Atnaujintas 2007 sausio 4 d.
Nr.1
(1498)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Žalingas perteklius

Įstrigo atmintyje per susovietintą Lietuvos radiją girdėtas pasakymas: „Į kolūkiečių gryčias atėjo perteklius“. Iš tikrųjų ideologinis perteklius anuomet kaip iš gausybės rago pylėsi per kraštus, nes sovietinei propagandai tarnavo kinas, radijas, spauda, socrealistinis menas ir tokia pati grožinė literatūra. Materialųjį „perteklių“ už metinius darbadienius dažnas kolūkietis įstengdavo parsinešti ant kupros. Liaudis buvo penima viltimi, kad artėja komunistinis rytojus, kai bus „iš kiekvieno – pagal galimybę, kiekvienam – pagal poreikius“. Iš už horizonto komunizmas nepasirodė, pats horizontas nutolo, galiausiai komunizmo fikcija sužlugo, tačiau pertekliaus siekis, poreikiai į daugelio sąmonę taip įstrigo, kad atkūrus nepriklausomybę atsirado nepageidautino ir net žalingo pertekliaus perteklius bei toks pat poreikių perteklius.

Laisvė

Kai pavasarį iš tvarto paleidžiamas kumeliukas, jis šuoliuoja, šėlsta, kliūčių nepaiso, kol atsitrenkia galva į vieną iš kliūčių. Nuo smūgio apsvaigsta. Kai apspangimas praeina, kumeliukas susivokia, kad laisvė turi ribas. Šis be patirties padaras nesibaimindamas bando kramsnoti jaučio ausį, tačiau tas, pajutęs, kad neleistinai įžengta į jo teritoriją ir pažeistas jo orumas, baksteli ragu smarkuoliui. Laisvės ribos vėl susiaurėja. Net žąsų pulkas gagenimu į šalį nuveja netikėtai pasirodžiusį smarkuolį. Nuleidęs galvą kumeliukas grįžta į tvartą: per sunki jam laisvės našta.

Sovietiniame tvarte beveik penkis dešimtmečius išlaikyta Lietuvos visuomenė kaip tas kumeliukas buvo paleista į laisvę. Su džiaugsmo giesmėmis ir dainomis pasitikę laisvę, atgavę žodžio ir sąžinės laisvę, kelionių į svečias šalis galimybę, teisę burtis į įvairias organizacijas, į susirinkimus, piketus, mitingus, streikus, žmonės metėsi į nežabotą šėlsmą. Žodžio laisvė pasitarnavo netiesos sakymui, burnojimams ir blevyzgoms; sąžinė, liberalių vėjų blaškoma, praskydo ar visiškai sunyko; laisvų kelionių galimybė atvėrė kelią masiškam bėgimui iš tėvynės; teisė burtis į organizacijas panaudota šėtono ženklu ženklintų sambūrių kurpimui; pilietiniai veiksmai virto kriminaliniais pasišėliojimais. Užuot siekusi suvokti laisvės esmę, prasmę ir naudą, užuot ją su atsakomybe puoselėjusi, nuo staigaus laisvės gūsio apspangusi liaudis dairosi į aną tvartą veblendama, kad „prie ruso buvo geriau“.

Prievarta ir smerkimu, žinoma, neįmanoma tautos vesti į tiesos ir šviesos kelią, tačiau rodyti tą kelią privalo atsigaunanti šeima, mokykla, Bažnyčia, valstybė, kiekvienas artimui gero linkintis žmogus. Laisvės, kaip ir dorovės ar krikščionybės, niekad nebus per daug, o ta perteklinė, kuri čia minima, iš tikrųjų nėra laisvė, o tarnystė ar vergavimas blogiui.

Tikėjimas

Marksistai, paniekinę ir prilyginę religiją liaudies opiumui, patys savo komunistinę ideologiją prievarta bruko vietoj religijos, begėdiškai kopijavo religines apeigas, komunistiniams stabams kurpė giesmes ir maldas, įvedė savo šventes, kunigus pakeitė partijos sekretoriai, krikštą – įrašymas į pionierius, išpažintį – savikritika ar prievartinis prisipažinimas partijos komitetams ar CK, atgailą – psichiatrijos ligoninės ar ilgalaikė katorga. Griausminga propaganda ir prievarta paliko pėdsaką žmonių sąmonėje, kad, net tą ideologiją išmetus į šiukšlyną, dar liko žmonių, gal krikštytų, su stakvilevičių, jarmalavičių, burokevičių beveik lietuviškomis pavardėmis, kurie to paveldo nesugeba atsikratyti.

Atgavusi laisvę, didelė mūsų visuomenės dalis iškart užplūdo bažnyčias, žegnojosi ir mušėsi į krūtinę, nusigręžė nuo komunistinės klaidatikystės, tačiau nesunkiai pasidavė kitų, netradicinių klaidatikysčių antplūdžiui. Marksistinė klaidatikystė ir naujų tikėjimų perteklius tiek išklibino žmonių vertybinę mąstyseną, kad jie nesunkiai parsiduoda įvairioms sektoms, tiki burtais, raganavimu, horoskopais, rimtu veidu lanko parapsichologijos akademijas, naudojasi parapsichologų ir būrėjų paslaugomis, o po jų seansų neretai tenka kreiptis į psichologus, psichiatrus ir net egzorcistus.

Prie klaidatikysčių priskirtini ir Mamonos bei malonumų kultai, neišpasakytai paplitęs papilvės, sėdmenų ir bambos demonstravimas, kuris tiesiogiai siejamas su sekso kultu. „Sodoma ir Gomora“, – pasakytų mūsų proseneliai. Reikia įsiklausyti ir išgirsti jų balsą, saugoti jų palikimą ir tradicijas, neklausyti netikrų pranašų. Patirtis akivaizdžiai rodo, kur veda klaidatikystė. Todėl metas iš netikrų vertybių ganyklų grįžti į tikrųjų lauką, nes, anot garsaus gruzinų režisieriaus Tengizo Abuladzės, nereikalingas kelias, kuris neveda į šventyklą.

Žiniasklaida

Iš seniausių laikų žmonės tvirtai tikėjo parašytu žodžiu, nes žodis buvo rašomas su didžiausia atsakomybe. Tačiau bėda ta, kad greta žmogaus ir šėtonas išmoko rašyti. Okupacijų metais šėtonas rašė itin daug, o žmonės, neatpažindami rašančio šėtono, skaitė, juo tikėdavo. Išmintingesni žmonės išmoko tuos raštus versti iš netiesos į tiesos kalbą, skaityti tarp eilučių, perskaityti ir tai, kas neparašyta. Atgavus spaudos, radijo bei televizijos laisvę, parašytų, pasakytų žodžių ir rodomų vaizdų atsirado tikras perteklius. Perteklius jau vien todėl, kad vienu metu neskaitysi kelių laikraščių, neklausysi kelių radijo stočių, nežiūrėsi kelių televizijos laidų. O tarp rašančiųjų, kalbančiųjų ir rodančiųjų pakanka nelabųjų, kuriuos atpažinti nėra lengva, nes jie moka prisidengti gražiomis kaukėmis. Nebūtinai pats šėtonas rašo ar kalba, dažniausiai jo vaidmenį atlieka šėtono samdytas klaidatikis. Kiek tokių klaidatikių yra prisiviliojęs nelabasis, nesunku pamatyti šūsnyse geltonosios spaudos, radijo ir televizijos laidose.

Kažkas sugalvojo dabartinei žiniasklaidai (žinoma, su negausiomis išimtimis) gerą pavadinimą „purvasklaida“. Jai išskalbti prireiktų didžiulių pajėgų, didžiulių išteklių. Tačiau iš kur jų paimsi, jei pajėgos ir ištekliai klaidatikystėje skendi. Daugeliui Lietuvoje teko išgirsti, kaip iškili asmenybė viešai prisipažino, kad dvi tris savaites neskaito spaudos, nesiklauso radijo, nežiūri televizijos laidų. Ir taip apsivalo, pasijunta švaresnis.

Purvasklaidos, melo joje uždrausti ar apriboti nelengva, tačiau skydą nuo purvo gali turėti kiekvienas. Reikia jos neprenumeruoti, neskaityti, neklausyti, nežiūrėti. Tai patys tikriausi, apsaugai tinkamiausi būdai. Jei melas ir purvas liečia dorovės, visuomenės ar pačios valstybės reikalus, tokiai purvasklaidai reikia duoti deramą atkirtį. Melo kojos ilgos, tačiau kelias trumpas; vien pastaruoju metu per V.Pociūno žūties aplinkybių tyrimą kiek purvo išlieta, tačiau dar daugiau purvasklaidininkų išryškinta.

Perteklių pastebėsime įvairiose srityse. Pusė milijono piliečių iš Lietuvos emigravo, o darbo biržoje dar vis eilė tebelaukia, niekur nedirbantys jauni vyrai ir moterys šiukšlynuose kapstosi (ar ne rankų ir protų perteklius?). Iš valdininkų ir milijonierių pertekliaus – varguolių perteklius. Balaganinių renginių politikų populiarumui ir garbei net Advento metu – perteklius. Automobilių – perteklius: užkimštos gatvės, kiemai, keliai. Atliekų – perteklius, jos jau sąvartynuose nebetelpa, valdžiukė atliekose Kernavės istorinį draustinį skandinti pasišovė. Godumo, traukos prie valstybės lovio ir... ašarų, dažniausiai netikrų, – perteklius. Kur pažvelgsi, visur – perteklius. Nejaugi taip nieko ir netrūksta? Kai kas įvardyta anksčiau, tačiau vieną trūkumą, tiesiogiai susijusį su pertekliumi, čia tinka paminėti.

Sako, Dievulis žmogui davė visko, tik nedavė jausmo „užteks“ arba „gana“. Nudvasintas nežabotas vartojimas, nesudėvėtų drabužių ir per aplaidumą sugadintų maisto produktų į šiukšlių kibirą išmetimas, namų apyvokos daiktų, drabužių, baldų dėl nuolat keičiamų madų naikinimas veda prie vis augančio vartojimo, žmogus darosi pilvažmogiu, pasiruošusiu tenkinti vis didėjančius poreikius. Tai vis dėl to jausmo „užteks“ arba „gana“ trūkumo, dėl taupymo kilniam tikslui dorybės stokos, dėl prarasto tausojimo jausmo.

Jau pastebimai keičiasi klimatas, ir gamta šitaip žmogui sako: „Užteks“. Jei to jausmo „užteks“ nedavė Dievulis, jį ištars gamta. Su gamta kariauti – ne žmogaus galioms, gamtą galima tik mylėti; nemeilė gamtai atsigręžia gamtos nemeile žmogui.

O dėl minėtų perteklių, jei su tuo nekovos žmogus, galima tikėtis tik žmogaus vardo neverto išsigimimo ar Sodomos ir Gomoros likimo.

Algimantas ZOLUBAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija