Atnaujintas 2006 lapkričio 15 d.
Nr.85
(1485)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Nelaiku užgesęs žiburys

Antanas MARČIULAITIS

Prof. dr. Jonas Kazlauskas (1930-1970)

Poetas Justinas Marcinkevičius savo atsiminimų knygoje „Dienoraštis be datų“ apie buvusį jaunystės draugą Joną Kazlauską rašė: „Vos tik pagalvoju apie Joną – tuoj ir suskamba ausyse: „Kas paklos man patalėlį, kas nuvargusį paguos…“ Poetas prisiminė, jog šią gilios nostalgijos kupiną dainą pirmą kartą išgirdęs iš Jono lūpų tada, kai juodu ilsėjosi ant šviežio, vasaros kvapais prisodrinto šieno Jono tėviškėje. Poetas pabrėžia: „Skaidri melodijos ir žodžio vienovė pilna buvo skaudaus lyrizmo, dramatiško gyvenimo laikinumo nuojautos… mums atrodė, kad mes dainavome ir savo epochą, ir savo likimą“.

Ir tikrai: J. Marcinkevičius išdainavo savo poetinę nuojautą ir nuovoką – tapo vienu ryškiausių poetinio žodžio meistrų ir įgijo visų poezijos mylėtojų tvirtą pripažinimą.

Antrasis, Jonas Kazlauskas, širdį jautrinančiais dainos posmais tartum nujausdamas išreiškė savo tragišką likimą.

Gimęs 1930 metais Matiešionių kaime, dabartiniame Prienų rajone, 1949-aisiais Jonas baigė Prienų vidurinę mokyklą (prieš okupaciją ši mokykla buvo vadinama „Žiburio“ gimnazija). Ją baigęs, mokslus, kaip ir J. Marcinkevičius, tęsė Vilniaus universitete, pasirinkęs Filologijos fakultetą. Čia jis iškart pasižymėjo kaip nepaprastai darbštus, imlus ir giliai mąstantis studentas. Visada veržlus, ieškantis ir kūrybingas J.Kazlauskas greitai susilaukė studijų draugų ir profesorių ypatingo dėmesio bei pagarbos. Sėkmingai baigęs studijas, pasiliko tame pačiame universitete dirbti dėstytoju. Jo aštrų protą, gilią mąstyseną ir nepaprastą intelektualią drąsą iškart pastebėjo ir palankiai vertino universiteto vadovybė bei profesoriai. Naujasis mokslo šventovės darbuotojas visiems, o ypač studentams, imponavo savo kuklumu, nuoširdumu, giliu teisybės ir žmogaus vertės pajautimu. Iš šeimos ir kaimo aplinkos atsinešęs paprastumo ir kuklumo, nuoširdumo ir atjautos savybes, tapęs profesoriumi, netrukus apgynęs mokslų daktaro disertaciją, visas tas moralines vertybes išsaugojo savyje ir siekė įdiegti kitiems. Gilus tiesos ir žmogaus vertės pajautimas tapo jo gyvenimo ir veiklos kredo. Todėl ir artimiausiu bei mylimiausiu draugu pasirinko tas pačias moralines vertybes branginantį bei savyje puoselėjantį poetą Justiną. Ne tik bendrame vidurinės mokyklos suole, bet ir viename kambaryje Jonas su Justinu kartu gyveno, kartu dalijosi laimėjimais ir džiaugsmais, pralaimėjimais ir liūdesiu, o kai kada ir paskutiniu duonos gabalėliu. J. Marcinkevičius savo memuaruose rašė, jog „Jonas buvo neregėtai darbštus“. Stiprus pareigos ir atsakomybės suvokimas jį, palyginti dar jauną mokslininką, nulydėjo iki pergalės: iš spaudos išėjo pirmasis jo mokslinis veikalas – monografija „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“, 1971 metais įvertinta valstybine premija. Šitaip (deja, jau po tragiškos J.Kazlausko mirties) buvo įvertintas grandiozinis kuklaus filologijos mokslų daktaro, profesoriaus, reiklaus pedagogo darbas. Deja, ne visiems jis imponavo savo intensyvia mokslininko veikla, ne visi vertino jo moralines ir etines vertybes. Pernelyg įsisiautėjęs ir suįžūlėjęs politinis baudžiamasis junginys – KGB ėmė į jį kreivakiuoti, įtarinėti ir sekti.

1970-ųjų spalį Vilniuje paslapčiomis sklandė žinia: dingo Vilniaus universiteto profesorius, vienas žurnalo „Baltistica“ įkūrėjų J.Kazlauskas. Iš lūpų į lūpas pašnibždomis buvo perduodama versija: profesorių nužudė KGB. Ši teroristinė organizacija, išplėtusi savo veiklą ir parsidavėlių tinklą, sugebėjo ne tik „neaiškiomis aplinkybėmis“ nužudyti žmogų, bet ir savo nusikaltimus gudriai užmaskuoti. Kokiomis aplinkybėmis įvyko ši tragiška mirtis, iki šiol galutinai neišaiškinta. Buvo kalbama pašnibždomis: „Eiline KGB auka tapo neeilinis Lietuvos pilietis“. Šiems spėliojimams ir įtarimams, jog profesorius tapo dar viena sovietinio saugumo auka, būta rimto pagrindo.

1970-aisiais profesorių pakvietė jo kolega W.Schmalstiegas į JAV Pensilvanijos universitetą skaityti baltų kalbotyros kurso. Tuo metu fakultete, kuriame dirbo prof. J.Kazlauskas, buvo infiltruotas vienas KGB šnipas (teigiama, kad tokių šnipų buvo ir kituose fakultetuose). Jis bandė profesorių įtikinėti, kad į Pensilvaniją vykti tikrai neverta, nes esą pablogėjusi tarptautinė padėtis. KGB agentas J. skambindavo profesoriui į namus ir primygtinai ragindavo šios kelionės atsisakyti. Artėjant išvykimo dienai, agento J. veikla staiga sugriežtėjo. Pagaliau jis pranešė: kelionė neįvyks arba bus gerokai užvėlinta. Likus vos dviem dienoms iki numatyto išvykimo, profesoriui buvo signalizuota: Pensilvanijos universitete susidariusi labai nepalanki situacija ir gana slogi atmosfera, be to, paaštrėję politiniai santykiai tarp SSRS ir JAV. Todėl kelionės teks atsisakyti. Taip ir liko neaišku, kaip tie agento J. ir prof. J.Kazlausko telefoniniai pokalbiai galutinai baigėsi.

J.Kazlausko žmona, nesulaukdama jo grįžtant, ne kartą kreipėsi į Vilniaus KGB, teiraudamasi, kur jis galėjo dingti. Neįtikėtina, kad profesorius galėjo slapčiomis išvykti į JAV. Vaikoma po kabinetus ir negaudama aiškaus atsakymo, ji pagaliau suvokė, kad čia kažkas yra negerai, kad KGB pareigūnai slapukauja.

Pagaliau lapkričio 17 dieną profesorius buvo rastas negyvas Neryje, ties Žvėryno tiltu. Žmonės spėliojo, kas tai: savižudybė, nužudymas? O gal nelaimingas įvykis nutraukė šio žymaus žmogaus gyvybę? Rimčiau susimąstyti vertė valdžios nenoras leisti profesorių laidoti prestižinėse Antakalnio kapinėse. Pagaliau kyla dar vienas klausimas: kokiam tikslui už kapinių tvoros, laidojant velionį profesorių, šmižinėjo daugybė milicininkų ir neuniformuotų vyrų? (Laidojimo metu vienas žmogus kažko anksčiau išėjo iš kapinių ir juos, galbūt nespėjusius pasislėpti, pastebėjo.)

Žinoma, tokios versijos gali ir suklaidinti. Tačiau pravartu susimąstyti: ar ne per dažnai kartodavosi panašios tragiškos mirtys tais laikais, kai nevaržomai siautėjo kagėbistų ir jų šnipų gaujos, pasirengusios bet kuriam neparankaus žmogaus nužudymo atvejui? Prisiminkime žmogaus teisių gynėjų kun. Broniaus Laurinavičiaus, kun. Juozo Zdebskio ir daugelio kitų aktyvistų žūties atvejus. Pastūmimai po pravažiuojančių automašinų ratais, nuskandinimai, nunuodijimai buvo parankiausi kagėbistų metodai „neklusniesiems“ likviduoti. Todėl ne be pagrindo juodas įtarimo šešėlis dėl J.Kazlausko mirties krito ir ant Vilniaus KGB. Ši teroristinė institucija, nepajėgdama užslopinti tiesos ir laisvės siekių, naudojo ne tik šantažą, rafinuočiausius kankinimus, bet ir patį patikimiausią metodą – žudynes.

Žinant prof. J.Kazlausko nepaprastą sumanumą, darbštumą bei nuopelnus filologijos mokslui, taip pat jo aukštas moralines savybes, kiekvienam doram lietuviui, o ypač moksliniams bendradarbiams be galo skaudi jo netektis. Tamsus liūdesio šešėlis dar ir šiandien, praėjus jau trisdešimt šešeriems metams, tvyro artimųjų, giminių, bičiulių ir visos Lietuvos atmintyje. Juk netekome mokslininko, daug ir sumaniai dirbusio ir žadėjusio dar daugiau nuveikti filologijos srityje. Kas grąžins šią didžiulę skolą? Kas užgydys moralinę žaizdą?

Lietuva neteko daug žymių žmonių, su nepaprasta drąsa ir valingumu kovojusių už tiesą ir teisingumą, už neįkainojamas dvasines vertybes. Su didžia pagarba prisiminkime visus didvyrius, kovojusius ir žuvusius už tai, kad mes gyventume ir semtumės jų drąsos ir atkaklumo saugant tiesą ir teisingumą. Tokių žymių asmenybių, kaip filologijos mokslų daktaras prof. J.Kazlauskas ir kiti, neturime pamiršti. Jų darbai ir tragiški likimai turi būti įrašyti į tautos istoriją, kad ateities kartos turėtų iš ko mokytis tiesos ir teisingumo, atkaklumo ir darbštumo, moralinio tyrumo ir kilnių siekių.

Jei paklausčiau gerbiamą poetą J. Marcinkevičių, ką jis šiandien galėtų pasakyti apie šią skaudžią mylimo draugo netektį, manau, atsakytų Jono pamėgtos ir dažnai dainuotos dainos posmu:

Upės plauks ir plauks į tolį,

Gervės skris ir nebegrįš…

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija