Atnaujintas 2007 sausio 4 d.
Nr.1
(1498)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Mažumos galia ir daugumos negalia

Velnių – daug, o Dievas – vienas, tačiau ne velniai pasaulį kūrė, ne velniai pasaulio ateitį lemia. Lietuvių liaudies pasakose kipšas – gudročius, tačiau naivus, neįgalus: su jo klastomis ir žabangomis nesunkiai susidoroja paprastas žmogelis (kipšiukas neatsilaiko prieš kryžiaus ženklą ir net prieš gaidžio giedojimą).

Demokratinio valdymo mechanizmas įgaliojimus valstybės reikalus tvarkyti suteikia daugumai, tačiau nebrandžios demokratijos šalyse, kur visuomenei tautos ir jos valstybės reikalų tvarkymas mažai rūpi arba visai nerūpi, kur visuomenės valia lengvai palenkiama ar nuperkama, prie valdžios vairo gali atsidurti bet kokia aktyvesnė, dažniausiai turtingesnė dauguma, kuriai ne valstybės, o savo ar savo klano reikalai svarbiausi. Ir taip demokratija, teikianti pasirinkimo laisvę, tautos laisvę gali paversti nelaisve ar net tironija. Visuomenės nesikišimo į politiką (valstybės reikalų tvarkymą) nuostata sovietinės okupacijos metais taip buvo „įkalta“ („už politiką“ trėmė, žudė, kankino psichiatrijos ligoninėse), valstybingumas kaip vertybė iš visuomenės sąmonės buvo taip ištrinta, kad išsivadavusiose iš okupacijos šalyse visuomenei valstybingumas tebėra abstrakcija, valdžių rinkimai siejami su balaganiniais renginiais ar nuobodžiais apsižodžiavimais. Esant tokiai padėčiai, nesunkiai į valdžias ateina dauguma, kuriai valstybingumas visiškai nerūpi. Tokia valdžia nusivilia ne tik geroji mažuma, kuri suvokia valstybingumo reikšmę ir naudą visuomenei, tačiau ir neatsakingai balsavusi dauguma bei abejingoji, nebalsavusi visuomenės dalis. Ir jau tuomet (kaip tas vaikas, užsigavęs galvą į stalo kampą, muša stalą) visuomenė kaltina demokratiją, nors demokratija nekalta, kad neįgalioji visuomenės dalis, sudariusi daugumą, demokratijos duotą progą rinktis valstybingumo šalininkus pavertė demokratiją jos grimasa: valstybės valdymą atidavė daugumai, kuriai valstybingumas reikalingas tik klano teisėms apsaugoti. Kas lieka „gerajai“ rinkėjų mažumai bei „gerajai“ mažumai valdžioje? Ar nusivylus verkšlenti, ar veikti padėties taisymo kryptimi?

Susidaro įspūdis, kad depolitizuota (išpilietinta) arba abejingoji visuomenė, kuri sudaro daugumą, turi didesnę galią už pilietiškai susipratusią, neabejingą valstybingumui, tačiau sudarančią mažumą, visuomenę. Tačiau palyginkime tą organizuotą visuomenę kaip nedidelį tvirtai sumūrytų plytų statinį su už jį didesne smėlio krūva. Smėlio krūva bus pustoma vėjų, gali staiga sunykti, o gerai sumūrytas statinys lengvai atsilaikys. Taigi galią lemia ne darinio dydis, o jo atsparumas aplinkos poveikiui. Palyginimas tinka visuomenės gyvenimui ir jos veiklai.

Okupacijos jungo sugniuždytoje Lietuvoje nepriklausomybės atgavimo siekė, deja, ne dauguma Lietuvos gyventojų ir ne dauguma į valdžias išrinktųjų, tačiau teisės į tautos laisvę ir nepriklausomybę bei valstybingumo įtvirtinimo siekio pagrindu sutelkta visuomenės mažuma ir, nepaisant besipriešinančios ar abejingos daugumos, savo ryžtingumu siekį įgyvendino. Jei nagrinėsime atgautos nepriklausomybės metais partijų kūrimosi ir jų sunykimo raidą, matysime, kad daugelis jų sunyko ar prie kitų prilipo, kad kūrėsi naujos ar pavadinimus keitė, tačiau ir liko biraus smėlio krūvomis ar krūvelėmis. Regis, labai didelę smėlio krūvą Archangelsko partijai pavyko staiga supilti, tačiau įsisuko gaivaus vėjo viesuliukas, krūvos kepurę nunešė Archangelsko kryptimi, ir krūva virsta krūvele, nes rišamosios medžiagos, vadinamos valstybingumu, joje nebuvo ir nėra nė kvapo. Piramide pasivadinusi didžiausia bolševikinio (SSKP-LKP-LDDP-LSDP) smėlio kopa mūsų akyse taip pat dyla, dėl išlikimo smėlį bando žarstytis iš giminingų krūvų ir krūvelių, tačiau, neturėdama idealistinės rišamosios medžiagos, pasižymi akivaizdžiu neįgalumu. Jei ši partija (LSDP) nesitrauks iš turtų, pinigų ir malonumų ganyklų, jei ji neišsiverš iš jų į tikrųjų vertybių lauką, jos sunykimo ilgai laukti neteks. Griūties pradžią turime, o idealistinis proveržis dar skatinamas, jo laukiama...

Pasaulyje nematyta ir negirdėta, kad minia (dauguma) ką gera sukurtų ar į gėrį atvestų. Miniai būdingi vienadieniai interesai, o ne ilgalaikiai idealai, ribotas protavimas, o ne išmintis, polinkis griauti, o ne kurti. Visuomenių raida liudija, kad vedė, veda ir, tikėtina, ves organizuota (kartais formaliai neorganizuota) mažuma, sutelkta idealų, teisės, teisingumo ir valstybingumo tvirtinimo pagrindu. Ir čia – mažumos galia, pajėgi rungtis su neįgalia dauguma.

Žinant, kad tikrą valstybingumą įtvirtinsime tik „gerąją“ mažumą išauginę iki daugumos, neturime pulti į neviltį, verkšlenti, o puoselėti ir didinti „gerąją“ mažumą. Laukia didelis, kantrybės ir pasiaukojimo reikalaujantis darbas, tačiau kito kelio nėra. Labai neatsakingai elgiasi tie, kurie pasišaipo iš Vytauto Landsbergio įspėjimų apie mūsų valstybei gresiančius pavojus, kas mažina tautos budrumą. Juk Lietuva buvo „ant vieškelio, ant didžio“ ir tebėra „nenuoramų kely“. Taika ir ramybė trapi, saugumas NATO ir ES prieglobstyje dar neišbandytas, todėl valstybės tvirtinimo reikalas, minimos mažumos auginimo reikalas, turi būti svarbiausias uždavinys.

Lietuvos laisvinimo šviesuolis už Atlanto ir jau kelinti metai žiniasklaidoje bei įvairiuose visuomenės renginiuose matomas Lietuvoje publicistas Vilius Bražėnas (einantis 94-uosius metus, skautas nuo 1926 metų) įsakmiai ragina tūnančius inteligentus prabilti, patiems kilti ir kitus kelti, ragina kurti visuomeninius branduolius Lietuvai padėti atgimti „iš apačios“. Jo priekaištas išsimokslinusiems „vištgaidžiams“, kurie nei kiaušinių deda, nei gieda, gal kiek grubokas, tačiau atspindi minimą tūnojimą. Visuomenė po dešimtmečius trukusios okupacijos iš tikrųjų yra pasiligojusi, todėl inteligentijos priedermė – eiti pas ją, kaip eina daktaras ar kunigas pas ligonį, kelti ją iš ligos patalo, skatinti kurti sau ir Tėvynei šviesesnį rytojų, neleisti, kad iš jos tyčiotųsi ir tarptų partijomis pasivadinę piniguočių klanai.

Lietuvoje kuriasi vietos bendruomenės, kilnias idėjas skelbiančios visuomeninės organizacijos, patriotiniuose renginiuose jau matome daugiau jaunimo, keičiasi į gerąją pusę ir iki šiol barama žiniasklaida. Tai ženklai, kad didėja mažumos galia, kad mažuma auga. Padėkime ir prisidėkime!

Algimantas Zolubas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija