Atnaujintas 2006 gruodžio 20 d.
Nr.95
(1495)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Nematomi dalykai svarbiausi

„XXI amžiuje“ (2006 11 08, Nr. 83) išspausdintas Ramūno Labanausko straipsnis „Naujojo humanizmo pranašas: kun. Povilo Jako pasaulėžiūros bruožai“ gana išsamus ir įdomus. Daugelį minčių norėčiau pakomentuoti plačiau.

Kyla klausimas: kokį tikslą turėjo autorius, pateikdamas šį straipsnį? Vien žodžiai „Naujojo komunizmo pranašas...“ kiekvienam kelia susidomėjimą. Juk kalbama apie kunigą, be to, ir labai spalvingą asmenybę.

„XXI amžių“ skaito ir daug jaunimo, kurio pasaulėžiūra dar formuojasi, kuris galvoja apie savo pašaukimą, galbūt ir tarnauti Dievui, Jam paskirti savo gyvenimą. Tačiau kaip galima apie tai galvoti, jeigu kun. P.Jakas, pagal straipsnio autorių, „...įsivaizdavo savo naująjį humanizmą...“, kuris „...labai daug kuo skiriasi nuo tradicinės katalikybės: požiūriu į Dievo malonę, kančią, vienuolystę, Bažnyčios vietą...“

Svarbiausia – „Ko siekia žmogus? – klausia kun. P.Jakas. Ir atsako: žmogus siekia laimės. „Laimingas žmogus tada, kai turi tai, ko reikalauja jo prigimtis. O prigimtis reikalauja visų pirma medžiaginės gerovės“. Šį prigimtinį siekį turi visa kūrinija. Betgi žmogus gyvas tikrai ne vien duona, neturi ramybės pasiekęs medžiaginę gerovę! Tai akivaizdu ir šių dienų Lietuvoje, kurioje milijonierius – oficialius ir neoficialius – jau nelengva suskaičiuoti. O jie ypač neramūs!

Liūdna, kad ir šviesaus atminimo buvęs kunigas P.Jakas, ir apie jį, kaip naujojo humanizmo pranašą, parašęs autorius užmiršo, jog žmogus be Dievo yra niekas! Ir būtent žmogus! Aiškiai matome, kad kun. P.Jakui trūko vieno – tikro tikėjimo į Viešpatį (visas Tavo!), į Jo pasakytus žodžius... Ribotas liko ir jo supratimas apie Dievo Sūnaus kančios, mirties bei Jo Prisikėlimo ir numirusiųjų prasmę. Jei jis būtų persisunkęs tikėjimu, juo gyvenęs, jį skleidęs aplinkiniams, žiūrėjęs į Pakeltąjį nuo žemės – Nukryžiuotąjį Jėzų kaip žydų tautą dykumoje į iškeltą varinį žaltį, esu tikra: kun. P.Jakas būtų išlikęs ramus, kupinas gyvenimo džiaugsmo ir tikrai neatsisakęs brangiausio žemiško dalyko – kunigystės.

Drįsčiau straipsnio autoriui priminti: nereikia mums dabar tokių naujojo humanizmo pranašų, oi, nereikia! Klaidžiojimų tiek daug, kad jau daugeliui gyvenimas neturi prasmės. Mums reikia pavyzdžių, kuriais sekdami artėtume į amžinybę ramiai ir oriai, kad gyvendami padarytume viską, ko Dievas iš mūsų laukia.

Negi ir pats straipsnio autorius tebeklaidžioja šiandieninės medžiaginės gerovės labirintais nerasdamas atsakymo: ar žmogus turi ir kūną, ir sielą; ar žmogui, kas matoma, yra svarbiausia, ar „...pilvas yra reikšmingesnis gyvenimo veiksnys“, jeigu mums pateikia tokį naujojo humanizmo pranašo pavyzdį?

Redakcijai autorius žinomas

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija