Atnaujintas 2006 gruodžio 20 d.
Nr.95
(1495)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Lietuvos vardo tūkstantmečiui artėjant

Valdovas, minimas su pagarba ir pasididžiavimu

Šiemet minėjome Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo 710-ąjį gimtadienį

Ilgą laiką Lietuvos istorikai nežinojo tikslios didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo gimimo datos. Dabar ji jau žinoma – Algirdas gimė 1296 m. vasario 11 d. Gediminas buvo išdalijęs savo valstybės žemes valdyti savo broliui Vainiui ir šešiems savo sūnums. Septintasis, Jaunutis, buvo likęs su tėvu ir gyveno Vilniuje. Gediminui žuvus kautynėse prie Veliuonos, Jaunutis jokios valdžios kitiems savo broliams neturėjo. Vyresnieji Algirdo broliai buvo Manvydas ir Narimantas. Pirmą kartą Algirdo vardas paminėtas 1342 metais, kai Pskovo kunigaikštystė, susipykusi su Didžiojo Naugardo kunigaikštyste, pasikvietė Algirdą ginti Pskovą nuo puolančio Livonijos ordino. Algirdas iš savo tėvo buvo gavęs Vitebską, o Gedimino mirties metais Algirdas valdė, be Vitebsko, dar ir Krėvos kunigaikštystę. Po Gedimino mirties Lietuvoje įsigalėjo Algirdas, kuris turėjo tikslią politinę programą, pareikštą tik 1358 metais atsakyme į imperatoriaus Karolio IV pasiūlymą krikštytis. Lietuvos vakarų siena turėjusi prasidėti nuo Mozūrų, eiti Alnos upe, vėliau Priegliumi ligi Aismarių, Baltijos jūra ligi Dauguvos žiočių, o toliau į rytus Dauguvos upe. Taip visi Rytprūsiai su Karaliaučiumi turėjo pereiti Lietuvai.

Algirdas turėjo dvi žmonas: pirmoji – Vitebsko kunigaikštytė Marija, kurią jis buvo vedęs 1318 metais, ji mirė 1346 metais; antroji – Tverės kunigaikštytė Julija, ištekėjusi už Algirdo 1349 metais. Iš pirmosios santuokos Algirdas turėjo sūnus: Polocko kunigaikštį Andrių, Briansko kunigaikštį Dimitrijų, Čartorisko kunigaikštį Konstantiną, Kijevo, paskui Kopylio kunigaikštį Vladimirą, Ratnos kunigaikštį Fiodorą – ir dukteris: Feodorą, Agripiną ir kitas, kurios tapo rusų kunigaikščių žmonomis.

Su antrąja žmona Julija susilaukė sūnų Jogailos, Skirgailos, Kaributo, Karigailos, Vygando bei dukrų Alenos, Marijos, Aleksandros. Tad iš viso Algirdas buvo 12 sūnų ir septynių dukterų tėvas. Visi vaikai buvo kunigaikščiai ir kunigaikštienės.

Susigiminiuodamas su įvairiais rusų kunigaikščiais, Algirdas padarė juos savo sąjungininkais kovoje su Maskvos kunigaikščiu. Kovodamas dėl viešpatavimo Rytų Europos lygumoje, Algirdas turėjo neleisti stiprėti Maskvos kunigaikščiams. Maskvos kunigaikštis Ivanas Kalita stengėsi Tverės kunigaikščius padaryti sau pavaldžius. Vienas jų, Mykolas, Algirdo žmonos Julijos brolis, buvo Maskvos kunigaikščio karių suimtas. Išsivadavęs iš kalėjimo, jis pradėjo kovą su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Dimitrijumi. Algirdui rūpėjo ne tik palaikyti savo giminaitį, bet ir sunaikinti Maskvos kunigaikščio galybę. Drauge su Mykolu jis atliko tris karo žygius prieš Maskvą. 1368 metais Algirdas kartu su Kęstučiu, Vytautu ir Tverės bei Smolensko pulkais sumušė Maskvos kariuomenę prie Trostnos upės (rugsėjo 21 dieną) ir prisiartino prie pat Maskvos, sudegino ją ir jos apylinkes ir po trijų dienų grįžo. Dimitrijus buvo priverstas nesikišti į Tverės kunigaikščių reikalus. Antrą kartą Algirdas surengė karo žygį prieš Maskvą 1370 metais. Maskviškių kariuomenė buvo sumušta prie Volokalamsko. Maskva buvo apdėta mokesčiais, paimta daug belaisvių. Trečias karo mūšis tarp Mykolo ir Dimitrijaus kilo 1372 metais prie Liubutsko. Algirdas prarado priešakinį kariuomenės pulką, tada pasirašė taikos sutartį ir grįžo namo. Negaudamas Algirdo paramos, Mykolas buvo priverstas nusilenkti Maskvai ir atsisakyti sąjungos su Lietuva.

Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas mirė 1377 metų vasarą. Pasak istorinių šaltinių, jo kūnas buvo sudegintas su didelėmis iškilmėmis. Drauge su juo sudeginta jo 18 žirgų ir daug asmeninių daiktų. Rusų istorikas Karamzinas, remdamasis nežinoma kronika, tvirtino, jog Algirdas prieš pat mirtį buvęs pakrikštytas atvykusio iš Kijevo Pečioros archimandrito Dovydo ir buvęs palaidotas Vilniuje jo paties pastatydintoje Dievo Motinos bažnyčioje (Karamzin, „Istorija russkogo gosudarstva“, t. 5). Kas dabar galėtų šiuos duomenis patikrinti? Kad ir kaip ten būtų, Lietuvos valstybės istorijoje kunigaikštis Algirdas visada bus minimas su pagarba ir pasididžiavimu. Domėkimės istorine savo didžios valstybės raida ir pagerbkime jos valdovus, garsinusius Lietuvą.

Kazimieras DOBKEVIČIUS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija