|
Esame žmonės...
Gyvename tarp žmonių. Didžiuojamės, kad Kūrėjas savo Sūnui leido turėti žmogaus kūną. Bet ar visada esame žmonės, kurie nori būti su kitais žmonėmis ir sugebėti džiaugtis kito buvimu šalia?
Nors gyvename apsupti nesuskaičiuojamos daugybės žmonių rankų, akių, veidų, bet jaučiamės tokie vieniši ir nesuprasti. Iš tų daugybės rankų nė viena nepaglosto, ta daugybė akių vengia kitų akių žvilgsnio, ta daugybė veidų nedovanoja nuoširdžios šypsenos. Net dalyvaudami šv. Mišiose tik sudarome buvimo kartu įspūdį. Bet iš tikrųjų esame kas sau ir tik savyje, ir net nepažiūrime vieni kitiems į akis linkėdami ramybės.
Man be galo patinka mažos koplytėlės. Nors jos dažnai būna kuklios ir paprastos, bet žmonės jose besimelsdami bent jau susikimba rankomis ir bent kelias akimirkas gali pajusti kito žmogaus artumą. Niekada nepamiršiu tos dienos, kai man buvo be galo sunku ir aš dalyvavau šv. Mišiose vienoje mažoje koplytėlėje. Nežinau, kas parodė mano liūdesį ar mano išraiška, ar gilus susimąstymas, bet kai atsisėdau į savo vietą, prie manęs priėjo pagyvenęs vyras, kurį vis matydavau toje koplytėlėje, ir paglostė man galvą. Tik paglostė ir nuėjo. Nepasakė nė vieno žodžio, bet aš pajutau, kad jo paglostymas buvo gražesnis ir tauresnis už išmintingiausius žodžius. Aš ir dabar dažnai matau šį žmogų ir iki šiol nežinau net jo vardo. Bet ar svarbu vardas, kai žinai, jog visai tau nepažįstamas žmogus nenusigręžė nuo tavo sielos ir širdies skausmo? Tokiomis akimirkomis trumpam sugrįžta tikėjimas, kad nepažįstamųjų minioje gali atsirasti žmogus, kuris paglostys tau galvą ir, palikęs viltį sutikti tokių daugiau, nueis nepasakęs nė žodžio...
Mane labai nustebino ir sukrėtė vieno pokalbio nuotrupa viešajame miesto transporte, kai viena moteris prisėdo prie kitos ir pradėjo ją kalbinti. Kalbėjo nusiteikusi linksmai, apie orą ir kitus, gal net nereikšmingus dalykus. Tačiau jos kalbinta moteris paklausė: O jūs manęs paklausėte, ar aš noriu su jumis kalbėtis? Štai taip, mielieji, prieš pradėdami kalbinti nepažįstamą žmogų, pirmiausia paklauskite, ar jis nori su jumis kalbėtis... Grįžę į namus, nenustebkite, jei to reikės klausti ir namiškių... Nenustebkite, jei reikės atsiklausti, ar išvis galime būti. Tiesiog būti šalia... Nors tų, nuoširdžiai šalia mūsų būnančių, taip trūksta. Bet gali būti ir taip, kad, tiesiog nusišypsoję kitam žmogui, liksite visam gyvenimui jo atmintyje. Spręsti jums, nes ir aš pati tiesiog dažnai nežinau, kaip elgtis. Kaip ir daugelis mūsų, nes esame tik žmonės...
Laima KARAŠKAITĖ
Kaunas
© 2007 XXI amžius
|