| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Kauno arkivyskupijoje Kauno dekanate Bažnyčios 70-metis
PETRAŠIŪNAI. Gruodžio 10 dieną, sekmadienį, čia paminėtas Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios pašventinimo 70-metis. Šventėje dalyvavo, šv. Mišias aukojo ir pamokslą pasakė Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius (pamokslą spausdiname apačioje). 1932 metais pradėta Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios statyba buvo baigta 1936 metais. Statybos darbais rūpinosi kun. Rokas Macelis, OFM Cap. 1936 m. gruodžio 13 d. pašventino apaštalinis nuncijus vyskupas A.Arata, o homiliją pasakė vyskupas Teofilis Matulionis. Inžinieriaus N.A.Mačiulskio projektuota bažnyčia yra romaninio ir gotikinio stiliaus derinys. Nuo bažnyčios pašventinimo 1936 metais iki kanoniško parapijos įsteigimo 1948 metais ji buvo Šv. Kryžiaus (Karmelitų) parapijos filija, todėl broliai kapucinai būdavo skiriami Karmelitų bažnyčios vikarais, o Petrašiūnuose dirbo vakarais. Nors 1948 metais buvo uždaryti Petrašiūnų kapucinų vienuolynas ir filija, vyskupo dekretu įsteigta Petrašiūnų parapija. Taip išvengta galimo valdžios siekio ją panaikinti. 1995 m. birželio 15 d. kardinolas Vincentas Sladkevičius parapiją grąžino tėvams kapucinams. Dabar čia klebonauja jau 15-asis kunigas. Tai kun. Vincentas Tamošauskas, OFM Cap. Vienuolyne iš viso gyvena šeši kapucinų vienuoliai.
Viltis ištiesinti kelius Pajordanėje pasirodęs Jonas Krikštytojas kvietė taisyti ateinančiam Gelbėtojui kelią. Advento metu mes ne tik laukiame Kalėdų švenčių, bet ir rūpinamės labiau priartėti prie Kristaus, todėl Jono Krikštytojo raginimas ištiesinti kelius Viešpačiui yra labai svarbus. Tiesūs geri keliai modernioje valstybėje turi prioritetinę reikšmę. Anksčiau matydavome žymiai daugiau kreivų kelių. Žmonės saugojo kiekvieną geros žemės gabalėlį ir nesuko galvos, kad kelias kreivas ir ilgas. Dabar žmogus skuba ir jam tiesūs keliai yra svarbesni už derlingą žemę. Tais keliais jis parsiveš gėrybių, kurių, galbūt, mažiau pajėgs duoti žemė. Keliams skiriama vis daugiau dėmesio, nes be jų būtų neįmanomas modernus gyvenimas. Tai kas visiškai akivaizdu fizinėje plotmėje, ne taip aišku dvasinėje. Žmonės tiesiog apsigaudinėja, bandydami įtikinti save, kad kreivi keliai yra saugiausi, patikimiausi ir greičiausiai vedantys į tikslą. Štai naujausias pavyzdys. Seimo nariai, matydami vis labiau nykstančią tradicinę lietuvišką šeimą, nors ir pavėluotai, bet pradėjo rūpintis, kaip ją paremti. Tačiau tuoj pat žiniasklaidoje atsirado netvarkingų šeimų gynėjų, net su moksliniais laipsniais, kurie pradėjo įrodinėti, kad modernioje visuomenėje egzistuoja šeimų įvairovė ir žmonių nereikia moralizuoti apie praeitin nueinančias tradicines šeimas. Šios rūšies apologetai normaliomis šeimomis laiko ne tik vaikus auginančią vieną mamą ar tėvą, bet ir drauge gyvenančius du vyrus ar dvi moteris. Nenustebtume išgirdę, kad šeima reikia laikyti su keliais katinais ar šunimi gyvenantį vienišą žmogų. Tragiška, kai išsilavinę žmonės, kurie turėtų būti tautos vedliais, ne tik susitaiko su katastrofiška šeimų padėtimi, bet ir skatina ją palaikyti. Jeigu melą ar amoralų elgesį palaikytų ne penkiasdešimt, bet visas šimtas procentų žmonių, ir tuomet melas nepasidarytų tiesa, o sudužusi šeima ar nenormalus gyvenimas drauge netaptų normalia šeima. Dešimt Dievo įsakymų yra tas tiesus kelias, kurį išrinktajai tautai nutiesė pats Kūrėjas. Gali jis mums nepatikti, galime kalbėti, kad jis nuobodus ar varžo mūsų pasirinkimą, nes mums kartais norisi važiuoti laukais, tačiau Dievas, pažindamas mūsų prigimtį geriau, nei mes patys pažįstame save, nutiesė šį kelią ir pasakė, kad tik juo eidami saugiai pasieksime savo tikslą. Mozė ant Sinajaus kalno gavęs Dekalogo plokštes, kalbėjo savo tautai: Nenukrypkite nei į dešinę, nei į kairę. Tiksliai sekite visą kelią, kurį Viešpats, jūsų Dievas, jums įsakė, idant klestėtumėte ir jums sektųsi, idant ilgai gyventumėte krašte, kurį paveldėsite. Toliau Mozė tęsė: Dievas įsakė man jus mokyti, kad vykdytumėte juos (įsakymus) krašte, kurio einate paveldėti, idant tu, tavo vaikai ir tavo vaikų vaikai pagarbiai bijotų Viešpaties, savo Dievo, visas tavo dienas ir laikytųsi visų jo įstatų ir jo įsakymų, kuriuos tau duodu, ir ilgai išsilaikytumei. Klausykis tad, Izraeli, laikykis jų ištikimai, kad tau gerai sektųsi (Įst 5,32-6,3). Kai prieš šešiolika metų pradėjome eiti laisvės keliu, mes vylėmės, kad mūsų gyvenimas iš pagrindų pasikeis į gera: mes ne tik išsivaduosime iš mus slėgusios okupacijos, bet ir moraliai sutvirtėsime, nes nereikės veidmainiauti, bijoti, išsivaduosime iš visokių kolaboravimų, laisvai galėsime praktikuoti tikėjimą ir t.t. Vylėmės sulauksią labai pozityvių permainų ir daug kuo skaudžiai nusivylėme. Istorija moko, kad sveiką visuomenę gali kurti tik išmintingi ir moraliai sveiki žmonės. Nepriklausomybės pradžioje atsirado niekinga bulvarinė spauda, kuri akiplėšiškai klaidino žmones, pirmuose puslapiuose aprašinėjo nusikaltimus, skleidė pesimistines nuotaikas ir ant pjedestalo kėlė palaidą gyvenimą. Kad žmonės būtų mažiau atsparūs melo įtakai, tauta buvo panardinta alkoholio jūroje. Nedažnoje valstybėje galima surasti tokius liberalius įstatymus, tautos nuodijimui uždegusius žalią šviesą. Demagogiškai buvo tvirtinama, kad draudimais neįmanoma pasiekti pozityvių rezultatų ir su kiekvienais Nepriklausomybės metais augo i tebeauga prekyba alkoholiu, o su juo ir savižudybės ir kraupios avarijos ir nežmoniški nusikaltimai. Po šešiolikos metų šio destruktyvaus darbo akivaizdžiai matome rezultatus. Nors pasiekėme Nepriklausomybę ir ją išoriškai įtvirtinome, tačiau žmonės nesijaučia saugūs, nes žino, kad valstybės pamatai yra papuvę ir nei Europos Sąjunga, nei NATO jų pataisyti nėra pajėgūs, nes jie patys neišsprendžia savo bėdų. Jeigu dabarties žmogus nenorėtų įsiklausyti į Evangelijos raginimą taisyti Viešpačiui kelią, tai bent sveikas protas turėtų jam padiktuoti, kad moralinė pelkė nėra tas kelias, kuriuo einant galima kurti ateitį. Taip pat laikas suprasti, kad tiesiais ir saugiais gyvenimo keliais turi rūpintis ne tik Bažnyčia ar Valstybė, bet kiekvienas, net pats silpniausias žmogus. Atsakomybę privalo prisiimti ypač į Dievą tikintis žmogus, tačiau kol kas daug kas šito nesuvokia. Žiniasklaida neseniai pranešė, kad apie pusę Lietuvos žmonių nesirengia vasario mėnesį dalyvauti savivaldybių rinkimuose. Jeigu taip atsitiktų, tai būtų ženklas, kad Lietuvos nedraugai galės švęsti pergalę, nes tai reikštų, jog žmonės jau yra tiek atbukinti, kad jiems neberūpi kokie žmonės spręs tautos reikalus. Adventas yra vilties metas. Viltį mes turime branginti ir puoselėti, nes antraip pasmerktume save liūdesiui ir depresijai. Ši mūsų viltis remiasi į Dievo galybę. Dievo vardu tremtyje gyvenantiems išrinktosios tautos vaikams pranašas Baruchas kalbėjo: Nusivilk, Jeruzale, gedulo bei vargų drabužį ir apsivilk puošniausiais rūbais garbės, kurią tau amžiams suteikia Dievas (Bar 5, 1). Šio Dievo vardu Bažnyčia ragina mus atsitiesti ir su viltimi žvelgti į ateitį. Amen. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius Gruodžio 10 dieną Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje pasakytas pamokslas
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |