Atnaujintas 2006 lapkričio 17 d.
Nr.86
(1486)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Mano tauta gyvena manyje

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Ona Gaigalaitė-Beleckienė

Šiemet suėjo šimtas metų nuo pedagogės, teisininkės, visuomenės veikėjos, žurnalistės, 1941 metų tremtinės Onos Gaigalaitės-Beleckienės (1906-1989) gimimo. 1957 metais sugrįžusi į Lietuvą po penkiolika metų trukusios Sibiro tremties, ji rašo prisiminimus ne tik apie savo gyvenimą, bet ir apie tas katalikes, kurias gerai pažinojo, su kuriomis siejo tas pats idealizmas, pasiaukojimas dirbti savo tėvynės žmonėms, ypač vargšams ir neturtingiems, našlaičiams, pasiklydusiems gyvenimo vingiuose. Jos dėka galime daugiau sužinoti apie Magdaleną Draugelytę-Galdikienę, dr. Oną Labanauskaitę, Stefaniją Paliulytę-Ladigienę, dr. Veroniką Bakšytę-Karvelienę, Pulcheriją Račytę-Grušienę.

O.Gaigalaitės-Beleckienės atsiminimų knygą „Neužmirštami metai“ savo lėšomis 2004 metais išleido Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys. Užvertus paskutinį knygos puslapį, lieka dėkingumas šiai kongregacijai, kad tokie vertingi atsiminimai tapo prieinami tūkstančiui skaitytojų (toks knygos tiražas). Knyga ypač aktuali dabar, kai išblėsęs patriotizmas, kai už menkiausią paslaugą reikalaujama pinigų, kai nebeliko noro aukotis, pamatyti kito žmogaus akyse ašarą ir pasistengti, kad ji nenukristų.

Onutė gimė Linkuvoje, darnioje, darbščioje katalikų šeimoje. Tėvai buvo valstiečiai. 1914 metais mirė tėvas, po kelių mėnesių gimdydama aštuntą kūdikį mirė ir motina. Liko septyni našlaičiai. Onutė tuomet ėjo devintus metus. Gabi mergaitė labai norėjo mokytis. Ji dirbo visus ūkio darbus, padėjo ruošti pamokas silpniau besimokantiems – taip pati užsidirbo pinigų mokslui. Be to, ji tvarkė Katalikių moterų draugijos knygyną, išdavinėjo knygas linkuviškiams. Nors našlaitės gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, bet atmintyje liko gražūs ir šviesūs gimnazijoje praleisti metai. „Tuo laiku mūsų gyvenime buvo daug šviesos – šviesa liejosi, kad galėjome mokytis, kad turėjome didelius užmojus kopti aukštyn, kad galėjome džiaugtis tuo, ką turime ir dar tikimės pasiekti, kad galėjome tyrai mylėti, kad galėjome savo kasdienos nesėkmėse kentėti. Tai buvo šviesios dienos iš šviesiausių, tyros širdys ir tyriausių“, – rašė ji.

1925 metais Onutė baigė Linkuvos gimnazijos pirmąją laidą ir įstojo į Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Studijoms pasirinko lietuvių kalbą ir pedagogiką. Kadangi nuo gimnazijos laikų domėjosi žurnalistika, tai universitete išklausė ir visą žurnalistikos kursą. Po ketverių studijų metų ji perėjo į Teisės fakultetą, kurį 1933 metais baigė.

Studijuojant irgi reikėjo pačiai pelnyti duoną. O.Gaigalaitė rado darbą Lietuvos katalikių moterų draugijoje, kurios pirmininke daug metų buvo Magdalena Galdikienė, daug padėjusi, globojusi, patarusi, rėmusi. Matant kitų reikalais besirūpinančius žmones, ir pačiai kilo noras „kaupti gėrį, šalinti blogį“. „Supratau savo žmogiškąją pajėgą ir pilietinę atsakomybę už tai, kas vyksta gyvenime. Mano širdį traukė į liaudį, ten mano darbas reikalingesnis, negu tarp studijuojančios jaunuomenės... Tada aš ir buvau paviliota į skareliuotų moterų eiles, joms reikėjo šviesos gerinti buitį, ginti jų teises, globoti klystančias mergaites, priglausti našlaičius, padėti įsidarbinti darbo moterims ir kita.... Visuomeninė veikla buvo mano pašaukimas“, – parašė ji po daugelio metų. Beje, už visuomeninę veiklą nebuvo mokama.

Jausdama tėvynės gyvenimo pulsą ir budria akimi sekdama kaimo migraciją į miestus, ji 1929 metais ėmėsi iniciatyvos steigti Lietuvos katalikių moterų draugijos Mergaičių globos sekciją, apimančią mergaičių globos ir darbo namus, mergaičių darbo biuro, stočių misijas. Netrukus prie šios sekcijos šliejosi ir kita – Motinos ir vaiko sekcija, kuri steigia motinos ir vaiko namus, moterų darbo namus, vaikų lopšelius ir darželius, o kur dar prieglaudos, nepilnamečių beglobių vaikų priežiūra ir t.t.“, – pasakoja dr. Ona Norušytė. O Marija Macevičienė liudija: „Daug kartų O.Beleckienė renkama į Lietuvos katalikių moterų draugijos centro valdybą, į Katalikų veikimo centro vyriausiąją valdybą, į Lietuvos „Caritas“ centrą, kuris jungė katalikiškas labdaros organizacijas. Dirbo Lietuvos abolicionistų (kovojančių su prostitucija) draugijos valdyboje, Vilniaus išvadavimo sąjungos valdyboje, redagavo žurnalo „Mūsų Vilnius“ moterų skyrių, pirmininkavo Ateitininkų tarybai ir daug kur kitur“.

Vyskupo Mečislovo Reinio ir M.Galdikienės iniciatyva 1932 metais O.Beleckienei buvo pasiūlyta socialinio darbo žinias gilinti Vienoje, M.Pichel (parlamento atstovė) aukštojoje moterų socialinėje mokykloje. Tuo pat metu jai buvo siūlomas darbas Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. Kaip pati rašo, „katalikiškas principingumas ėmė viršų“, ir ji dvejų metų studijoms išvyko į Vieną. Dar tobulinosi Prahoje ir Berlyne. Bolševikų okupacija sutrukdė savo tėvynėje pritaikyti žinias. Tačiau mokslo vertė žmogui yra neįkainojama. „Kai tapau represuota ir nuvertinta, šiaurėje kęsdama didžiausią vargą ir kančias, jaučiau – mokslas nespaudė man pečių, o lengvino dvasią, teikė tvirtybės jausti, kad esi žmogus, nors tave kaip kirminą spaudė priešo koja“, – rašė ji. Teįsiklauso į šiuos žodžius tie, kurie nevertina mokslo, kuriems atrodo, jog svarbiausias tikslas yra turėti kuo didesnį kapšą pinigų.

Grįžusi iš studijų užsienyje, O.Beleckienė tikėjosi dirbti naujai organizuojamoje Aukštojoje socialinėje moterų mokykloje, kuri turėjo būti Katalikų universiteto Lietuvoje užuomazga. Deja, leidimas tokiai mokyklai steigti nebuvo duotas, tuometinis švietimo ministras Juozas Tonkūnas savo duoto pažado neištesėjo.

Atskira pastraipa reikėtų paminėti O.Beleckienės žurnalistinį darbą, kurį ji labai mėgo. Jai buvo patikėta redaguoti katalikiškos pakraipos žurnalą „Naujoji vaidilutė“. Šio žurnalo vardu buvo rengiami moterų rašytojų ir poečių literatūros vakarai. Be to, kaip rašo O.Narušytė, 1933 metais pasirodė jos redaguotas leidinys „Tiesos ir meilės sargyboje“, kuriame atsiskleidžia nuostabūs darbai Lietuvių katalikių moterų draugijos ir Lietuvių katalikų moterų sąjungos, vienijusios visas katalikiškas moterų organizacijas: Lietuvos katalikių moterų draugiją, studenčių ateitininkų draugoves, pavasarininkių organizacijas, Lietuvos moterų kultūros draugiją ir Šv. Zitos draugiją – darbai, atlikti šalies kultūrinio šviečiamojo, politinio sąmoningumo ir socialinės globos baruose.

O.Beleckienės šeimyninis gyvenimas klostėsi laimingai. 1930 metais ji ištekėjo už kapitono Povilo Belecko, kalvio sūnaus, mokslus baigusio, kaip ir ji, savo jėgomis. „Buvo didi, kilni meilė, kurią šventino Bažnyčia, kurios nedrumstė tamsūs šešėliai – neištikimybė“, – rašė ji atsiminimuose. 1935 metais gimė dukrelė Marytė. Kai ji 1941 m. birželio 14-ąją su sergančia dukrele ant rankų buvo suimta ir prievarta įvaryta į dvokiantį gyvulių vagoną, Povilas pats pasidavė, jas susirado ir suspėjo pasakyti paguodos žodžius. Tačiau tuoj pat buvo išstumtas iš vagono, atskirtas nuo šeimos, nuvežtas į Sibirą ir ten lageriuose nukankintas.

„Mano regėjime tu ateini pas mane elegantiškas paradine kariška uniforma husaras… Tave matau susikaupusį įstaigos viršininką, rimtą teisininką, švelnų ir gerą tėvą, mylimą vyrą, žmogiškiausią žmogų, gilų patriotą, visuomenininką… nerandu nė vienos tamsios dėmės, kuri kristų ant tavo šviesaus paveikslo“, – toks paveikslas ją lydėjo per visus baisiuosius tremties metus, saugojo nuo išdavystės. Per tardymą čekistui, siūliusiam raštu atsižadėti vyro veiklos ir darbų, ji, būdama sutinusi iš bado, nusilpusi nuo persirgtų ligų, rado jėgų atsakyti: „Aš įsitikinusi, kad mano vyras nekaltas, jis jokio nusikaltimo nepadarė. Jis suimtas ir pasodintas nekaltai…. Aš su juo gyvenau, kada geros ir laimingos dieno buvo, nejaugi aš galiu jo išsižadėti ir apleisti, kada jis pateko į nelaimę… Aš nei pasmerksiu, nei atsižadėsiu. Su juo liksiu visur ir visada. Su manim irgi galite daryti viską, nes jūsų galia ir valia“. Per tris valandas kankinančio tardymo ir terorizavimo čekistui nepavyko palaužti šios tvirtos dvasios moters.

Ji laukė… Savo visus drabužius iškeitė į bulves, pieną, duonos kriaukšlę, nešiojo baltinius, sulopytus trisdešimt dviem lopais, bet išsaugojo vyro drabužių vieną eilutę, nors jis laiškuose primygtinai prašė visus jo daiktus iškeisti į maistą. Knygos skyrelis „Nenumaldomas laukimas“ – vienas gražiausių visoje knygoje. Proza surašyti žodžiai skamba tarsi baltosios eilės apie meilę. Pasiklausykime…

„Bučiuočiau už viską, kas iškentėta, kam pasiaukota, ir už tą didelę meilę, kurios vedamas, pats nuėjai, iš kur nebegrįžtama niekados. Aš laukiu tavęs ne dėl gilių akių, geros širdies, glamonėjančių rankų, o tokio, kuris esi – didis žmogus. Tavo kančia, ištikimybė ir pasiaukojimas įsako laukti visur ir visada. Laukimas nugali mirtį. Laukiu. Atsiliepk tuo, kuo buvai ir kas numirti negali. Išsiskyrimas nepalaužė mano širdies. Apsirengiu išeiginiu drabužiu, paimu į rankas gėlelę, sėdžiu ir laukiu. Į veidrodį pažvelgti aš bijau. Jis tuoj paklaus – ar aš ta pati? Akys prigesusios, veidas raukšlėtas, rankos gyslotos, kūnas žeme apneštas, bet sieloje ta pati, ta pati su troškimais ir laukimu…

Ištisi karo metai be duonos, Sibiro žiemos speiguos nekūrentoje gryčioje, kada nuo kvapo šerkšnas stovi ant pasmakrėse – tau pasiūlo baltą duoną, šiltą patalą… Pagunda. Silpnybė kabo ant plauko. Bet atsiranda valingesnė jėga, kuri tave sulaiko. Prieš tave iškyla jo gyvenimas, jo žygiavimas į mirtį. Sukandi dantis, suspaudi kumščius, prispaudi galvą prie šalto miško medžio kamieno, su skauduliu širdyje, su ašara ant skruosto, su urzgesiu viduriuos ir laikais, kad nesukluptum, kad nesusiterštum nei kūnu, nei dvasia ne tiek savęs, kiek jo, – jo atminimo.

Laukimas – didelė gyvenimo dovana, kurios kitam padovanoti negali. Skaudūs smūgiai, sunkios valandos, bado metai, nieks, o nieks nenustelbė laukimo jausmo.

Niekada gyvenimas neliks beprasmiškas, jei ką mylėdamas lauki iki pat paskutiniųjų gyvenimo valandų, kol užšąla širdis“.

Šiandien mus stebina šios moters dvasios didybė, prilygstanti šventumui. Kai likimo draugės, nusilpusios nuo alkio, nepakeliamai sunkaus darbo, ligų, laidodamos iš bado mirusius savo vaikus, šaukdavo: „Už ką, Viešpatie?“, O.Beleckienė svarstė kitaip: „O gal savo nejautrumu, nematymu kito vargo ir kančių nusikaltom, už ką dabar kenčiame, gal buvome per daug sotūs, kai alkani vaitojo, gal pasijuokėme, kai kiti verkė, gal vartėmės šiltuos pataluos, kada kiti šalo… O galgi tokia Dievo valia. Jobo istorija visiems visada artima. Jis neteko žmonos, vaikų, pastogės, apniko ligos, o vis dėlto guodėsi Viešpačiui, jis dar ne viską atidavęs. Jo aukos menkos iš menkiausių. Gal ir mes esame aukos orientyrai, iš ko pasimokys milijonai ateinančių kartų. Tikiu, kad visi nužemintieji, paniekintieji ir be kaltės kaltieji kuria žmonijos istoriją, lygina kelius ateities žmogui“.

Jos dvasią stiprino kasdieninė ryto ir vakaro malda. Gegužės, birželio, spalio mėnesiais skaitydavo litanijas, kalbėdavo rožinį, giedodavo giesmes. Kaip ir anos Sibiro lagerių lietuvaitės, vadovaujamos mokytojos Adelės Dirsytės, sukūrė savąją maldą, kurią kartodavo kasdien: „Viešpatie, ačiū tau, kad išlaikei per šią dieną, išlaikyk ir naktį, duok sveikatos, ištvermės, apsaugok nuo paklydimų ir pagundų, leisk jiems sugrįžti į savo šeimas, globoki mūsų brolius ir seseris, pasigailėki visų lietuvių, Sibire ir Lietuvoje kenčiančių, nurodyk jiems kelius sugrįžti į Tėvynę, Viešpatie, būk gailestingas ir nebausk mūsų už mūsų nuodėmes. Amžiną atilsį duok, Viešpatie, mirusiems tėvams, broliams, seserims…“

Per penkiolika nelaisvės metų matyta, patirta, stebėta daug kraupių istorijų ir tragedijų, ištikusių šeimas, pavienius asmenis ir net tautas. Sukrečianti kalmukų tautos tremtis į Sibirą. Už tai, kad tikėjosi atgauti laisvę, visa tauta patį viduržiemį buvo suvaryta į prekinius vagonus. Tremties vietą tepasiekė ketvirtadalis. Kiti sušalo pakeliui. Iššaudyti juos pagailėta kulkų. „Tegul išmiršta patys nuo šalčio ir bado“, – taip buvo nuspręsta Stalino; nuosprendis įvykdytas jo pakalikų.

Iš šios šventos moters lūpų išsprūsta teisingumo reikalavimas: „Pakeliauk Jenisejumi nuo ištakų iki žiočių, pasižvalgyk į jo pakrantes, kur neištirpsta ledai ir sniegai, krūvos, kalnai lavonų, niekieno rankos nepalaidoti…. Žmonės – buvę šviesių protų, stiprių rankų, meninių vertybių kūrėjai. Jų palaikai išniekinti ir palikti pasityčiojimui. Šiaurės vėjai užpusto, ledo liūtys uždengia, saulė, lietus atidengia žmonių griaučių krūvų krūvas, pro kurias laukiniai žvėrys prabėga nusigręždami. Šitokie žmonių darbų padariniai. O kad jie pakiltų ir vienu dideliu pirštu pagrūmotų, pasaulis apsiverstų stačia galva. Be karų ir marų jie dar pikčiau išžudyti ir palikti net nepalaidoti. Kurgi tie piktadariai?! Ko jie nesurandami ir nenubaudžiami?! Kokia velniška galybė eina per žemę, žudydama ir šaukdama, kad ji kuria pačią didžiausią gėrybę ir vykdo didžiausią teisingumą“.

Kai su į Lietuvą atvykusiais užsieniečiais, pasišovusiais mus mokyti demokratijos, užvedame kalbą apie tą teisingumą, dažnai išgirstame patarimą: „Atleiskite. Užmirškite. Žiūrėkite į ateitį“.

Gerai, kad turime atsiminimų tų, kurie turi teisę, pačia didžiausią teisę spręsti apie teisingumo reikalavimą ir vykdymą. Ne dėl savęs pačių, dėl ateinančių kartų, kad tai, kas buvo padaryta, nebepasikartotų.

O.Beleckienė labai džiaugėsi Sąjūdžiu, Atgimimu. Jau gulėdama mirties patale, ji parašė ilgą laišką „Caritas“ suvažiavimui, kuris įvyko 1989 m. balandžio 14-15 d. Kaune. Ji linkėjo: „Dievo Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, o kitiems tarnauti. Šitie Šventojo Rašto žodžiai tebūna kelrodė žvaigždė socialiniame „Caritas“ veikime. Tad nebūkime šykščios artimo meilės jos trokštantiems ir netrokštantiems“. Po pusės metų, jos gyvybė užgeso.

1987 metais, paklausta, kaip ji dabar vertina savo gyvenimą, O.Beleckienė atsakė: „Mano tauta – manyje. Ją gerbiu ir myliu kaip pati save. Mano tikėjimas – Dievo žodis, nušviestas Evangelijos šviesa: mylėti, ieškoti tiesos ir teisingumo ir eiti dorybės keliu. Mano visuomeninės veiklos laukas – švietimas ir „Caritas“ nuostata: iš tamsos vesti į šviesą, puolusį pakelti, našlaitį priglausti, neturtėlį sušelpti, nužmogintą smurto ir neteisybės – neatstumti“.

Kiekvienas sau galėtume palinkėti taip gyventi, kad gyvenimo pabaigoje išdrįstume pasakyti panašius žodžius.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija