Atnaujintas 2006 lapkričio 10 d.
Nr.84
(1484)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Perlaidojo bažnyčios statytoją

Urna su kan. Felikso Kapočiaus
palaikais Paminklinėje
Kristaus Prisikėlimo
bažnyčioje ir jo portretas

Perlaidojimo apeigų šv. Mišioms
vadovavo Kauno arkivyskupas
metropolitas Sigitas Tamkevičius (centre)

Urna su kan. F.Kapočiaus
palaikais palydėta į bažnyčios
rūsyje įrengtą kolumbariumą

Perlaidojimo iškilmėse dalyvavo
Kauno miesto valdžios atstovai
Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Lapkričio 4 dieną Kaune, Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kolumbariume, perlaidoti šios šventovės statytojo kan. Felikso Kapočiaus (1895 – 1971) palaikai. Iš Jungtinių Amerikos Valstijų parvežtą prieš 35-erius metus mirusio dvasininko urną su palaikais lapkričio 2–3 dienomis gausiai lankė tikintieji, atsisveikindami su šiuo uoliu Bažnyčiai ir Tėvynei savo gyvenimą atidavusiu kunigu.

Kan. F.Kapočius gimė 1895 m. gegužės 31 d. Voltūnų kaime (Žemaitkiemio valsčiuje, Ukmergės apskrityje), ūkininko kalvio šeimoje. 1911 metais baigęs Ukmergės gimnaziją, jis įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurioje mokėsi iki 1918-ųjų. Būtent tų mūsų tautos Nepriklausomybės atkūrimo metų birželio 3 dieną diakonas F.Kapočius buvo įšventintas kunigu. Pirmasis jo, kaip jauno kunigo, paskyrimas buvo Šėtos parapija. Čia jam teko parapijos vikaro ir vidurinės mokyklos mokytojo pareigos. Po dvejų uolaus darbo šioje parapijoje metų jis buvo paskirtas Kauno Katedros vikaru. Juo išbuvo dar septynerius metus. Tuo metu jis kartu tęsė filosofijos ir teologijos (apologetikos) studijas Vytauto Didžiojo universitete. Taip pat kurį laiką buvo Profesinės mokytojų sąjungos suaugusiųjų gimnazijos kapelionu.

Prieškario Lietuvoje nebuvo pašaukimų į kunigystę stygiaus, tad vikarauti kunigams neretai tekdavo ir ne vieną dešimtį metų. Tačiau Kauno Katedros vikaras kun. F.Kapočius jau nuo pradžių išsiskyrė iš kitų kunigų veiklumu. Todėl po devynerių metų vikaravimo 1927 metais jis gavo aukštesnes pareigas – paskirtas Kristaus Prisikėlimo bažnyčios Žaliakalnyje klebonu, o nuo 1929-ųjų – ir viso Kauno dekanu. Šis naujas paskyrimas idealiai atitiko jauno, entuziastingo ir veiklaus kunigo prigimtį, nes parapija buvo dar tik besikurianti – viską reikėjo kurti iš pagrindų. Jau prieš šio kunigo paskyrimą – 1923 metais viename iš gyvenamųjų namų Aukštaičių gatvėje buvo įrengta koplytėlė, pavadinta Kristaus Prisikėlimo vardu. Tačiau greitai paaiškėjo, kad ši koplytėlė per maža: tikintieji joje nesutilpdavo. Vis labiau brendo naujų maldos namų statybos būtinumas. Sparčiai plečiantis Žaliakalniui ir žvelgiant į šios plėtros perspektyvą, darėsi akivaizdu ir tai, jog šioje Kauno dalyje turės iškilti ne šiaip sau paprasta bažnytėlė, bet didinga šventovė. Vis dėlto nesunku buvo suvokti, jog tokios vizijos įgyvendinimas, turint mintyje nelengvą tuometinę tiek Bažnyčios, tiek valstybės ekonominę padėtį, bus ne vienerių metų darbas. Todėl buvo nutarta iš pradžių pastatyti laikiną didesnę, nei minėtoji koplyčia, Kristaus Prisikėlimo bažnytėlę. Šio darbo pirmiausia uoliai ir ėmėsi naujai paskirtas parapijos klebonas kun. F.Kapočius. Dabartinėje mūsų mažosios Kristaus Prisikėlimo bažnyčios vietoje 1928 metų rudenį labai greitai buvo suprojektuota, pastatyta ir pašventinta naujoji bažnytėlė. Tačiau parapijiečių skaičius ir toliau labai sparčiai augo. Kalboje, skirtoje Kauno arkivyskupo metropolito Juozapo Skvirecko apsilankymui Kristaus Prisikėlimo parapijoje 1931 metais, kun. F. Kapočius pažymi: „Tuo pačiu laiku nuolatos rūpinamės didelės naujos bažnyčios statymu. Tuo tikslu gauta iš miesto valdybos didelė graži aikštė, kur pradėta gaminti naujai bažnyčiai medžiaga. Šįmet tikimės galutinai parengti naujos bažnyčios projektą, o pavasary, Dievui padedant, pradėti statybos darbus“. Taigi, kaip matyti, šis kunigas rūpinosi ir veikė iš karto dviem frontais. Jau pirmaisiais savo klebonystės parapijoje metais jis buvo išrinktas Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios statybos komiteto pirmininku.

1940 metų pavasarį buvo baigti pagrindiniai šventovės statybos darbai, pradėta vidaus apdaila. Tačiau, nepaisant uolių šio kunigo pastangų renkant šios šventovės statybai lėšas Lietuvoje bei užsienyje ir organizuojant jos statybos darbus, šios kilnios idėjos galutinį įgyvendinimą brutaliai nutraukė sovietinė okupacija. Ketverius metus trukęs An- trasis pasaulinis karas, nacių intervencija taip pat neleido užbaigti visų darbų. 1944 metais buvo suskubta įvertinti gausius kun. F. Kapočiaus nuopelnus Bažnyčiai – jam buvo suteiktas Kauno arkivyskupijos kapitulos kanauninko titulas. Deja, dėl sovietų okupacijos jam teko pasitraukti į Vakarus. Iš pradžių Europoje, vėliau Jungtinėse Amerikos Valstijose beveik tris dešimtmečius jis uoliai tarnavo užsienio lietuvių sielovadoje. Kan. F.Kapočius mirė 1971 m. liepos 21 d. ir buvo palaidotas Čikagos šv. Kazimiero parapijos lietuvių kapinėse.

Perlaidojimo apeigos prasidėjo šv. Mišiomis. Joms vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, koncelebravo vyskupas emeritas Juozas Preikšas, LVK delegatas lietuvių sielovadai užsienyje prelatas Edmundas Putrimas, prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas, OFS, Kauno kurijos kancleris mons. Adolfas Grušas, dabartinis Prisikėlimo parapijos klebonas kun. Vytautas Grigaravičius ir kiti kunigai. Pamaldose dalyvavo gausus tikinčiųjų būrys bei Kauno miesto valdžios atstovai.

Pamokslą pasakęs arkiv. S. Tamkevičius prisiminė kan. F. Kapočiaus kunigiškąjį kelią nuo šventimų iki uolios tarnystės lietuvių išeivių pastoracijoje. Arkivyskupas pabrėžė, jog F.Kapočiaus kunigystės šventimai 1918-aisiais – Nepriklausomybės atgavimo metais – buvo labai simboliški, nes jam visada rūpėjo prisikeliančios tėvynės reikalai. Pasak ganytojo, Prisikėlimo šventovės statyba buvo didžiulis kanauninko nuopelnas, tačiau kartu „ne vienintelis jo rūpestis – jis rūpinosi, kad augtų ir gyvoji Bažnyčia“. Žaliakalnio parapijoje jo klebonavimo metu buvo atidaryta senelių prieglauda, 3 vaikų darželiai, rūpintasi vargšais. Tuo tarpu pats klebonas gyveno kukliame namelyje – iš tvarto perdirbtame į kleboniją. Arkiv. S. Tamkevičius atkreipė dėmesį, jog ir Vakaruose kan. F. Kapočius pasižymėjo veiklumu: pokario metais paskirtas nacionaliniu Popiežiaus misijos delegatu Austrijoje ir Vokietijoje įkūrė daugybę parapijų, o 1946-aisiais popiežiui Pijui XII kartu su ataskaita įteikė ir Lietuvos partizano Juozo Lukšos – Daumanto laišką apie tuometinę padėtį okupuotoje Lietuvoje. „Dėkokime Dievui už šį veiklų, sumanų kunigą, kuris visą gyvenimą buvo ištikimas savo tarnystei; kanauninko gyvenimas – tai pasiaukojimo kitiems pavyzdys, “ – kalbėjo ganytojas ir kvietė melsti Dievą gerų kunigų šių dienų Bažnyčiai.

Po šv. Mišių urna su kan. F.Kapočiaus palaikais iškilminga procesija palydėta į bažnyčios rūsyje įrengtą kolumbariumą. Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas kun. Vytautas Grigaravičius padėkojo visiems, dalyvavusiems apeigose, pavadindamas perlaidojimą „istoriškai teisingu“ pagarbos ženklu bažnyčios statytojui kan. Feliksui Kapočiui.

Pagal www.katalikai.lt

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija