Atnaujintas 2006 gruodžio 29 d.
Nr.97
(1497)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Albinas Keleris: „Aktorius gyvenime turi išlikti nematomas“

J.Miltinio dramos teatro
aktorius Albinas Keleris

Albinas Keleris: „Aktorius
gyvenime turi išlikti nematomas“

Populiarus Panevėžio J.Miltinio dramos teatro aktorius Albinas KELERIS daugeliui Aukštaitijos sostinės gyventojų pažįstamas ir kaip įvairių katalikiškų renginių vedėjas. Iki šv. Kalėdų likus keletui dienų jį kalbino „XXI amžius“.

Nulipęs nuo scenos, aktorius turi likti nepastebimas

Iš 49 savo gyvenimo metų net 33 jų esate atidavęs scenai. Sugrįžkite į tolimą praeitį ir bandykite prisiminti, kokia buvo jūsų, kaip aktoriaus, kūrybos pradžia?

Savo kūrybinę biografiją pradėjau 1973-iaisiais, įstojęs į tuo metu veikusią J.Miltinio dramos studiją. Atsitiko taip, kad mokydamasis 5-ojoje vidurinėje mokykloje jau turėjau profesiją ir gaudavau nedidelę algą. Sakau „ dirbau“, nors iš tikrųjų pradėjau bandyti dirbti.

Tikriausiai daugiausia jums pačiam patikėdavo epizodinius vaidmenis. Pavyzdžiui, išeiti į sceną ir tarti kelis žodžius?

Antrame dramos studijos kurse debiutavau scenoje, nors tebuvau devintos ar dešimtos klasės mokinys. Taip, tada atlikdavau nedidelius vaidmenis. Tačiau Vaclovo Blėdžio pastatyme „Sniego karalienė“ jau turėjau didelį vaidmenį. O 1973 metais, baigdamas studiją, B.Džonsono pjesėje „Volponė“ suvaidinau vieną pagrindinių – tarno – vaidmenų. Nelabai ką šiame spektaklyje aš supratau, bet buvau tarp tokių teatralų, kaip Juozo Miltinio, Donato Banionio, V.Blėdžio. Tuo metu mokiausi vienuoliktoje klasėje. Kai tai prisimenu, dabar atrodo, kad tai buvo tarsi fantastikos pasaulyje.

Kaip reagavo jūsų tėvai, sužinoję, kad jų sūnus rengiasi būti aktoriumi?

Į tokį mano pasirinkimą tėvai reagavo labai tolerantiškai. Tam įtakos jie visiškai nedarė.

Scena. Pasibaigus spektakliui, žiūrovų plojimai. Ar tai jūsų nejaudino, nekėlė į puikybes, neatsirado noras pasididžiuoti tuo prieš savo bendraamžius?

Nuo pirmų mano žingsnių teatre iš karto J.Miltinis tai atėmė. Jis kaldavo į galvą: scenoje tu esi aktorius, bet gyvenime turi likti nematomas. Priešingai, nei kaip dabar yra. Tos vadinamosios „žvaigždės“, nieko gera nepadariusios, sudainavusios gana prastą dainelę, ima riesti nosį, vaikšto pasipūtusios, dalija autografus. Bet tai niekam nereikalinga. Maestro tai buvo uždraudęs, sakydamas, jog turi likti nematomas ir nepastebimas, dirbk savo darbą. Nuėjai nuo scenos, baigėsi ir tavo viešas gyvenimas. Jeigu tu išsidraskysi, išsidrabstysi gyvenime ir imsi puikuotis, kas per vienas esi, tai ir scenoje neturėsi ką pasakyti, tu jau būsi išėjęs purslais, kaip koks išsistovėjęs alus.

Neginčijamas maestro J.Miltinio autoritetas

Jūs artimai pažinojote maestro J.Miltinį. Koks jis išliko jūsų atmintyje?

Tiktai dėkoti ir nusilenkti turiu J.Miltiniui, V.Blėdžiui, visiems savo mokytojams, kurie man davė tai, ką šiandien turiu – profesiją, studentus, esu kviečiamas filmuotis. Jie davė tai, kuo aš dabar gyvenu. Tai buvo tikrieji mano mokytojai. Visko teatre pasitaikydavo, bet tai, ką jame darydavo J.Miltinis, aš iki šiol visiškai pateisinu, visus jo žingsnius. Maestro žinojo, ką daro.

Žinau, jog esate baigęs tuometę Vilniaus konservatoriją. Kaip tai pavyko, nes tuo metu jau buvote aktorius?

Kaip minėjau, dirbant teatre J.Miltiniui, veikė ir jo dramos studija. Kada ją baigėme, jokio oficialaus dokumento apie tai neįgijome. Lyg tyčia, tada J.Miltinis teatre nebedirbo. Teatre vadovavimą perėmė Donatas Banionis. Sklandė gandai, kad patį teatrą gali išformuoti arba imti rinkti naują trupę. Reikėjo pasirūpinti aukštojo mokslo diplomu. Vilniaus konservatorijoje buvo sudarytas specialus jaunųjų aktorių kursas, kur mokėmės neakivaizdiniu būdu. Ketverius metus važinėjome į egzaminų sesijas, arba įskaitas gaudavome Panevėžyje.

Ar daug iš tada studijavusiųjų tebedirba teatre?

Kartu dirba Eglė Koriznaitė, Asta Preidytė, Rudolfas Jansonas… Kai kurie išėjo iš teatro. Yra ir mirusiųjų. Laikas juk bėga...

Ar galima išvesti paraleles, koks teatras buvo prieš 30 metų ir koks jis yra dabar?

Sulyginti to negaliu, nes tai visiškai skirtingi laikai, visiškai kiti žmonės, visiškai kitokios aplinkybės. Tai nesulyginami dalykai. Pasakyti, kas buvo blogiau, o kas – geriau, negalima. Tačiau nebėra tokios traukos į teatrą. Tai ne vien jo kaltė. Šiandien kitokia visuomenės kultūra, kitokia terpė, kurioje mes gyvename. Pastatyk paskutinę „balabaiką“, komedijėlę, tai nereikalauja daug darbo, ir bus pilnos salės. O statai rimtą veikalą, visas jėgas įdedi, bet žiūrovų nesulauki. Ateina tie, kuriems tokio spektaklio reikia. Dabar toks gyvenimas. Vadovaujant J.Miltiniui buvo kitokie laikai. Jis statė gerą dramaturgiją ir žmonės ją ėjo žiūrėti. Šiandien šito nebereikia. Einame ten, kur nesprendžia problemų, nors nesakau, kad tai blogai. Anksčiau buvo kitoks požiūris į kultūrą, į meną, nepaisant, kad ir kokie laikai buvo. Tada buvo protingų vyrų, kurie žinojo, kad kultūra yra kultūra. Jie buvo išmintingesni nei dabartiniai politikai, kurie nė velnio nesupranta, jog be kultūros esame niekas.

Kaip aktoriui, tai tikriausiai girdėti būna skaudu?

Aišku, skaudu. Nenoriu viešai kalbėti, draskytis. Nereikia nieko įrodinėti, nereikia daužyti kumščiais į stalą. Tu taip gyveni. Jeigu tavo gyvenimas yra tavo kūryba, tada tavo darbas – kuklus ir nematomas. Jis yra kaip įrodymas, ką tu nori pasakyti. Deklaracijos, „putojimasis“ čia nieko neduoda. Tyliai, kukliai daryk savo darbą.

Tenka galvoti, kaip užsidirbti ir sviestui

Esate ne vien aktorius, bet ir režisierius.

Taip, esu pastatęs keletą spektaklių, bet savęs režisieriumi nelaikau. Tai ne mano profesija.

Spektaklius statyti ėmiausi todėl, kad patiko ta tema. Dabar repetuojam M.Zalitės „Žemės mokestį“. Jis statomas Meno teatre. Tai graži, bet kartu ir skaudi pjesė apie du vienišus žmones. Spektaklio premjera numatyta sausio mėnesį. Tačiau režisūra – ne mano „arkliukas“. Teatro direktorius pakvietė šią pjesę statyti. Tai buvo Meno teatro iniciatyva.

Jūsų dienos surikiuotos pagal valandas. Žinau, kad dar ir filmuojatės?..

Jeigu teatre užsidirbi duonai, tai filmuodamasis – ir sviestui. Tačiau daug rimtesniu darbu vadinčiau darbą teatre, ką ir dabar darau. O televizijos filmuose darau taip, kaip moku ir tai stengiuosi daryti gerai. Seriale „Gedimino 11“ buvo labai rimta kompanija, su ja dirbo režisierius Raimundas Banionis, kurį pažįstu ir kuriuo tikiu. Filmuotis ten buvo įdomu kaip aktoriui. Aišku, ne nuo artisto tai priklauso. Šiaip nesulaukiu daug tokių pasiūlymų.

Bet ir kino filmuose esate filmavęsis?

Deja, tai dariau ne Lietuvos kino studijoje, bet „Belarusfilme“. Ten turėjau per dešimt vaidmenų ir visi jie buvo beveik pagrindiniai. Privalėjau gerai pasirodyti aktorių atrankoje, kuo ir šiandien galiu didžiuotis. Į vieną vaidmenį buvo pakviesta aštuoniolika kandidatų. Suvažiavo geriausi Rusijos – Maskvos ir Sankt Peterburgo aktoriai. Prieš porą metų turėjau didelį vaidmenį. Tačiau savo filmus mačiau tik juos įgarsindamas. Filmų, kurių kūrime dalyvavau, Lietuvoje nerodo. Bet smagu, kai kviečia filmuotis ir mane žino. Lietuvoje esu filmavęsis keliuose nedideliuose vaidmenyse pas Raimundą Vabalą, pas R.Banionį. Kai aš atėjau į kiną, Lietuvoje jo rimto jau nebuvo.

Darbas Vilniuje, savaitgaliais spektakliai – Panevėžyje. Bet ko važinėjate į Šiaulius?

Šiaulių universitete turiu trečią aktorių kursą. Kitais metais jie turėtų baigti savo studijas. Ten yra tokia estrados artisto specialybė, kur vedu aktorinio meistriškumo užsiėmimus. Tai juk mano profesija. Kurse – 11 studentų (buvo 18). Sausio pabaigoje jie laikys egzaminus, tam ruošiame spektaklį.

Estrados artisto specialybė – visiškai nauja, tokios jos Lietuvoje dar nebuvo. Aišku, tai be galo sunku. Jauniems žmonėms negali teigti, kad jų laukia rožinė ateitis. Sakai jiems, kad pasirinko labai rimtą duoną ir jokios garantijos ateičiai negaliu duoti. Įgijęs diplomą, galės dirbti aktoriais renginių vedėjais ir vadinamaisiais „šoumenais“. Šiandien jais dirba atėjusieji iš teatro arba nieko nebaigusieji, tačiau sugebantys pasakoti anekdotus.

Svarbiausia yra išlikti savimi

Nors esate užkrautas keliais darbais, tačiau jus tenka matyti ir kaip katalikiškų renginių vedėją.

Tai daryti man yra malonu. Džiaugiuosi, jeigu pakviečia. Graži draugystė užsimezgė su mons. Juozapu Antanavičiumi. Turėjome gerų projektų. Vienų šv. Mišių metu paminėjome poeto Bernardo Braždžionio mirties metines. Monsinjoras tuo metu buvo Kristaus Karaliaus Katedros klebonas. Jis aukodavo tam tikrą dalį šv. Mišių, tada aš skaitydavau poeto eiles. Taip tęsėsi per visas Mišias. Tai buvo unikalus dalykas. Katedroje klebonaujant kun. dr. Rimantui Gudeliui, jis kviesdavo į visus renginius. Teko vesti Bistrampolio festivalius. Tai daryti yra man tiesiog malonu.

Dabar svarbiausia – pelnas, pinigai, kai tuo metu pamirštamos dvasinės vertybės. Kodėl taip yra? Ką šiuo klausimu galite pasakyti jūs, kaip menininkas?

Būtina pirmiausia pamąstyti apie save. Jeigu norime padaryti visus dvasingus masiškai, to niekada nebus. Atsiras cirko, šou elementai ir visa kita. Atkūrus nepriklausomybę, visi džiaugėsi, kad žmonės grįžta į bažnyčią, ateina jaunimas. Kiek jis ėjo? Iki tol, kol tai buvo madinga. Paskui bažnyčioje liko tos pačios močiutės, ryšinčios baltas skareles. Jos ėjo ir sovietmečiu, ir dabar kopia Katedros gatve aukštyn šventovės link. Aš ten gyvenu ir tai matau. Baigėsi mada. Kai kas ėjo į bažnyčią parodyti save. To dabar nebeliko. Tačiau tikėjimas yra ne mados dalykas. Arba jį turi, arba ne. Gali kalbėti, rėkti, kad tiki, bet tai bus netikra. Ir nieko nepadarysi.

Ar laukiate Kūčių, šv. Kalėdų?

Žinoma, kaip ir kiekvienas lietuvis. Tačiau tomis dienomis stengiuosi būti kuo tyliau, atsiriboti nuo to šurmulio. Aš esu už tylią ramybę. Žinoma, jeigu tai pavyksta.

Baigiantis 2006-iesiems, ko norėtumėte palinkėti XXI amžiaus“ skaitytojams?

Mane labai imponuoja tylintys, išmintingi ir tikri žmonės. Jie garsiai nesireiškia, jų nematyti viešumoje. Paprastai jie yra nepastebimi. Ne dėl to, kad būtų nustumti, jie šito dalyko nenori. Patys šviesiausi, gražiausi žmonės yra nematomi. Bet jie daro tylius, paprastus, ramius kasdieniškus darbus. Tokie man yra patys brangiausi. Duok Dieve, kad juos pamatytų, įvertintų. Vienintelio katalikiško laikraščio skaitytojams kaip tik linkiu tos išminties, ramybės, tvirtumo, begalinio tikrumo, ką jie daro. Tikri žmonės subręsta tyloje. Jie yra kaip aukso grynuoliai. Tad pabūkime tyloje kartu.

Gerų jums švenčių ir laimingų 2007-ųjų metų.

Kalbėjosi Bronius VERTELKA

Panevėžys

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija