|
Kas valdo Lietuvą?
Bestuburių klanas, valdantis Lietuvą, neleidžia nuobodžiauti, o pastarųjų mėnesių įvykiai, besitęsiantys ligi šiolei, nepalieka abejingų.Valstybės saugumo departamento karininko ir diplomato V.Pociūno žūtis Baltarusijoje iškėlė į paviršių visą dvoką, kuris jau seniai verda dabartinės klaninės valdžios katile. Tarsi rentgeno peršviestas pamatėme visas dabartinės valdžios piktžaizdes. Pamatėme daugelio žurnalistų ir aukščiausiųjų valdžios pareigūnų bei teisėsaugos institucijų dviveidiškumą ir parsidavėliškumą. Matydama tyrimo komisijos pirmininko A.S.Matulevičiaus atkaklų norą išryškinti visą tiesą apie V.Pociūno žūtį, sujudo visa valdžios viršūnė ir jos satelitai lyg diriguojami nematomos rankos. Didelei visų nuostabai, prie šio choro prisijungė ir mūsų Prezidentas, besidedantis tiesos ir teisingumo etalonu. Panaudodamas visas savo galias, jis iš visų jėgų stengėsi sužlugdyti minėtą tyrimą, kad Lietuvos žmonės nesužinotų visos tiesos apie V.Pociūno žūtį ir apie tai, kas dedasi tame vapsvų lizde, kuris vadinasi VSD. Nenoromis peršasi mintis, kad ir mūsų Prezidentas yra įmerkęs savo uodegą į šią korumpuotų valdininkų klano eketę ir turi ką slėpti nuo Lietuvos žmonių, todėl ir stengiasi kuo ilgiau išlaikyti savo poste susikompromitavusį VSD vadovą. A.Pocius didelės nuostabos nekelia, jis elgiasi kaip tikras geležinio Felikso mokinys, naudoja tuos pačius metodus ir taktiką, kokią visą laiką naudojo KGB struktūros. Bet didžiausią nuostabą kelia mūsų Prezidentas, kuris jau išbarstė paskutinius savo pasitikėjimo ir pagarbos likučius. Turėjome vieną paksogeitą, turbūt bręsta dar vienas adamgeitas. Išgirdę Generalinės prokuratūros išvadas, Konstitucinio Teismo rekomendacijas riboti komisijų veiklą, supratome, kad Tiesa ir Teisingumas Lietuvoje palaidoti kartu su V.Pociūnu. Argi nešališko teismo sprendimo galėjome tikėtis iš šios aukščiausios teisinės instancijos, kuriai vadovauja žmogus, vengiantis mokėti alimentus savo vaikams? Su gailesčiu tenka stebėti, kad daugeliui iš dabar valdžioje esančiųjų kvepia net oras, pučiantis iš rytų pusės. Akivaizdžiausias vergiško atsidavimo Maskvai pavyzdys besišypsanti Rusijos kunigaikštienė, žemės ūkio ministrė K.Prunskienė. Visada, jau nuo senų laikų, rodė ir rodo savo ištikimybę motinėlei Rusijai.
Kaip sakydavo mūsų senoliai, jeigu jau žmogus pardavė savo sielą velniui, tai jo atsikratyti negalės ligi pat mirties. Taip atsitiko ir ne su vienu mūsų aukščiausio lygio politiku. Buvę kompartijos bosai dabar savo memuaruose rašo, kad tik jie išgelbėjo Lietuvą ir atnešė jai Nepriklausomybę. Todėl ir tvyro valdžios klano sluoksniuose panieka tiems, kurie pokario metais guldė savo galvas ant laisvės aukuro, kurie beginkliai savo krūtinėmis užstojo tokią trapią mūsų laisvę per 1991 m. sausio įvykius. Tūkstančiai beginklių Lietuvos žmonių, suvažiavusių į Vilnių iš visų Lietuvos kampelių, neleido sovietiniams mankurtams vėl uždėti mums vergų grandinių.
Tarp tų daugelio patriotų buvau ir aš. Tą vakarą budėjome prie Radijo ir televizijos komiteto pastato. Po 24 val. atvažiavę desantininkai su šarvuota technika apsupo mus prie įėjimo. Mes, būrelis vyrų, įbėgome į vidų tikėdamiesi pagelbėti buvusiems žurnalistams. Ten susitikome su būriu desantininkų, besileidžiančių laiptais iš viršaus. Jie daužė mus buožėmis, spardė kojomis, mėtė ant mūsų sprogstamus įtaisus, kurie tuoj pat sprogdavo. Vienas sprogmuo sprogo man ant kairės kojos pėdos: koją nusmelkė baisus skausmas, suklupau ant grindų, pagalvojau, kad sužeidė koją. Prišokęs kareivis norėjo man smogti automato buože, šaukdamas: Vsech perebjom! (visus užmušim). Kažkas iš ten buvusių vyrų mane užstojo, aš iššlubavau į koridorių, apsižiūrėjęs pamačiau, kad sprogmuo tik apdegino batą ir kelnes. Prisimenu, kad ten buvę milicininkai ramiai krovėsi savo mantą jų desantininkai nelietė. Su dideliu dėkingumu prisimenu tą žmogų, kuris mane išgelbėjo tą kritišką minutę. Išėję į lauką, pamatėme tikrą pragarą. Į tankų suspaustą minią pylėsi sprogstami įtaisai, virš galvų švilpė kulkos.
Kitą dieną, iš pat ryto, Gedimino prospekte pastatėme barikadą. Plikomis rankomis sunešę armatūros blokus, apraizgėme visą Aukščiausiąją Tarybą. Ten, būdami su bendraminčiais, kalbėjome, jog jeigu ir žūsime, tai mūsų vaikai gyvens laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, turės šviesesnį ir geresnį gyvenimą. Tačiau atsitiko tai, ko niekas nenumatė. Sugrįžo į valdžią homo sovieticus ir išsikėlė pagrindinį tikslą pralobti visos tautos sąskaita. Suklestėjo girtuoklystė, narkomanija, savižudybės, nusikaltėlių siautėjimai. Pono AMB sukurto valdininkų klano savivalė ir panieka paprastam žmogui tapo valdžios gyvenimo norma. Nepakeldami savųjų kapitalistų išnaudojimo šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių, palikę namus, išvyko svetur ieškodami sotesnio duonos kąsnio. Tai tokį rojų, kuriuo mėgsta girtis buvęs ilgametis socdemų vedlys, sukūrė jo išperėta valdininkija. Ateities istorikai AMB valdymo metus minės kaip vieną juodžiausių mūsų istorijos puslapių. Ar tikinčiųjų maldos Dievo namuose ir šventose vietose atsvers tas nedorybes, kurios klesti Lietuvoje, ar išsklaidys tą juodą aurą, tvyrančią virš Lietuvos, ar nenubaus mūsų visagalis Dievas? Valdžioj esantys apie tai nemąsto: svarbiausia, kuo daugiau prisiplėšti, o paskiau nors ir tvanas.
J. MILČIUS
© 2007 XXI amžius
|