Atnaujintas 2006 lapkričio 8 d.
Nr.83
(1483)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Pasakos mažiems ir dideliems

Petras KATINAS

Aštuonios Seimo frakcijos pasirašė susitarimą dėl kovos su korupcija. „Pagaliau sulaukėme“, atsiduso ne vienas, kai parlamentarai užsimojo prieš šią daugiagalvę hidrą. Kitaip tariant, mūsų valdantysis „elitas“ nebesitaikstys su valdininkų gobšumu, o į jų pavaldinių pinigus besitiesiančios rankos gaus per nagus. Į Lukiškes, žinoma, tokių valdininkų, įsipainiojusių į korupciją, niekas nesodins. Pirmiausia vietos neužteks. Reikėtų skubiai pastatyti dar kelias Lukiškes. Antra, kaip ne kartą sakė valdančiosios partijos vadas ir buvęs Prezidentas bei Premjeras, tiktai teismas gali nustatyti, kiek kas paima ir už ką. Tą patį ėmė kartoti ir naujasis Premjeras. Po to, kai visa žiniasklaida ėmė trimituoti, kaip aplinkos apsaugos ministras, švelniai tariant, pro pirštus žiūri į savo pavaldinių išdaigas (ir ne tik pavaldinių, bet ir į savo žmonos) grobiant sklypus bei vykdant nelegalias statybas, premjeras G.Kirkilas pareiškė visiškai pasitikintis ministru, nes tik teismai gali įrodyti kaltę. Ir kaip tik tomis dienomis, kai Seimo frakcijos pasirašė išliaupsintą susitarimą dėl kovos su korupcija, Seimo laikinoji komisija, tyrusi „Alitos“ bendrovės privatizavimo peripetijas, nustatė, kad to privatizavimo metu valstybė prarado 36 mln. litų. Ir įvardijo kaltuosius. Tarp jų – A.Brazauskas, buvęs ūkio ministras R. Čėsna ir pagarsėjęs naktinis brakonierius, buvęs Turto fondo vadovas. Na, ir kas, kad nustatė. Socialdemokratai mūru stojo už savuosius, o ypač už „pateptąjį“ partijos pirmininką. Nenuilstanti partinė dama V.Vėsaitė, į pagalbą pasitelkusi naujai iškeptą socialdemokratą Seimo narį A.Sereiką, tą patį buvusį Alytaus VSD pareigūną, kuris vykstant R.Pakso nušalinimo procedūroms atnešė jam slaptus „Alitos“ privatizavimo užkulisių dokumentus, kryžium gulė už savo viršininką ir globėją A.Brazauską ir kitus, įvardytus Seimo komisijos išvadose. Kažkada armonikėle čirpinęs R.Pakso Prezidentūros kiemelyje, dabar A.Sereika paliko buvusį savo geradarį ir pasirinko kur kas galingesnį ir gudresnį, labiau patyrusį šeimininką ir jo partiją. Na, ekspremjeras, vos tik žurnalistams paklausus, kaipgi čia buvo dėl tos „Alitos“, pareiškė, jog tai ne kokių nors plunksnagraužių reikalas. Ir pridūrė, jog privatizuojant „Alitą“ viskas buvo „vsio zakono“. Be to, tie 36 milijonai, kurie nuplaukė, argi tai pirmas kartas? Juk ne tiek jau nuplaukė. Net jeigu įvyktų stebuklas ir reikėtų juos įnešti į valstybės kasą, tai padarytų mokesčių mokėtojai.

Praėjusią savaitę prezidentas V.Adamkus šventė garbingą aštuoniasdešimtmečio jubiliejų. Išvakarėse nuvyko į Šilalę, kur vos ne ašaras liejo dėl provincijos gyventojų skurdo. Taigi buvo atsigręžęs „veidu į tautą“. Bet jubiliejų gerokai apkartino žiniasklaida, kaip tik tomis dienomis paskelbusi ir parodžiusi auksinį Prezidentūros tualetą, įrengtą neva Didžiosios Britanijos karalienės vizito proga. Su garsios italų firmos rankų darbo įranga bei baldais. Ir kainavo tas tualetas, į kurį Jos Didenybė net neužsuko, beveik ketvirtį milijono litų. Gal todėl matydama tokį išlaidavimą ir atsistatydino Prezidentūros finansininkė. Matyt, nenorėdama ar bijodama, kad, išaiškėjus tokiam karališkam išlaidavimui, gali būti paversta atpirkimo avele. Viena aišku, šią „kiaulę“ Prezidentui pakišo jo patarėjai. Kaip anksčiau tą padarė kotedžus Turniškėse nusipirkę jo patarėjai E.Bagdonas ir R.Muraška. Nors netrukus šie veikėjai lyg ir atsistatydino, bet vėl sugrįžo į savo šiltas vietas, o visas triukšmas buvo tarsi pliaukštelėjimas botagu per maurais užžėlusią kūdrą. Dar daugiau, atrodo, kad tas pats E.Bagdonas taps Lietuvos ambasadoriumi Baltarusijoje, kaimyninėje šalyje, kurią kai kurie žurnalistai įvardija nelegalios ar pusiau legalios kontrabandos į Lietuvą lizdu. Taigi Prezidento jubiliejus buvo gerokai apkartintas. Ir ne vien dėl jo nemėgstančios tam tikros žiniasklaidos priemonių grupės. Juk faktiškai Prezidentūrai išlaikyti skiriama net 33 mln. litų per metus. Kur nuplaukia tie milijonai, niekas nekontroliuoja. Tad kodėl gi Prezidentūros klerkams tuo nepasinaudoti?

Bet tai tik dar vienas skandalėlis. Jų buvo ir bus ateityje. Kur kas didesnis skandalas bręsta vykstant VSD darbo ir vieno geriausio saugumo karininkų V.Pociūno žūties aplinkybių tyrime. Kelia didelį susirūpinimą, kaip čia atsitiko, kad, Baltarusijos generalinei prokuratūrai dar nepaskelbus oficialių išvadų dėl V.Pociūno žūties Breste, kai kurie mūsų žiniasklaidos „flagmanai“ jau prieš kelias dienas paskelbė savo „išvadas“. O jos, pasirodo, visiškai sutapo su Minsko prokurorų tyrimo išvadomis. Kas gi gali paneigti, kad mūsų žiniasklaidos „organams“ tą medžiagą pateikė VSD vadovas, dėl kurio dabar ir vyksta nuožmios diskusijos. Todėl nemažai daliai žurnalistų, stebinčių šiuos įvykius, pagrįstai kyla klausimas: gal dabartinis VSD šefas bendradarbiauja ir derina savo veiksmus su Baltarusijos KGB? Todėl Bresto prokuratūros pareigūnas V.Marinievičius ir yra toks užtikrintas, pareikšdamas, jog esąs įsitikinęs, dėl V.Pociūno žūties Lietuvos prokurorai tikrai padarys tokią išvadą, kokią padarė Minsko prokurorai.

Apskritai dėl Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vykdomo VSD veiklos tyrimo vyksta nesuprantami dalykai. „Nežinomi“ Seimo nariai esą konspiracijos sąlygomis rengia projektą, kuriuo reiškiamas nepasitikėjimas NSGK vykdomu tyrimu. Šie „nežinomieji“ jau beveik aiškūs. Šioje grupėje susibūrė gana įdomi seimūnų kompanija. Tai liberalas E.Masiulis, vienas iš socdemų „politbiuro“ veikėjų J.Karosas, buvęs užsienio reikalų ministras socialliberalas A.Valionis. Pasak vieno jų, Liberalų sąjūdžio seniūno E.Masiulio, NSGK tirdamas VSD veiklą siekia šio departamento sugriovimo. Tačiau juk ne NSGK griauna VSD departamentą. Svarbų Kontržvalgybos skyrių, nušalindamas jo vadovus, paralyžiavo pats VSD vadovas. Įdomu, kad neoficialiai kalbama, jog puolimui prieš NSGK pritariama ir Vyriausybės rūmuose. Tai pirmiausia rodo, jog labai daug kas iš valdančiųjų ir šiaip politinių veikėjų yra prikišę nagus ten, kur nereikia, ir labai bijo, kad tyrimo metu nepaaiškėtų daugelis nešvarių, o gal ir dar blogesnių dalykų. Aišku viena: politinių rietenų pelkėje bandoma paskandinti labai svarbius galus. Deja, tai jau ne pirmas kartas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija