|
Ar važiuosime laimės į Daniją?
Justinas ADOMAITIS
Laimingas žmogus lietuviui visuomet kėlė įtarimą: arba jis vartosi piniguose kaip inkstas taukuose, arba jam ne visi namie. Tėvai nuo mažumės vaikams kaldavo: neprasitark, kad gyvenimas gražus, o tau gyventi gera. Tūnok kasdienybėje rūpintojėlio veido išraiška, vaidink nelaimingą ir neturtingą. Vyresniuosius to mokė fizinės ir dvasinės tremties bei totalinės nacionalizacijos šmėkla, klaidžiojusi po Lietuvą pirmaisiais pokario dešimtmečiais, o vėliau paskui save palikusi įtarumo ir baimės šešėlius.
Neseniai Londono laikraščiai pranešė, jog ieškantiesiems laimės pravartu važiuoti gyventi į Daniją. Britų mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad ten laimingiausi žmonės pasaulyje. Tačiau tie patys mokslininkai pataria vengti Burundžio Afrikoje, kuris, anot tyrinėtojų, yra pati nesėkmingiausia vieta gyventi.
Didžiosios Britanijos Lesteršyro universiteto sociopsichologas Adrianas Vaitas panaudojo duomenis iš 100 ankstesnių tyrimų, kuriuos 178 šalyse buvo atlikusi Pasaulio sveikatos organizacija.
Mes domėjomės kur kas daugiau nei tuo, ar esate iš esmės patenkinti savo gyvenimu, sakė A.Vaitas, tyrėme, ar tenkina esama žmonių padėtis ir aplinka. Pagrindiniai žmogaus laimei įtakos turintys faktoriai yra gerovė ir švietimas, tvirtina mokslininkas, kuris sako sudaręs pirmąjį pasaulio laimės žemėlapį.
Po Danijos laimingiausių šalių sąraše yra Šveicarija, Austrija, Islandija ir Bahamų salos. O pačioje sąrašo apačioje atsidūrė Kongas, Zimbabvė ir Burundis. Jungtinės Valstijos jame užima 23-ąją, Didžioji Britanija 41-ąją, Vokietija 35-ąją, o Prancūzija 62-ąją vietas. Šalys, kurios įsivėlusios į įvairaus pobūdžio konfliktus, tokios kaip Irakas, į sąrašą visai neįtrauktos.
Mažesnės šalys dažnai laikomos laimingesnėmis, nes jose yra stipresnis kolektyviškumo jausmas, be to, juk įtakos turi ir estetinis šalies vaizdas, sakė A.Vaitas. Mokslininką nustebino tai, kad kai kurios Azijos šalys atsidūrė taip žemai: Kinija 82-oje, Japonija 90-oje, Indija 125-oje vietoje. Buvo manoma, kad šiose šalyse yra stiprus kolektyvinio identiteto jausmas, kurį kiti mokslininkai irgi sieja su gerove, pridūrė jis. Visgi A.Vaitas pripažįsta, kad jo atlikto tyrimo duomenys kol kas dar nėra visai tikslūs.
Reguliariai, tais pačiais metodais visame pasaulyje atliekami tyrimai suteiktų galimybę mokslininkams geriau suvokti, kokie veiksniai lemia, kad žmonės jaučiasi laimingi. Mokslininkas tikisi, kad ateityje visos šalys bent dukart per metus galės atlikti tokius tyrimus.
Prisiminkime dar mokykloje skaitytą J.V.Gėtės Faustą. Seno filosofo gyvenimo tikslas rasti laimę. Deja, ir sulaukęs senatvės jis atsakymo neranda. Tuomet sudaro sutartį su velniu (Mefistofeliu). Šis, pasitelkęs burtus, grąžina filosofui jaunystę, nuveda į šėlstančių įkaušusių studentų būrį, padovanoja nekaltos mergaitės meilę, apsvaigina pasaulietine valdžia. Deja, tik pasenęs ir apakęs Faustas randa laimę plušėdamas su žmonėmis sode, džiaugdamasis kolektyvinio darbo vaisiais.
Kaip liudija Danijos patirtis, nieko geriau už bendruomenę žmonija nesugalvojo. Nuovokiems lietuviams tiesiog ant lėkštelės atnešama Europos Sąjungos parama įvairiems projektams: mokytis kalbų ir amatų, steigti nedideles įmonėles, imtis žemės ūkio ir alternatyvių verslų. Antai viename Lietuvos vidurio miestelyje susikūrė keliolikos veiklių moterų grupė, pasivadino bendruomene, parengė projektą vandentiekiui miestelyje nutiesti, laimėjo konkursą, gavo milijoną litų. Nors darbai artėja prie pabaigos, tačiau šalia keliolikos vandentiekį turinčių ir laimingų moterų įsisteigė dar keturios nelaimingų jų kaimynių bendruomenės. Atviros kovos dar nėra, tvoros neardomos ir atlapai neplėšomi, tačiau fronto alsavimas jaučiamas kiekvieną dieną. Moterys nesikalba, nesilanko vienos kitų susirinkimuose... O miestelyje viso labo penki šimtai gyventojų.
Rajone, šalia gretimos valstybės sienos, veikia kelios praeityje veiklių ir žinomų žmonių vadovaujamos bendruomenės. Jų aktyvumas pulsuoja nuo vienų rinkimų iki kitų. ES remiami bendruomenių projektai paprastiems žmonėms primena barono Miunhauzeno pasakojimus, tačiau finansuotojams juk geriau regėti Lietuvos kaimą tamsoje.
Kalvotojoje Žemaitijoje propaguojami projektai, kaip šiame vargšų krašte auginti Marselio sraiges, Kalifornijos sliekus, karčiąsias dilgėles ir ašarotąsias metėles. Programų vadybininkai landžioja po senučių daržus ir sodus, kaišioja pasirašyti dokumentus apie išklausytus seminarus ir gautas konsultacijas. Kartą per metus kurio nors ūkininko seklyčioje močiutės gauna kavos su sausainiais. Apie šimtatūkstantinius jų kaimo (augmenijos, gyvūnijos ir pan.) išsaugojimo Europos ateičiai projektus bus parašyta laikraščiuose. Tačiau kaimiečiai spaudai pinigų neturi, biblioteka miestelyje, o autobusas kursuoja tik penktadieniais...
Viena veikli priemiestinio kaimo gyventoja netikėtai sužinojo, esą su savo iniciatyvomis dalyvavusi projekte, laimėjusi konkursą, gavusi keliasdešimt tūkstančių litų finansavimą. Sunerimusi kreipėsi į savivaldybę, o ten ją kaip šaltu vandeniu perliejo: girdi, neieškok ko nepametusi. Pinigai ne mūsų (suprask savivaldybės), o jei kažkas tavo nuveiktus darbus pristatė europiniams pinigams gauti juk tai garbė visai bendruomenei.
Visais pakampiais pilna pasipinigautojų bendruomeninių projektų vardu. Lėšas skirstantieji tik rankomis skėsčioja: nepasiims lietuviai, viskas grįš į Briuselį. O kitąmet galbūt jau nebebus tokio dosnumo. Todėl kaip grybai po lietaus buriasi iš liežuvio miklumo prasimanančiųjų grupelės, jos kuria debesų ganymo ir balų maišymo šakėmis projektus. Kaip liudija rimti žemdirbiai, tame konkursus laimėjusiųjų chore pirmaisiais balsais traukia buvę kolūkių partinių organizacijų sekretoriai, negavę riekės pyrago nuo įvairaus lygio valdžių stalo. Tačiau jie šiandien reikalingi išlaikyti tam tikrą žmonių nuostatą kaime.
Viena danų mokslininkė, pramokusi lietuvių kalbos ir įsikūrusi mūsų kaime, stebisi lietuvių nenoru siekti laimės, kuri čia pat, tikroje ir europiniais projektais neapraizgytoje bendruomenėje. Mokslininkės nuomone, lietuviams patinka būti kankiniais, raudoti kolūkinės praeities. Kolektyviškumo jausmas yra saugotina ir mūsų dienoms priimtina vertybė, tačiau kiekvienas bendruomenės narys privalo įsisąmoninti jos reikšmę.
© 2006 XXI amžius
|