoti 6238. Minėti laiškai konfiskuoti dėl juose buvusių šmeižikiškų, antisovietinių išpuolių, siekiant apdoroti Lietuvos TSR gyventojus diegiant jiems neapykantą socialistinei santvarkai, SSRS ir partijai bei vyriausybei. Ir tik nedaugelis tų laiškų (2441) turėjo religinį-propagandinį charakterį, kartu liaupsinant kapitalistinių šalių gyvenimo būdą. Vykdant slaptą ateinančios iš kapitalistinių šalių korespondencijos peržiūrą iki 1956 m. spalio-lapkričio mėnesių, buvo konfiskuojami tiktai tie antisovietinio turinio laiškai, kuriuos siuntė atskiri asmenys. Bet po žinomų įvykių Vengrijoje ir Lenkijoje ypač padidėjo antisovietinių-nacionalistinių korespondencijų srautas. Dauguma tokio pobūdžio laiškų, konfiskuotų po 1956 metų spalio, yra šabloniški antisovietiniai dokumentai, padauginti tipografija lietuvių kalba. Juos siuntė į LTSR įvairios emigrantų nacionalistinės organizacijos, įsikūrusios Vokietijos Federatyvinėje Respublikoje, Austrijoje ir Prancūzijoje. Vykdydami susirašinėjimo kontrolę, mes sulaikėme 1746 anoniminius laiškus, kuriuose Lietuvos TSR gyventojai bandė siųsti į įvairius antisovietinius radijo transliacijų centrus prašydami bei pageidaudami stiprinti antisovietines radijo laidas…“

Taigi K.Liaudis, nors ir turėdamas lietuvišką pavardę, nuo vaikystės gyveno Rusijoje ir nuo ankstyvos jaunystės uoliai dirbo partinį ir „administracinį“ darbą. O tas administracinis darbas, partine kalba, daugiausia reiškė darbą represinėse čekistinėse struktūrose. K.Liaudis ypač pasižymėjo darbuodamasis Ukrainoje 1925-1932 metais. Tai buvo patys baisiausi, vadinamosios kolektyvizacijos metai Ukrainoje, kai šimtai tūkstančių žmonių mirė iš bado, buvo negailestingai naikinama inteligentija. Vėliau, 1932-1939 metais, buvo „politiniu darbuotoju“ Raudonojoje armijoje. Ką veikė tie politiniai darbuotojai, ypač tuo metu, kai armijoje vyko stalininiai valymai, niekam nereikia aiškinti. Vos „išvadavus“ mūsų šalį, 1944 metais K.Liaudis buvo atsiųstas į Lietuvą. Tapo LKP CK sekretoriumi, o Lietuvos kolchozinimo metais, 1947-1950-aisiais, buvo žemės ūkio ministru ir „LTSR“ ministrų tarybos pirmininko pavaduotoju. 1953-1959 metais – vidaus reikalų ministras, KGB pirmininkas.

Tokių „lietuvių“ kaip K.Liaudis, kurie nekentė lietuvių tautos labiau už viską, buvo ne vienas. Pakanka priminti dar vieną – Josifą Bartašiūną, „LTSR“ MVD (NKVD) viršininką 1944-1953 metais. Jo vykdytos represijos prieš Lietuvos pasipriešinimo sąjūdį buvo įvertintos aukštais kariniais laipsniais ir vyriausybiniais apdovanojimais. Jau 1945-aisiais J.Bartašiūnas („LTSR“ enciklopediniuose leidiniuose vadinamas Juozu) tapo generolu majoru, o jo devynerių metų veikla vykdant „specialiąsias vyriausybines užduotis“ buvo pažymėta dviem Raudonosios vėliavos, taip pat Lenino, Tėvynės karo I laipsnio ir kitais ordinais. Netgi „rašytojas“ A.Gudaitis-Guzevičius už vienerius metus darbo MGB-NKVD tapo generolu ir Raudonosios vėliavos ordino kavalieriumi.

Todėl suprantama, kodėl K.Liaudžio vadovaujama represinė žinyba po 1956 metų ėmė rašyti pranešimus A.Sniečkui apie savo nuveiktus darbus kovojant su „nacionalistiniais elementais“, nes A.Sniečkus Vengrijos revoliucijos buvo išsigandęs dar labiau nei jo viršininkas ir bičiulis Maskvoje M.Suslovas, jau nekalbant apie atsiųstuosius iš Rusijos Liaudžio ir Bartašiūno tipo čekistus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija