Atnaujintas 2007 vasario 21 d.
Nr.14
(1511)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kanklių karalienė pradėjo 103-iuosius gyvenimo metus

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Sausio 30 dieną Ona Mozoliauskaitė-Mikulskienė, teisėtai praminta kanklių karaliene, pradėjo 103-iuosius gyvenimo metus. Jubiliejaus iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis Gerontologijos ir reabilitacijos centro koplyčioje. Sulaukus šimto metų, visų kitų metų jubiliejai yra taip pat svarbūs ir reikšmingi. 102 metų proga p. Oną savo apsilankymu pagerbė Lietuvos šaulių sąjungos vadas Juozas Širvinskas, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vardu pasveikino Gabrielius Žemkalnis su žmona Danute, didelis būrys gerbėjų, bičiulių, jos darbų talkininkų. Tai jos dienoraščių „Čiurlionio ansamblis 1940-1949“ ir „Čiurlionio ansamblis 1949-1991“ parengėjas muzikologas Vaclovas Juodpusis, prof. Algirdas Vyžintas, ilgametis ansamblio „Lietuva“ meno vadovas Pranciškus Budrius, kanklininkė Daiva Čičinskienė ir kt. Svečius O.Mikulskienė sutiko linksma ir gerai nusiteikusi. „Dievui esu dėkinga už nepaprastą dovaną – šitiek gyvenimo metų, gražių, sveikų, laimingų. Myliu Dievą, Kristus yra mano džiaugsmas. Esu sveika, niekas neskauda, kasdien išeinu pasivaikščioti“, – sakė ji.

Paprašyta prisiminti svarbiausią ir laimingiausią savo gyvenimo dieną, senolė nė nesusimąsčiusi ėmė pasakoti. „Tai buvo 1976 m. rugpjūčio 7 d., šeštadienis.Tuomet Filadelfijoje vyko Eucharistinis kongresas. Rugpjūčio 7-oji – Pasaulio žmonijos diena. Įvairiose miesto šventovėse meldėsi 27 etninės grupės. Lietuviams atiteko puošnioji Šv. Petro ir Pauliaus katedra, kurioje yra beveik pusantro tūkstančio sėdimų vietų. Iškilmingose pamaldose dalyvavo net keturi lietuviai vyskupai: V.Brizgys, A.Deksnys, iš Lietuvos atvykę L.Povilonis ir R.Krikščiūnas. Taip pat apie 50 kunigų. „Čiurlionio“ ansamblis, pritariant kanklių orkestrui ir visai bažnyčiai, giedojo „Pulkim ant kelių“. Netrukus suskambėjo mano vyro, kompozitoriaus ir dirigento, „Čiurlionio“ ansamblio įkūrėjo ir vadovo ką tik baigtos kurti tautinės mišios „Už kenčiančią Lietuvą“. Visi buvo sužavėti, šluostėsi veidais tekančias ašaras. Vyro tikslas buvo sukurti tokias mišias, kad svetimų kraštų bažnyčiose besimelsdami lietuviai, išgirdę savas, tautines melodijas, mintimis persikeltų į gimtąją bažnyčią, kad dvasia pakiltų – širdis suvirpėtų, kad būtų šviesesnės išeivių dienos. Po mišių visi atsistojo ir ilgai, karštai plojo. Labai gražiai apie mišias atsiliepė kardinolas Cody iš Čikagos. Pilnoje kunigų zakristijoje vienas aukštas dvasininkas mano vyrui pasakė: „Mikulski, tu šiandien užsidėjai Lietuvos karaliaus karūną“. Daugybę kartų tautinės mišios „Už kenčiančią Lietuvą“ buvo atliekamos Amerikoje, o vėliau ir nepriklausomybę atgavusioje tėvynėje, tačiau pirmojo jų atlikimo niekada nepamiršiu“.

Šis p. Onos pasakojimas, ištrauktas iš Mikulskių bendro gyvenimo konteksto, skaitytojui gali būti nelabai suprantamas. Todėl manome, jog yra tikslinga priminti kai kuriuos jubiliatės biografijos momentus.

Onutė gimė 1905 m. sausio 30 d. Omsko priemiestyje. Ji – septintas iš vienuolikos Mozoliauskų šeimos vaikas. Tėvai už nepaklusnumą caro valdžiai buvo ištremti į Sibirą be teisės sugrįžti. Tačiau sugrįžimo į tėvynę viltis niekada nebuvo užgesusi. Motina pasakodavo vaikams apie Lietuvą, namie buvo kalbama tik lietuviškai, visomis išgalėmis buvo palaikomos katalikiškos tradicijos, tautiniai papročiai. Pasirodo, nieko nėra šiame pasaulyje amžino. Caro valdžios ketinimai niekada neišleisti lietuvių į savo tėvynę sprogo kaip muilo burbulas. 1922 metų vasarą Mozoliauskų šeima sugrįžo į nepriklausomą Lietuvą. Pradėjo pildytis Onutės svajonė būti kaip galima naudingesnei beatsikuriančiai tėvynei. Pasiklausykime jos pačios pasakojimo. „1924 metų pabaigoje atvykau į Klaipėdą, kur kompozitorius Stasys Šimkus buvo įsteigęs muzikos mokyklą, organizavo simfoninį orkestrą. Jiems reikėjo artistės. Gavau stipendiją, mokytis patiko. Tačiau po poros metų paaiškėjo, kad muzikos mokykla man arfos nenupirks. Trūko lėšų. Tuomet teko mokytis kankliuoti. Tapau kanklininke“.

Vien kankliavimu ji nesitenkino. 1933 metais įsisteigė Šaulių moterų rinktinės kanklių orkestras. Onutė kūrė kanklėms muziką, tobulino kankliavimo techniką ir, žinoma, kankliavo.

Klaipėda – jos jaunystės miestas, kuriame prasidėjo intensyvus kūrybinis darbas ir visuomeninė veikla. Čia ji surado ištikimą gyvenimo draugą, kompozitorių ir dirigentą Alfonsą Mikulskį (1909-1983), už kurio ištekėjo 1936 metais.

1939-aisiais Mikulskiai sugrįžo į Vilnių. „1940 m. sausio 15 d. A.Mikulskis Vilniuje subūrė Šaulių sąjungos vyrų chorą, o aš – tos pačios sąjungos kanklių orkestrą. 1940 metais bolševikams įsiveržus į Lietuvą, buvo įsakyta mūsų veiklą sustabdyti. A.Mikulskio pozicija buvo aiški: ir okupacijos sąlygomis reikia veikti, reikštis kultūros sferoje“, – prisimena p. Ona. A.Mikulskio rūpesčiu 1940 m. rugpjūčio 18 d. Šaulių vyrų choras, kanklių orkestras ir šokėjų grupė sudarė bendrą ansamblį ir pasivadino „Čiurlionio“ tautinio meno ansambliu. Prasidėjo koncertai...

1944 metais didelė ansamblio dalis pasitraukė į Vakarus. Čiurlioniečiai susirado vieni kitus. Ansamblis atsikūrė. Vienoje įvyko pirmasis koncertas emigracijoje. Austrijoje ir Vakarų Vokietijoje ansamblis koncertavo per penkis šimtus kartų. 1949 metais „Čiurlionio“ ansamblis persikėlė į JAV, apsistojo Klyvlende. Nesuskaičiuojama daugybė koncertų JAV ir Kanados miestuose... V.Juodpusis rašo: „Mikulskio vadovautas „Čiurlionio“ ansamblis nebuvo kažkoks lietuviškų muzikinių pramogų kūrėjas Amerikoje. Tai buvo aktyvus lietuvių tautinio meno puoselėtojas, visur ir visada kėlęs aikštėn Lietuvos laisvinimo bylą, visur ir visada priminęs įvairiatautei Amerikos publikai, kad Lietuva yra okupuota. Ir jeigu šiandien Lietuva jau yra laisva ir nepriklausoma, žinokime, kad ir „Čiurlionio“ ansamblis, ir jo nariai pasiaukojusiai talkino šiam lauktam procesui“.

1991 metų pabaigoje „Čiurlionio“ ansamblis nutraukė veiklą. Didžiulį ansamblio archyvą 1992 metais O.Mikulskienė parvežė į Lietuvą. 1993-iaisiais Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvo surengta šių unikalių dokumentų paroda. Po metų O.Mikulskienė į Lietuvą parvežė urną su savo vyro pelenais, kurią palaidojo Rasų kapinėse. Laidotuvių dieną Vilniaus Arkikatedroje buvo atliktos A.Mikulskio tautinės mišios „Už kenčiančią Lietuvą“. Beje, šis kūrinys O.Mikulskienės rūpesčiu ir lėšomis 1996 metais buvo išleistas atskiru leidiniu ir padovanotas lietuvių bažnyčioms visame pasaulyje. Taip pat jos rūpesčiu išleistas A.Mikulskio giesmių ir dainų rinkinys. 2000 ir 2005 metais išleisti du jos dienoraščių tomai apie „Čiurlionio“ ansamblį.

Nuo 1995 metų O.Mikulskienė gyvena Vilniuje. Ji rūpinasi ne tik savo vyro kūrybinio palikimo išsaugojimu. Apsilankiusiems bičiuliams ji maloniai pasakoja apie savo kūrybinę ir pedagoginę veiklą. Svarbi „Čiurlionio“ ansamblio sudedamoji dalis – O.Mikulskienės Amerikoje atgaivintas kanklių orkestras. 1972 metais išleista kanklių muzikos plokštelė „Vaidilų kanklės“. Parengta itin sudėtinga kanklių muzika tautinėms mišioms „Už kenčiančią Lietuvą“. 1958-1972 metais O.Mikulskienė mokė kankliuoti Klyvlendo vyskupo M.Valančiaus lietuviškos mokyklos mokinius, įsteigė mokinių kanklių orkestrą. Mokyklos mokinių tėvų lėšomis išleista šio orkestro kanklių muzikos plokštelė „Lietuvos kanklės“. 1972-1975 metais garsioji kanklininkė kankliuoti mokė Klyvlendo šv. Kazimiero lietuviškos mokyklos mokinius, įkūrė kanklių orkestrą, kuris nemažai koncertavo. 1965 metais ji įsteigė privačią kanklių muzikos studiją, kurioje buvo mokoma pagal tuometinėje Vilniaus konservatorijoje nustatytą kankliavimo ir teorinių dalykų programą. Studija rengė kanklininkus solistus ir kanklių orkestrų vadovus. Mokytis kanklių muzikos į studiją atvykdavo mokiniai iš Niujorko, Omahos, Pitsburgo, Toronto ir kitų miestų.

Už nuopelnus Lietuvos kultūrai Ona Mikulskienė yra apdovanota Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medaliu, Šaulių sąjungos Žvaigždės ordinu, DLK Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, ji yra Lietuvos šaulių sąjungos Garbės narė.

Daug gražių žodžių, nuostabiausių sveikinimų jubiliatė išgirdo savo 102-ojo gimtadienio proga. Tačiau vienas, pasakytas jos gerbėjo, buvo įsimintiniausias. „Linkime laimingai sulaukti Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo šventės ir per tas iškilmes pakankliuoti“. Prisidėkime ir mes prie šio palinkėjimo.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija