Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Ką mums reiškia Kovo 11-oji

Lietuvos Respublikos Atkuriamajame Seime 1990 m. kovo 11 d. pakabinamas valstybės herbas Romo JURGAIČIO nuotrauka

1990 m. kovo 11-ąją atkurta nepriklausomybė mums reiškia labai daug. Po 50 nelaisvės metų tauta galėjo patirti, ką reiškia laisvė, ką reiškia kurti savo valstybingumą. Taip ir buvo pirmaisiais metais, kai ji vieningai gynėsi nuo gresiančio išorinio priešo, kuris norėjo vėl sunaikinti mūsų nepriklausomybę. Susitelkę išorinį priešą nugalėjome, ir jis, pasikeitus jo vidinėms (sąlyginai demokratinėms) sąlygoms, tapo mums mažiau pavojingas ir mažiau agresyvus. Tačiau atsirado išorinio priešo pakaitalas - vidinis priešas, kuris yra ir gudresnis, ir pavojingesnis.

Ir nereikia tuo stebėtis: vidinis priešas buvo puoselėjamas, kurstomas, auginamas 50 okupacijos metų. Iš TSKP jis transformavosi į LKP, po to – į atsiskyrusią LKP, netrukus į LDDP, pagaliau – į LSDP. Taip buvęs nuolatinis okupacijos ramstis, represinių operacijų iniciatorius ir jų vykdytojų rengėjas nepriklausomybę atkūrusioje valstybėje buvo padarytas normaliu politiniu ir teisiniu subjektu, paniekinant visas žuvusiųjų, nukankintųjų ir kovotojų už laisvę aukas. Jeigu bet kurioje iš okupacijos išsivadavusioje valstybėje buvę kolaborantai pasitraukia į šalį ir leidžia tautai tvarkytis per savo patriotinius atstovus, tai mūsų valstybėje viskas įvyko atvirkščiai: į valdžią, pasikeitęs dekoracijas, plunksnas, tariamai „atsiriboję“ nuo savo senosios ideologijos (bet jokiu būdu ne nuo valdžios troškulio), transformavęsis vidinis priešas lengvai suėmė valdžią į savo rankas. Taip jis pasinaudojo Kovo 11-ąja, tiksliau, ją išniekino. Ilgus dešimtmečius okupantų mokytas demagogijos meno, kai buvo tik vaizduojama demokratija, nors tvyrojo didžiausia tironija, kai buvo skleidžiama neapykanta visai žmonijai, nors buvo pliauškiama apie taiką, kai buvo rėkiama apie tarnavimą liaudies interesams, nors iš tos liaudies bet ką, panorusį mąstyti nepriklausomai, skubiai kišo į kalėjimą, kai kalbėjo apie laisvę, o visa tauta buvo sekama, šis vidinis priešas pradėjo vykdyti visas išorinio priešo užduotis ir funkcijas. Jis išveja didžiulę tautos dalį iš tėvynės, nes tėvynėje jie padaryti beteisiais, negalintys nei politiškai laisvai veikti, nei uždirbti sau ir savo šeimai duonos. Į savo rankas paėmęs ir valdžią, ir tautos sukurtą turtą, vidinis priešas vykdo visas kitas funkcijas: jis skaldo tautą, jis sustabarina visuomenę, jis sunaikina idealus, jis naikina tautos vertybes, jis vėl vaizduoja kuriantis mums demokratiją, „savąją“ demokratiją. Net po paprasčiausių savivaldos rinkimų jo ideologai sako: mes užimsime daugumos savivaldybių merų postus, per įvairiausias koalicijas mes pasiimsime labai daug savivaldybių, pasiimsime kiek galima daugiau, nes mes be valdžios gyventi negalime. Ir negalime gyventi be pinigų, tik kvailiai tegu gyvena be jų. Išties valdžia – tai pinigai, o dabar ir pinigai iš ES, ne iš skurstančios Rusijos, kai į jos sostinę reikėdavo važiuoti su dovanų pilnais lagaminais, kad iškaulytum „fondus“.

Į valdžią sulindę buvusieji komunistų vadai ir viršininkai didinasi algas, apdovanoja savo draugus, savo bičiulius, šeimos narius. Jų jau išsidalyti žemės sklypai, įmonės, išsidalytas visas valstybės turtas – jie galvoja, kad jis teisėtai jiems priklauso, nes tik jie okupacijos metais dėl jo kovojo, jį kūrė, jį puoselėjo. O tauta tegul būna kantri, tokia būti jie ją išmokė „šviesiaisiais“ okupacijos metais (retkarčiais jie jau išdrįsta, ypač per nepriklausomybės atkūrimo ar tremtinių Gedulo ir vilties paminėjimo dienas, priespaudą pavadinti okupacija). Jų manymu, „visokie“ partizanai, „visokie“ tremtiniai, „visokie“ patriotai greitai išmirs, liks tik jiems pavaldūs kosmopolitai, kuriems tikrai nerūpės tėvynė. Tegul jų priešai – laisvės kovotojai, patriotai pasidžiaugia, kai kartą ar du per metus leidžiama pasiklausyti savo dainų – ekskomunistų tos dainos nejaudina, nes jie yra valdžioje, o patriotai vis vien netrukus išmirs, prieš tai dar apšmeižti ar net nuteisti (kaip rodo paskutiniai įvykiai). O kiti nelaimėliai, nesugebantys prie komunistų sukurto „laukinio“ kapitalizmo „pasidaryti pinigo“, priversti palikti tėvynę. Taip iš jos jau išvaryti arti pusės milijono tautiečių - žymiai daugiau nei bėgusiųjų nuo komunistinės vergovės. Sudarytos sunkiausios sąlygos ir pensininkams – jie tegauna tik 300–400 litų pensiją (trigubai didesnę gauna tik buvę sovietiniai pareigūnai ir KGB karininkai), nors už surinktus Sodrai mokesčius būtų galima mokėti iki 700–900 litų. O kad tauta labai nemurmėtų, juos smagina keletas komercinių televizijų su savo beverčiais humoro ar muzikos konkursų šou, taip uždarant kelius pakalbėti apie rimtas tautos problemas (tarp jų – apie keliskart išaugusį alkoholizmą), apie patriotiškumo stokos klausimus, apie laisvės kovotojų praeities žygdarbius ir dabarties jų sunkumus ir skurdą. Tautinės vertybės taip pažemintos, kad per papirktą televiziją tyčiojamasi iš patriotiškumo, didžiausiame dienraštyje kuriamas patrioto „nusikaltėlio“ įvaizdis, o laisvės kovotojų vado, visą gyvenimą patyrusio tik kančias ir persekiojimus, laidotuvėse nesiteikia dalyvauti joks aukštesnės valdžios atstovas (juo labiau Prezidentas) ir viešai užuojautos artimiesiems pareikšti, nors budizmu užsikrėtusiai rašytojai, garbinusiai svetimą kultūrą ir iškreiptus seksualinius ryšius, visuose dienraščiuose liejasi valstybės vyrų ir moterų reiškiamos užuojautos ir verksmai. Gal ekskomunistų planai išsipildys, kai išvarginta tauta neprieštaraus jų surengtam kokiam nors referendumui prisijungti prie „turtingosios“, „laimingosios“ Rusijos. Tada ekskomunistai galės džiūgauti – jų 50 metų darbo vaisiai nebus nuėję veltui.

Nepaisant mūsų nepriklausomybei kasdien kylančių sunkumų ir pavojų, nepaisant į valdžią suėjusių buvusių kolaborantų, Lietuvos patriotai turi vertinti atgautą valstybės nepriklausomybę, vienyti jėgas ir įtvirtinti tikrąją laisvę bei nepriklausomybę. Kovo 11-osios idealai turi būti apginti.

© 2007 „XXI amžius“