Atnaujintas 2007 sausio 4 d.
Nr.1
(1498)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Vlado Jakubėno kūryba grįžta į Lietuvą

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

„Lietuvių enciklopedija“, išleista Bostone, ir „Visuotinė lietuvių enciklopedija“, išleista Vilniuje 2005 metais, Vladą Jakubėną pristato kaip muziką kompozitorių ir pedagogą, pianistą, muzikos kritiką. Gruodžio 13-ąją suėjo trisdešimt metų nuo jo mirties. Muzikinio pasaulio atstovams ši pavardė plačiau žinoma tapo jau Atgimimo metais. Tuomet V.Jakubėno kūryba suskambo Lietuvos koncertų salėse. Dabar ji studijuojama net Muzikos akademijoje. 1994 metais atskira knyga išleisti V.Jakubėno „Straipsniai ir recenzijos“ (sudarė I.Venclauskienė), 1999 metais pasirodė V.Jakubėno dokumentų, laiškų, straipsnių, atsiminimų, kūrybos apžvalgos rinkinys (sudarė ir parengė I.Skomskienė). Neseniai išleistas kompozitoriaus baletas „Vaivos juosta. Klavyras (1943)“ su I.Skomskienės, V.Jakubėno draugijos pirmininkės, įvadiniu straipsniu. Jos nuomone, V.Jakubėno idėjų pasaulis yra artimas ir šiandieninio žmogaus sielai.

Įdomi baleto „Vaivos juosta“ atsiradimo istorija. Libretą sukūrė rašytojas Vincas Mickevičius-Krėvė. 1939 metų pavasarį muziką rašyti pradėjo V.Jakubėnas. Valstybės teatras su juo sudarė sutartį. Baletas buvo numatytas pastatyti per 1943-1944 metų sezoną.

V.Jakubėnas buvo atsakingas ir reiklus kūrėjas. Dirigentu jis pasirinko Valstybinio teatro baletų dirigentą Leibą Hofmeklerį, scenografu – Fiodorą Lapuchovą, į Lietuvą atvykusį 1940 metais. Talkininkavo muzikas Valteris Kristupas Banaitis (1918-1999). Visi puikiai sutarė, darbas judėjo į priekį. Tačiau viena po kitos sekusios okupacijos sukrėtė Lietuvą. Vokiečiai į getą uždarė dirigentą L.Hofmeklerį. V.Jakubėno ir V.Banaičio pastangomis jam gete buvo leidžiama dirbti su natomis. I.Skomskienės teigimu gete kilusio gaisro metu žuvo ir dirigentas, ir baleto natos. Tačiau V.Jakubėnas nenuleido rankų, baleto muziką rašė toliau. Artėjant antrajai bolševikų okupacijai, kompozitorius pasitraukė iš Lietuvos.

Baletas „Vaivos juosta“ niekur ir niekada nebuvo pastatytas. Specialistai teigia, kad tai nuostabiai graži muzika. „Tai ieškojimas, kaip mūsų mažos tautos muzikai suspindėti pasauliniu mastu. Tai tautiškumo ir modernumo dermė“, – taip apie baleto muziką rašo pianistė Jūratė Landsbergytė. Naujasis leidinys skirtas baleto specialistams, muzikologams, teatro istorikams bei visiems, besidomintiems lietuviško baleto raida. Kūrinys tinka ir šiuolaikinei scenai. Kyla klausimas: ar kas nors imsis statyti „Vaivos juostą“? Prof. Jonas Bruveris, šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, į šį klausimą neatsako teigiamai. „Mūsų Valstybiniam teatrui lietuviškų „vaivų“ nereikia. Baletą išvysti Klaipėdos ir Kauno muzikiniuose teatruose yra daugiau vilties. Tačiau šių teatrų per silpnos jėgos“, – tokia prof. J.Bruverio nuomonė. Tačiau yra kitas kelias scenoje išgirsti baleto muziką. Tai koncertinis atlikimas. Pirmą kartą Lietuvoje šios muzikos fragmentai skambėjo 2001 m. birželio 5 d. Vilniaus rotušėje. Ją atliko Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos pedagogų kamerinis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir dirigento prof. Petro Kuncos, didelio V.Jakubėno kūrybos gerbėjo.

Naujuoju leidiniu džiaugiasi kompozitoriaus sesuo Halina Slavėnienė-Tylienė, jau atšventusi 90-ies metų jubiliejų. Ji viliasi, kad kasmet Lietuvoje bus išleidžiama bent po vieną stambesnį brolio muzikinį kūrinį.

V.Jakubėno muzikinis palikimas gana gausus. Tai kantatos „Mano pasaulis“ (1943) solistams, mišriam chorui ir orkestrui, „De profundi“ (1973) mišriam chorui ir orkestrui arba vargonams, trys simfonijos (1932, 1939, 1942), siuita „Miško šventė“ (1952) simfoniniam orkestrui ir t.t. Be to, kompozitorius harmonizavo lietuvių liaudies dainų ir giesmių. Kaip pastebi specialistai, kūriniuose vyrauja romantinės tendencijos, yra impresionizmo ir neoklasicizmo bruožų.

Vlado Jakubėno...

Jis – nuosaikios modernios krypties kompozitorius.

V.Jakubėnas buvo puikus pianistas. „Jis koncertavo su kameriniais ansambliais, solistais, dainininkais ir instrumentininkais Lietuvoje (nuo 1928), Suomijoje (1936), Vokietijoje (1944), Didžiojoje Britanijoje (1948, 1949), JAV nuo pat persikėlimo 1949 metais“, – rašo Arvydas Karaška.

Jeigu pavartysime prieškarinius „Lietuvos aido“, „Naujosios Romuvos“, „Vairo“ numerius, rasime daug V.Jakubėno recenzijų. Be to, jis buvo nuolatinis leidinio „Muzika ir teatras“ bendradarbis. Jo straipsnių yra gerokai per tūkstantį.

Trumpai apžvelkime šio nepaprastai darbštaus, produktyvaus kūrėjo biografiją. V.Jakubėnas gimė Biržuose, inteligentų šeimoje. Motina save kildino iš senos bajorų giminės. Ji mokėjo prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų kalbas. Tėvas buvo baigęs Dorpato universitetą, studijavęs Vokietijoje. Jis yra autorius trijų tomų „Bažnyčios istorijos“. Prahos universitetas jam suteikė teologijos garbės daktaro laipsnį. Tėvai sudarė sūnui geras mokymosi sąlygas. Baigęs Biržų gimnaziją, jis Rygos konservatorijoje studijavo kompoziciją, vėliau kompozicijos žinias gilino Vokietijoje. Grįžęs į Lietuvą, buvo pakviestas dirbti Kauno konservatorijoje, kur dėstė keletą muzikinių dalykų.

Nuo 1949 metų apsigyvenęs Čikagos pietvakariuose, V.Jakubėnas dirbo liuteronų parapijos vargonininku, daug kūrė, įsteigė savo muzikinę studiją, privačiai mokė muzikos.

Pasakoja V.Jakubėno mokinys Algirdas Avižienis: „V.Jakubėnas gyveno netoli mūsų, buvo įsikūręs kukliame name. Kasdien po 40 ar 45 minutes mane mokė skambinti fortepijonu. Tai buvo labai ramus, simpatingas žmogus. Kartu reiklus mokytojas. Jam patiko mokyti muzikos. Dažnai praeidavo visa valanda, man įskausdavo pirštai. Po koncerto duodavo mėnesį atostogų, paskui vėl rengimasis naujam koncertui. Mano mokytojas mokė ne tik muzikos. Jis buvo labai apsiskaitęs, matęs pasaulio, pasakodavo apie Europos tautas, apie knygas. Beje, knygas skolindavo į namus. Daug man davė mano mokytojas Vladas Jakubėnas“.

„Labai malonus, draugiškas, aristokratiškas žmogus, papildęs Lietuvos ir pasaulio kultūros lobyną“, – tai biržietės Aleksandros Balčiauskienės, gerai pažinojusios V.Jakubėną, nuomonė.

Prof. Jurgis Dvarionas pasakojo: „1975 metais kartu su seserimi Aldona atvykome į Niujorką. Teko dalyvauti V.Jakubėnui skirtame vakare, kurį surengė Vaižganto kultūros fondas. Į sceną pakilo nedidelio ūgio lazda pasiramsčiuodamas senukas, skvarbiu žvilgsniu peržvelgė salę, atsisėdo prie stalelio ir pradėjo pasakoti apie lietuvių profesionaliąją muziką. Man vėrėsi negirdėti, nežinomi lietuvių muzikos horizontai. Netrukome įsitikinti, kad tai aukšto išsilavinimo, labai talentingas ir originalus kūrėjas, išauklėtas Europos kultūros kontekste. Jis aukštai vertino kolegų darbą, kritiškai žvelgė į savo kūrybą. V.Jakubėnas apsilankė ir mūsų koncerte, pakvietė mudu su seserimi į savo namus. Daug kalbėjomės apie Lietuvą, apie muziką. Jis dėmesingai klausėsi mūsų tėvo Balio Dvariono kūrinių, kuriuos mudu su Aldona atlikome. Parašė recenziją apie mūsų koncertą“.

2002 m. gegužės 11 d. Biržų muzikos mokyklai suteiktas V.Jakubėno vardas. Taip Šiaurės Lietuvoje atsirado židinys, kuris ėmėsi garsinti žymaus tėviškėno vardą, jo darbus. Po metų mokykla surengė pirmąjį respublikinį V.Jakubėno jaunųjų pianistų konkursą. „Gražiais renginiais pažymėtos kompozitoriaus V.Jakubėno 100-osios gimimo metinės. Koncertuota kompozitoriui skirtame vakare Stasio Vainiūno namuose, Vilniuje, dalyvauta mokslinėje konferencijoje Kompozitorių sąjungoje. Biržuose mokykla suorganizavo keletą koncertų susitikimų su žymiais Lietuvos atlikėjais, muzikologais, žmonėmis, pažinojusiais kompozitorių V.Jakubėną. Gražus ryšys sieja mokyklą su kompozitoriaus V.Jakubėno dukterėčia Erika Bruks, V.Jakubėno draugija“, – tai Biržų V.Jakubėno muzikos mokyklos direktorės Rimos Zuozienės žodžiai.

Gruodžio 13-ąją Lietuvos meno, muzikos ir kino muziejuje įvyko kultūros vakaras, skirtas V.Jakubėnui atminti, minint jo 30-ąsias mirties metines. Vakarą kūrybingai vedė Muzikos ir teatro akademijos profesorius Petras Kunca.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija