Atnaujintas 2007 vasario 2 d.
Nr.9
(1506)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Pristatė šv.Terėsės Avilietės knygą „Apie Dievo meilę“

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Knygos „Apie Dievo meilę“
vertėjas Aleksandras Žarskus

Kalba knygos viršelio
dailininkė Albina Žiupsnytė

Kaune, Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios konferencijų salėje, vieną sausio sekmadienį, po šv.Mišių, įvyko šv. Terėsės Avilietės knygos „Apie Dievo meilę“ pristatymas. Konferencijų salė vos sutalpino visus, norinčius išgirsti įdomių faktų iš šventosios gyvenimo.

Knygą iš vokiečių kalbos vertė Vynmedžio Šakelė ir Aleksandras Žarskus. Keletas žodžių apie Vynmedžio Šakelę-Oną Galdikaitę (1898-1990). Tai buvo sovietiniais laikais leisto „Rūpintojėlio“ daugelio straipsnių autorė, Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių kongregacijos steigėja, poetė. Motina Augustina-Ona Galdikaitė, nubrėžusi Lietuvos Katalikų Bažnyčioje šviesų pėdsaką, amžinai pasiliko gyva dieviškame Vynmedyje.

Knygos pristatymo popietę vedė knygos redaktorė Rasa Ambraziejienė, dalyvavo nenuilstanti sesuo Benvenuta Ada Urbonaitė, OSF, knygos viršelio dailininkė Albina Žiupsnytė, menotyrininkė Elena (Alė) Počiulpaitė, jaunimas, įvairių vienuolinių kongregacijų atstovai.

Apie šv. Teresės Avilietės gyvenimą įdomiai, iliustruodamas biografiniais faktais, pasakojo A.Žarskus. Pasak jo, šv. Teresės Avilietės raštai dvelkia viduramžiais ir ne kiekvienam suprantami. Daug kas pasakytų, kad jie esą neatitinka mūsų laikų dvasios. Tačiau šiuolaikinis jaunimas skaito ir dar sunkiau suprantamus kitų religijų senuosius tekstus. Skaito, nes juose randa tai, ko nepaliečia laiko vėjai. Šv. Avilietės raštai – tai mistikos raštai. Tik kitų religijų mistiniai raštai, sakė A.Žarskus, bent kol kas, yra lengviau prieinami nei krikščioniški. Lietuvos atgimimo atnešta religijos laisvė nepripildė bažnyčių – lankančiųjų padaugėjo tik pirmaisiais metais. Dabar bažnyčiose žmonių dar mažiau nei prieš Sąjūdį. Skelbiamas išorinis religingumas yra daugiau statistinis ir nepatenkina visų žmonių. Žmonės nerado, ko tikėjosi. Ieškoti tenka patiems. Tik nedaugelis žino, kad toli ieškoti nereikia. Tačiau tai, kas arti, sunkiai pasiekiama. Tad knyga „Apie Dievo meilę“ tarsi užpildo tą religinių žinių spragą.

Teresė Avilietė yra karmelitų vienuolijos atnaujintoja. Ji įsteigė šešiolika atnaujintų basųjų karmelitų vienuolynų. Popiežius Grigalius XV 1672 metais ją paskelbė šventąja, o 1970 metais ji paskelbta Bažnyčios daktare. Teresė Avilietė ir jos mokinys šv. Kryžiaus Jonas, Bažnyčios daktaras, yra ispanų literatūros klasikai. Net sovietmečio laikų studentai, studijuojantys užsienio literatūrą, būdavo supažindinami su jų raštais.

Visus didžiuosius savo veikalus Teresė Avilietė rašė vykdydama klusnumo įžadą, t.y. atlikdama dvasinės vyresnybės nurodymus. Tačiau šią knygą parašė savo noru. Matydama didelį vidinio gyvenimo nesupratimą, ji panoro pasidalyti tuo, ką pati patyrė apie sielos ir Dievo meilę. Todėl, knyga „Apie Dievo meilę“ parašyta pagal Senojo Testamento knygą „Giesmių giesmė“.

Mes visada klausiame: kas geriau, svarbiau ar vertingiau – vidinis ar išorinis gyvenimas, ekstazinės palaima ar kančia, dvasia ar kūnas? Šventoji atsako: nei vienas, nei kitas – jie abu turi būti kartu. Ji kitaip – neįprastai aiškina evangelisto Luko aprašytą Jėzaus viešnagę pas seseris Mariją ir Mortą. Morta ir Marija turi būti kartu, sako šventoji. Toks yra pagrindinis žemiškos, moteriškos ar vakarietiškos mistikos principas, sako A.Žarskus.

Po mirties šv. Teresės Avilietės kūnas nesuiro ir kvepėjo maloniu rožių aliejaus kvapu. Pervežus jos kūną į kitą palaidojimo vietą, šis malonus rožių aliejaus kvapas neišnyko.

Teresės Avilietės raštuose nuolat rasime įprastai mūsų sąmonei nesuvokiamų, paradoksalių posakių: „O palaiminga mirtie, suteikianti tokį gyvenimą“; „Meilė sau virto šventa neapykanta“; „O gyvenime, kaip galima gyvuoti, taip nutolus nuo to, kas yra Gyvenimas“. Šie ir panašūs posakiai mus glumina, verčia susimąstyti ir ieškoti arba sakyti, kad tai kvailystės. Tačiau vieniems tai kvailystės, o kitiems – brangus perlas, kurį atradęs žmogus parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį ( plg. Mt 13, 44-46). Todėl kelionė po šv.Teresės Avilietės raštus, nors ir sunki, bet įdomi ir atkakliuosius apdovanojanti.

Vėliau, po turiningo A.Žarskaus pasakojimo, dailininkė A.Žiupsnytė paaiškino, kodėl knygos viršelis yra vienos medžio šakos dvi dalys: tai simbolizuoja išorinį ir vidinį žmogaus pasaulį.

Tikintieji, kurie jau buvo skaitę šią knygelę, pasidalijo savo išgyvenimais, knygos turinio aiškinimais, savo pastabomis. Daugelis buvo patenkinti bendravimu ir pageidavo, dažnesnių tokių progų ir susitikimų, kurie praturtina dvasiškai.

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija