Atnaujintas 2007 kovo 7 d.
Nr.18
(1515)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Ištroškus „atsigeriame tavęs“

Marija MACIJAUSKIENĖ

Rašytojas Kazys Bradūnas
vėl su „Draugo“ laikraščiu,
kurio redakcijoje buvo
ilgus metus dirbęs

Kalba Kazio Bradūno duktė Elena
Aglinskienė jos tėvo 90-mečio
minėjime Maironio lietuvių
literatūros muziejuje
Ričardo ŠAKNIO
fotokopijos ir nuotrauka

Kazys ir Kazimiera Bradūnai
su dukra Elena, sūnumi Jurgiu
ir anūke Vaiva 1990 metais Kaune

Pokary, kada studijavau Vilniaus universitete (kur ir Kazys Bradūnas, Vytautas Mačernis…), aš nebuvau gretose tų, kuriems buvo leista gauti mūsų išeivijos rašytojų knygų. Net ir ne karo metais pasitraukusių, o XX amžiaus pradžioje išvykusiųjų siųstoji knyga manęs nepasiekė, nors tai lietė man rūpimą temą ir žmogų – M.J.Slančiauską. Todėl dar ilgai nepažinojau nei K.Bradūno, nei jo kūrybos.

1967 metais ketvirtajame „Nemuno“ numeryje pasirodė mano publikacija, skirta Vytautui Mačerniui. Šis poetas, jo asmenybė ir kūryba mane užvaldė. Tiesa, tais laikais „Nemuną“ į užsienį siųsti nebuvo leidžiama. Nežinau, kaip jis pasiekdavo užjūriuose gyvenančius mūsų tautiečius, bet 1969 metais vardinių proga iš savo dėdės Juozo Andriaus gavau netikėtą dovaną – Kazio Bradūno sudarytą, redaguotą ir paruoštą spaudai Vytauto Mačernio „Poeziją“ su nuostabiomis Pauliaus Augiaus iliustracijomis ir dėdės man įrašyta dedikacija. „Vardinių proga mielai Marytei Macijauskienei, taip kruopščiai ištyrinėjusiai ir aprašiusiai poeto mirties aplinkybes, siunčiu šį jo poezijos rinkinėlį“.

Jau žinojau ne vieną V.Mačernio studijų draugų pavardę, todėl ir kilo noras jų atsiminimus surinkti. 1970-ųjų vasarą savo tetos Onutės, Juozo Andriaus žmonos, kvietimu išvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas ir bandžiau tai padaryti.

Pamenu ir du susitikimus su K.Bradūnu (visur priklausiau nuo kitų: ir nuveždavo, ir leisdavo paskambinti, nes tada, kaip ir visad, lėšų neturėjau). Čikagoje berods rugpjūčio pabaigoj ar rugsėjo pradžioj kartu su pusbrolio žmona išsiruošėm į M.K.Čiurlionio koncertą (Vytautas Marijošius dirigavo orkestrui, grojančiam M.K.Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“, pianistas Julius Smetona taip pat M.K.Čiurlioniui atidavė duoklę). Pakeliui sutikom įspūdingą mūsų rašytojų trijulę – Bernardą Brazdžionį, Antaną Gustaitį ir K.Bradūną. Pastarasis, tardamas savo pavardę, pridūrė esąs iš to lemtingo talentingų žmonių trikampio ir suminėjo Salomėją Nėrį, Antaną Vaičiulaitį ir… save. Persimetėme keliais sakiniais apie artėjantį Lietuvos rašytojų draugijos suvažiavimą, į kurį buvau pakviesta (deja, bijodama pakenkti savo šeimai, nedalyvavau. Iš namų dingo ir tas man brangus pakvietimas). Vėliau buvau nuvežta į „Draugo“ redakciją, kur K.Bradūnas redagavo literatūrinį priedą. Kalbėjomės neilgai, poetas dovanojo dvi savo knygas, bet išsiuntus jos manęs nepasiekė. Tokia buvo pirmoji pažintis.

Praėjusį mėnesį, vasario 19 dieną, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, didžiojoje svetainėje, įvyko poeto Kazio Bradūno 90-mečio paminėjimas, jo naujos knygos „Paberti grūdai“ sutiktuvės ir įdomios, unikaliais eksponatais turtingos parodos atidarymas. Nepaisant stingdančio šalčio, žmonių susirinko daug. Tiesa, poetas ir jo žmona dėl prastos sveikatos negalėjo atvykti, bet judviejų duktė etnografė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė suteikė daug įdomios informacijos, savo dalyvavimu ir šiltu žodžiu mūsų širdis sušildė. Puikus buvo jauno pianisto Mykolo Bazaro ir aktoriaus Egidijaus Stanciko nuotaikingas ir spalvingas duetas. Žaismingas buvo ir Valentino Sventicko (žurnalisto) ir Egidijaus Stanciko (Kazio Bradūno) pokalbis apie naująjį lyrikos rinkinį (V.Sventickas dar šių metų pradžioje visa tai įrašė, aplankęs poetą namuose, ir buvo paskelbęs spaudoje.) Hum. m. dr. Donata Mitaitė, kaip ir dera mokslininkei, kalbėjo rimtai, pasverdama kiekvieną savo žodį.

Savo ruožtu, norėčiau pasidalyti širdingais žodžiais apie jubiliatą ir pasidžiaugti, kokį unikalų poetą ir kuklų žmogų mums davė Suvalkijos lygumos. Juk minėta, paties K.Bradūno nuomone, šimto jam būdingiausių eilėraščių rinktinė „Paberti grūdai“ atspindi 17-os rinkinių veidą. O kur dar K.Bradūno sudarytos, redaguotos knygos, straipsniai, recenzijos ir kitos publikacijos! Tai meilės Lietuvai ir lietuviškam žodžiui šlovės vainikas.

Minėtame susiėjime buvo prisiminti ištikimiausieji Lietuvos sūnūs: o jeigu šiandien prie šio darbo susėstų Maironis, švęsiantis 135-ąsias gimimo metines, B.Brazdžionis, atšventęs 100-metį ir K.Bradūnas, taip pat jubiliatas, apie ką jie būtų šnekėję?..

Ak, Maironis! Kai K.Bradūnas pradėjo lankyti Alvito pradžios mokyklos pirmąjį skyrių, mokytoja vaikų paprašė, kad Kalėdų eglutės vakarui išmoktų po eilėraštį, bet ne iš elementoriaus, o susirastų patikusį kokiame laikraštyje ar knygelėje. Berniukas mamos paprašė parvežti iš Virbalio jam knygą. Koks buvo džiaugsmas, išvydus spalvotu viršeliu Maironio „Pavasario balsus „. Tai buvo pirmoji Kaziuko bibliotekėlės knyga! Berniuko vaizduotę kurstė ne tik Kazio Šimonio pieštas viršelis, bet ir eilėraščiai. Kalėdinei programai vaikas išsirinko eilėraštį „Suolelis miške“; jis priminė netoliese miškelyje, prie aukšto kryžiaus, stovėjusį suolelį, ant kurio prisėsdavo eidamas į girią grybauti. Taip Kaziukas pajuto nesuvokiamą nuotaiką, pamažu pradėjo jausti ritmą, eilėdaros subtilybes, stabtelėti prie vaizdingo žodžio. Kaip K.Bradūnas autobiografijoje rašo, dar nelankęs mokyklos, klausydamasis nešiotės Onos Šulinskienės dainų ir pasakų, pajutęs, kad jos žodžiai daug gražesni už namiškių kasdien vartojamus: „Niekas tada man, bambliui, nepasakė, o būčiau vis tiek nesupratęs, kad tas pagražėjęs žodis jau yra kūryba“.

Kai peržvelgi K.Bradūno pasipasakojimus, kai skaitai jo lyriką, matai jo nudirbtus darbus, tai atrodo, kad pats Viešpats jį vedė keliu į tikslą. Kaip pro grumstą prasimuša grūdas, išleisdamas daigą į šviesą, taip ir žodis veržias.

Tam žygiui, kaip prisimena K.Bradūnas, jam ant pirmo laiptelio padėjo atsistoti ir atskleisti „sąmoningą ir, sakyčiau, „mokslinį“ suvokimą, kas yra literatūra, ypač poezija, Vilkaviškio gimnazijos mokytoja, rašytoja Petronėlė Orintaitė per literatūros teorijos pamokas. Ji taip įdomiai viską aiškino ir iliustravo puikiais pavyzdžiais, kad mes kone visi pradėjom rašyti eilėraščius, o lietuvių kalbos ir literatūros dvejetukininkai ėmė gauti visai gerus pažymius“.

Jau paskutinėse gimnazijos klasėse K.Bradūnas pradėjo spausdinti eilėraščius „Ateityje“ ir „Ateities spinduliuose“. Jaunąjį autorių greit pastebėjo žymūs redaktoriai: B.Brazdžionis (siųstąjį eilėraštį „Ateities spinduliams“ 1935 metais įdėjo į žurnalą „Pradalgės“) ir Ignas Skrupskelis (taip 1938 metais į „Židinio“ žurnalą pateko jo eilėraštis „Žeme, žydėkim“). Apie pastarąją publikaciją kalbėdamas K.Bradūnas rašo: „Dabar, pakartotinai jį skaitydamas, net krūpteliu: juk čia mano sąmoningai ar nesąmoningai užpėduota jau ant kone žemininkiško kelio, kuriuo daugiau ar mažiau eita visoje mano gyvenimo literatūrinėje kelionėje. Jei ne Brazdžionio ir Skrupskelio parodytas dėmesys, vargu ar aš būčiau taip įsikniaubęs visam laikui į literatūrą, ypač poeziją“. Toliau K.Bradūnas prideda, kad kito žmogaus paskata gali nulemti gyvenimo kryptį. Štai ir tas trikampis, tie žmonės, kuriuos su pagarba mini K.Bradūnas, kaip ir gimtoji žemė, pašaukė jį šiam, anot Šventojo Rašto vertėjo prel. prof. Antano Rubšio, pranašiškam darbui.

Prisiliesdama prie temos K.Bradūnas – poetas ir žmogus, jaučiu, kad jo lyrikos žavesys, jo pareiga, ištikimybė gimtajam žodžiui ir mane pavergia.

Anksčiau minėtame susiėjime rašytojo duktė Elena priminė literatūrines popietes su V.Mykolaičiu-Putinu, kai iš tolo jiedu su būsimąja žmona tik žvilgsniais kalbėdavosi. Kai vėliau draugaujant paaiškėjo, kad jų tėviškės kaimynystėje, vasarom susitikdavo po šv. Mišių, ir K.Bradūnas atiduodavo savo nužiūrėtosios teismui kaskart naują pluoštelį eilėraščių. Taip ponia Kazimiera (jie bendravardžiai) buvo pirmoji savo vyro eilėraščių skaitytoja ir vertintoja. Net sudarydamas rinkinį „Paberti grūdai“ prašėsi žmonos patarimo, o parenkant knygos pavadinimą dalyvavo ir duktė Elena.

K.Bradūnas turi gerą savybę; rašydamas pasitiki savimi, o atiduodamas žmonos Kazimieros „teismui“, nori tik pasitikrinti.

Gyvenimas K.Bradūno nelepino. 1944-aisiais priverstinai teko atsisveikinti su gimtaisiais namais. Gyvendami svetur, nuolat ilgėjosi Lietuvos. Neseniai teko išgyventi sūnaus mirtį. Taip pat pergyventi dėl uragano nuniokotų namų Čikagoje… Viską teko išgyventi, bet, turint nuostabią gyvenimo draugę, taip pat lituanistę, žmoną Kazimierą, visa tai padeda ištverti, neleidžia palūžti.

Akivaizdūs K.Bradūno darbai, paaukojant savo laiką kūrybai: surinkti, suredaguoti, paruošti spaudai jaunystės draugo, anksti žuvusio poeto Vytauto Mačernio „Poezija“ (Čikaga, 1961 m.), naujosios išeivijos lietuvių poezijos antologija „Žemė“ (Los Andželas, 1951 m.), suredaguota lietuvių literatūros istorija „Lietuvių literatūra svetur. 1945-1967“ (Čikaga, 1968 m.), kartu su R.Šilbajoriu – „Lietuvių egzodo literatūra. 1945-1990“ (Čikaga, 1992 m.) ir kt. K.Bradūnas vykdė širdies priesaką, kad neliktume be kultūrinės atminties nei mes, dabar gyvenantieji, nei ateities kartos. Tie darbai, tarsi sraunioji upė, nepertraukiamai suriša ir buvusius, ir gyvenančius plunksnos brolius. Te niekad neišblėsta atmintis, dėmesys K.Bradūno lyrikai.

Dar kartą norėtųsi pavartyti K.Bradūno pasirodžiusį lyrikos rinkinį.

Mėnulis ir saulė tebūna

Krikšto tėvai mano žodžiams…

Ar galima geriau, skaidriau pasakyti?! Ir visur – laiko žymės: eilėraštis „Motinos rauda“, skirtas sūnui Jurgiui, „Našlaitėlės vakaras“, „Partizanų baladė“, „Laiko žarijose“, „Sesers rauda“, „Ištroškus“ ir t.t. Jokio riksmo. Tylus kalbėjimas. Žodžiai taupūs. Tiek nedaug ir taip platu, tarsi mūsų laukų ir miškų Lietuva. Taip nedaug, bet taip stipriai paliečia mūsų jausmus. Skaitydamas K.Bradūno lyriką, rodos, girdi senolių balsus, mūsų gimtosios žemės alsavimą, jos rūpesčius, vargus, mūsų tvirtą tikėjimą ir regi viso gyvenimo atspindį ir pilnatvę.

Tik pavasarį sprogstantys medžiai, žieduos paskendę sodai ir meilė gali tokio skambėjimo sulaukti. Taip skaidru kaip šaltinio vandens lašas saulėje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija