|
Kam kelia grėsmę patriotai?
Dr. Povilas JAKUČIONIS,
LR Seimo narys
Įspyriau juk ir aš nabagą,
Tegul ir asilo pažįsta nagą!
Vincas
Kudirka, Pasakos
Lindo, kur nereikia
Daug įžeidžių pravardžių Lietuvos partizanai, laisvės kovų dalyviai ir tremtiniai buvo girdėję iš sovietinių okupantų ir jų kolaborantų: banditai, fašistai, buržuaziniai nacionalistai... Deja, beveik tokius pačius įžeidinėjimus girdime ir dabar, tik jau iš nepriklausomos Lietuvos vadinamojo elito kai kurių politikų, filosofų, rašytojų, žiniasklaidos piaro meistrų: megztosios beretės, patriotai idiotai, superpatriotai...
Naujausia žeminanti pravardė primityvieji patriotai, sugalvota buvusio Lietuvos ryto žurnalisto ir LTV laidos Amžininkai vedėjo Rimo Bružo. Tai toks jauno, išsilavinusio žmogaus šventinis pasveikinimas Vasario 16-osios proga, skirtas laisvės kovų veteranams, kurių jaunystė prabėgo kovose už išsilaisvinimą, sovietiniuose konclageriuose ir tremtyje. Tai jo autorinis Ir aš truputį įspyriau vargšą... Jam nusispjauti dėl to, kaip jausis ne tik laisvės kovų veteranai, bet ir Baltijos kelio dalyviai, jį patį priglaudusio LRT, Televizijos bokšto, Aukščiausiosios Tarybos gynėjai, Medininkų aukų artimieji. Po tokio R.Bružo apibūdinimo jie turėjo pasijusti esą primityvai: nepakankamai išsilavinę, nepakankamai suvokiantys realybę, nepakankamai saugoję savo kailį. Todėl ir lindo, kur nereikia. Daugelis buvusių politinių kalinių gerai prisimena šiuos KGB tardytojų dažnokai kartotus žodžius. O štai truskos, ivaškevičiai, bružai ir pociai greitai susivokė realybėje knisa sau seno ąžuolo šaknis ir triauškia gardžius giliukus. Tai kas, kad ąžuolas nudžius...
Tai ne vienintelis atvejis. Vasario 16 dieną Lietuvos radijo žurnalisto Tomo Dapkaus laidoje lietuvis istorikas Algis Kasperavičius ir lenkų žurnalistas Jacekas Komaras sutarė, kad Lietuva jau nuo 1919 metų ėmė siaurinti Vasario 16-osios Akte deklaruotą demokratiją, pasuko nacionalizmo keliu, išskyrė ir aukštino lietuvių tautą. Ir tai buvusi vidaus priežastis, dėl kurios Želigovskis užgrobė Vilniaus kraštą. Kyla natūralus klausimas: o kas būtų buvę, jei tada lietuvių tauta nebūtų aukštinama ir idealizuojama, jei nebūtų skiepijama meilė Lietuvai ir tautai? Ar būtų tada tauta taip susivienijusi, kad rado savyje jėgų pasiųsti karius savanorius prieš šalį puolusius bolševikus, lenkus ir bermontininkus? Jei nebūtų buvę to posūkio nacionalizmo keliu, ar nebūtų Vilniaus krašto lemtis ištikusi visą Lietuvą? Kiti istorikai vidaus priežastimi bando aiškinti Klaipėdos krašto atplėšimą ir net sovietinę okupaciją 1940 metais. Lietuviams, mylintiems savo kraštą ir tautą, iš gėdos ir nevisavertiškumo jausmo lieka tik užsikasti į žemę.
Primityviųjų patriotų keliamos grėsmės
R.Bružas ir panašūs veikėjai vaizduoja save tiesos ieškotojais ir tų primityvų aukomis. Tikisi žiūrovų (publikos) užuojautos ir supratimo. Jam vaidenasi patriotų inkvizicija laužas, pasireiškiantis kaltinimais antivalstybiniu mastymu ir užsakymų iš Rytų vykdymu. Jis nuolankiai (o iš tiesų fariziejiškai) priima šią kančią kaip auką už teisybę.
O ta teisybė tokia: infantiliškai herojiški pasakojimai (prisiminimai apie laisvės kovas ir tremtį) esą sumenkina pačią rezistenciją, nes juose nutylimi nepatogūs klausimai apie tai, kad partizanai yra atsakingi už civilių žmonių žudymą. R.Bružas norėtų užčiaupti burnas gyviems XX a. istorijos įvykių dalyviams ir liudytojams, remdamasis prof. Egidijaus Aleksandravičiaus žodžiais, kad įvykiai tampa istorija, kai apie juos knygas parašo kita karta vaikaičiai.
R.Bružui kelia siaubą mintis, kad infantiliškai herojiški pasakojimai partizanų ir tremtinių prisiminimų knygose gali išugdyti naują primityvių patriotų kartą. Tada neatsirastų norinčių parduoti tėvynę už 30 skatikų ar, metus artimuosius, išvažiuoti į kokią Airiją. Atrodo, jam būtų priimtiniau, jei tas knygas rašytų kitos pusės stribų vaikaičiai, nes tik jie galėtų bružiškai-truskiškai nušviesti tamsiąsias partizanų karo puses, išblaškytų R.Bružo ir kitų abejones ir šešėlius.
Tai gal dabar meskime į degantį laužą keletą šimtų partizanų ir tremtinių parašytų prisiminimų knygų su jų infantiliškai herojiškais pasakojimais, kurie gali sumenkinti pačią rezistenciją. Jose esą yra daug nutylėjimų, neatsakoma į truskiškus klausimus, nenorima matyti faktų, nemodeliuojama ateitis. Kaip čia gerai tiktų prisiminti V.Lenino samprotavimus apie religiją kaip liaudies opiumą!
Savo murziną ir šešėliuotą komentarą Kur veda primityvusis patriotizmas?, įdėtą portale lrytas.lt, R.Bružas baigia tokiais žodžiais: Istorinių įvykių analizė, kritiškas ir objektyvus požiūris išlaisvina (Arbeit macht frei P.J.), o tapę laisvi (nuo savo praeities? P.J.) galime kurti ateitį, kuri svarbesnė už praeitį.
Tada lieka patvirtinti, kad viskas yra atvirkščiai. Pats komentaro autorius ginkluotos rezistencijos veikloje nori matyti vien tik šešėlius ir abejones. Išimtis laiko pagrindu ir pavienius kriminalinius nusikaltimus inkriminuoja visai ginkluotajai rezistencinei kovai. Jis nenori matyti tokių faktų kaip nežmoniški smogikų ir kriminalinių asmenų nusikaltimai, kuriuos KGB ir SSKP suversdavo partizanams. Lyg jis nieko nežinotų apie partizanų teismus ir jų griežtus nuosprendžius ne tik išdavikams, bet ir prasikaltusiems saviškiams. Jam turbūt nieko nėra žinoma apie NKVD, stribų, pasienio kariuomenės baudžiamąsias operacijas, kai buvo deginamos ir naikinamos sodybos ir kaimai, šaudomi beginkliai vyrai ir ištisos šeimos, nesigailint nei vaikų, nei moterų, nei senelių. Jie tai darė vedami vietinių išdavikų, ir šie negalėjo tikėtis partizanų malonės.
Dokumentų rinkinyje Lietuvos partizanų Tauro apygarda (1945-1952 m.) autorė Nijolė Maslauskienė pasakoja, kaip, numalšinus organizuotą ginkluotą pasipriešinimą okupantams, sovietiniai istoriografai mėgino nuslėpti svarbiausią laisvės kovų tikslą atkurti Lietuvos nepriklausomybę, iškreipti kovos turinį ir pobūdį. Pasak autorės, tuo tikslu 1958 m. spalio 8 d. gavęs įsakymą iš Lietuvos komunistų partijos CK, tuometinės Lietuvos mokslų akademijos prezidiumas sudarė specialią redakciją archyviniams dokumentams skelbti. Vyriausiuoju jos redaktoriumi buvo paskirtas saugumietis Boleslovas Baranauskas, kuriam ir pavesta, pasitelkus išsimokslinusius to meto Lietuvos protus, parengti leidinius, demaskuojančius buržuazinius nacionalistus. Redakcijai smarkiai talkino KGB, kuri atrinko ir leido panaudoti saugumiečių pažymas, tardymo protokolų nuorašus iš pasipriešinimo dalyvių baudžiamųjų bylų, Lietuvos partizanų dokumentus.
Taigi sovietinės propagandos veikėjai nesėdėjo rankų nuleidę: per 1960-1976 metus išleido 15 dokumentų rinkinių, kelias dokumentines apybraižas, paskelbė daug straipsnių apie Suvalkijos partizanus, kovojusius Tauro apygardoje. O juk tokių apygardų Lietuvoje buvo devynios. Galima numanyti, kad ši propaganda neapsiribojo vien tik leidyba, bet turėjo įtakos ir kuriant istorines laidas, statant dokumentinius ir meninius filmus.
Sovietiniams istorikams, norėjusiems sukompromituoti partizanus, netiko tai, kad Tauro apygardos partizanai kovines ir baudžiamąsias operacijas vykdė prieš okupacinę kariuomenę, partinės ir sovietinės valdžios bei represinių struktūrų atstovus. Iš partizanų dokumentų, kuriuos turėjo redakcija, buvo matyti, kad Tauro apygardos vadovybė draudė masines akcijas prieš civilius gyventojus, griežtai baudė partizanus, kurie nepakluso vadams, nesilaikė drausmės, rašo N.Maslauskienė.
Iš tikro ne primityvieji patriotai, o pats R.Bružas čiuožia, pasak jo paties, paviršiais, išrašytais KGB tardytojų ir SSKP propagandistų. Kieno tas paviršutiniškas tikėjimas ar tų herojiškų ir tragiškų įvykių dalyvių, tiesioginių liudininkų, ar dabartinių naivuolių, perskaičiusių vieną kitą KGB pranešimą iš suklastotų KGB archyvų?
Tada Lietuvos visuomenė, stropiai maitinama sovietinės propagandos maistu, be teisės paįvairinti meniu, buvo programuojama suvokti tik vieną tiesą. Ką per 15 nepriklausomybės metų tai užprogramuotai visuomenei pasiūlė dabar jau laisva Lietuva? Kokios valstybinės programos propagandos labai paveiktiems ir suklaidintiems žmonėms buvo įgyvendintos?
Nomeda vietoj istorinių laidų
Suvokdama objektyvios rezistencijos kovų istorijos analizės Lietuvos informacinėje erdvėje stoką, grupė primityvių patriotų, tarp jų gen. Jonas Kronkaitis ir Darius Kuolys, prieš gerą pusmetį kreipėsi į LRT generalinį direktorių Kęstutį Petrauskį, siūlydami organizuoti naują edukacinę laidą apie XIX ir XX a. Lietuvos laisvės kovų istoriją. K.Petrauskis siūlymą atmetė, motyvuodamas žemu tokių laidų reitingu. Esą šviečiamosios laidos žiūrovams neįdomios, o jo vadovaujamai LRT laidoms reikia tokių aukštų reitingų kaip Nomedos. Jo nuomone, R.Bružo laida Amžininkai istorines temas nušviečia pakankamai gerai ir nieko daugiau nereikia. Tuo dabar yra įtikinti ne tik tylieji ar pilkieji, bet ir primityvieji patriotai.
Nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo girdime naujųjų, tyliųjų, pilkųjų patriotų pagraudenimus pamirškime praeitį, atleiskime, nekeršykime, viską, kas buvo, pamiršę kurkime ateitį. Bet atsiprašymo negirdėti nė žodžio. Priešingai, neklusnius užsispyrėlius siekiama sutramdyti sovietiniais metodais. Jie sekami, pasiklausoma, su kuo ir ką jie kalba telefonu. VSD nesigėdydama seka senukus, buvusius polinius kalinius ir kelia jiems baudžiamąsias bylas. O į Lietuvoje uždraustos Burokevičiaus partijos narių sueigas numoja ranka. Atseit tai tik sovietinės nostalgijos apimtų senukų klubas. Nejučiomis kyla pagrįstas klausimas: kokiai Lietuvai Nepriklausomai ar LSSR kelia pavojų buvę poliniai kaliniai?
© 2007 XXI amžius
|