|
Ar visada mūsų istorikai teisūs?
Mėgstu politinio ir kultūrinio pobūdžio radijo laidas. Klausausi ir naktinio radijo, nes pati įdomiausia kultūrinė radijo laida kažkodėl transliuojama nakties metu, kai dauguma žmonių miega. Be lietuviškų radijo laidų, klausau ir muzikos, radijo stoties Svoboda programą. Ta radijo stotis pateikia platų spektrą laidų įvairia tematika. Daugeliui Rusijos radijo klausytojų vis dar atrodo, kad tai priešiška dabartinei Rusijai radijo stotis, nors man atrodo atvirkščiai: pastaruoju metu tos stoties laidų kryptis atrodo grynai prorusiška, o kartais net visai prosovietinė. Tos radijo stoties laidose, be pažangių demokratinio mąstymo žmonių, nevengiama bendrauti su įvairaus plauko Rusijos nacionalistais ar net atvirais šovinistais. Priešingai, nei nedrąsūs, kuklūs lietuvių veikėjai, Rusijos deržavnikai visai nesikuklindami ir visu balsu dėsto atviras demagogijas, šmeižtą ir istorijos klastojimą. Jų pasiklausius Baltijos valstybės yra žymiai pavojingesnės rusams ir Rusijai negu kokie nors arabų teroristai. Štai lapkričio 29 dieną Svobodos radijo laidoje kalbėjo Rusijos Valstybės Dūmos atstovas Tichonovas, kuris vėl skleidė ne vieną rusų kartojamą melą, tarp jų ir apie Molotovo-Ribentropo paktą ir kitus dalykus. Jis aiškino, kad kartu su surusėjusiu latviu, žinomu sovietiniu demagogu Alksniu priėję išvadą, kad Rusijai būtų buvę naudingiau pripažinti Molotovo-Ribentropo pakto rezultatus, nes tada mūsų Klaipėda būtų atitekusi Rusijai, o už dalį Dzūkijos lietuviai būtų priversti Rusijai mokėti išpirką, kurią sovietai sumokėjo Vokietijai 1940 metais. Daugelis rusų yra įtikinti, jog Karaliaučiaus kraštas jiems teisėtai priklauso ir jie jaučiasi nuskriausti, kad Klaipėdos kraštas dėl Stalino nepagrįsto kilniadvasiškumo atiteko Lietuvai ir pan. Jie jau nenori prisiminti, jog pokariu sovietų istorikas Kušneris parašė knygą apie Karaliaučiaus krašto etimologinius dalykus ir priėjo prie išvados, kad tas kraštas savo istorija ir senaisiais gyventojais baltais labai giminingas Lietuvai, todėl jai ir turėtų priklausyti. Gaila, jog vėliau politinė situacija pasikeitė ir Rusijai tapo neparanku tą kraštą vadinti baltišku, o kad pateisintų savo buvimą jame, ji kartkartėmis pareiškia pretenzijas į Klaipėdos kraštą. Rusija nuo seno skelbiasi mažų tautų gynėja ir užtarėja, bet iš tikrųjų viskas yra atvirkščiai. Paskutiniai tos meilės mažoms tautoms paliudijimai tai ir Čečėnijos tautos tragedija, dabar dar ir Gruzijos spaudimas, ir pan. Kultūringame pasaulyje galioja rašyti ir nerašyti įstatymai, jog privalu globoti sergantį, vaiką ir senus, silpnus žmones. Gaila, kad ta sąvoka dar netapo privaloma milžiniškai Rusijai santykiuose su jos mažomis kaimynėmis. Kol kas tiek mūsų politikai, tiek ir istorikai, atrodo, dar nusileidžia Rusijos politikams ir istorikams. Kai kurie mūsų istorikai atrodo lyg papirkti ir advokatauja ne Lietuvai, o kam tik nori. Jeigu slavai dėstė ir dėsto iki šiol, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė grobė slavų žemes, tai nieko nuostabaus. Bet stebina tai, jog dauguma mūsų istorikų kartoja tą patį ir mažai kas drįsta tą lietuvių grobimą kiek kitu rakursu pateikti, o būtent kad vakarinėse slavų žemėse anksčiau gyveno baltų gentys, kurias vėliau slavai išstūmė arba asimiliavo. Tai kodėl negalima pavadinti Lietuvos kunigaikščių žygių į tas sritis savų žemių atvadavimu ir pan.? Istorikas Nikžentaitis mėgsta priekaištauti lietuviams, kad jie drįso atimti Klaipėdos kraštą iš vokiečių, arba teigia, kad 1945-1948 metais Rytų Prūsijoje nebuvo genocido.
Vytas TAMOŠIŪNAS
Klaipėda
© 2007 XXI amžius
|