Atnaujintas 2007 kovo 9 d.
Nr.19
(1516)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Eucharistijos bičiulių draugija Utenoje

Zina BUTKIENĖ,

buvusi Eucharistijos bičiulė

Mokytojos M.Tauraitienės slėptuvė
Utenoje, Tauragnų gatvėje, kurioje
buvo laikoma „LKB kronika“

Aldonos Žalalytės name Utenoje,
Aušros g. 13, gyveno seselė
Z.Borisaitė, kur pradėjo
pogrindinę veiklą nuo 1970 metų

Seselės Zofijos Borisaitės namo,
kuriame gyveno iki pat mirties,
fragmentas
(Utena, Aušros g.)

Liudos Jackūnienės namas,
kuriame vykdavo Utenos
Eucharistijos bičiulių
draugijos renginiai

Dvidešimt sovietmečio metų (nuo 1970 m. iki 1990 m.) Utenoje parapijiečių gyvenimas buvo aktyvus, organizuotas, sutelktas stiprių lyderių rankose. Tuo laiku uteniškiai katalikai buvo vieningi, draugiški. Dirbo slaptai, tačiau sutelktai ir efektyviai. Pati aktyviausia to meto Utenos parapijos organizacija buvo Eucharistijos bičiulių draugija, kurios siela buvo dekanas Pranevičius. Aktyvaus gyvenimo branduolį sudarė: Zofija Borisaitė, Aldona Umbrasaitė, Angelė Augustinavičiūtė, Liuda Jackūnienė. Apie minėtas šviesuoles noriu pasidalyti įspūdžiais plačiau.

Svarbiausia – siekti amžinybės

Utenos žemė išaugino nemažai Lietuvą garsinančių žmonių. Ji turi taurių moterų, nebaigusių didelių mokslų, tačiau labai gerai žinomų tarp uteniškių, garsių dvasine stiprybe, paprastumu, nuoširdumu, darbštumu. Daugeliui katalikų iš sovietmečio laikotarpio gerai įstrigo atmintin Janina Valančiūnaitė, gimusi 1936 metais Antakalnių kaime, netoli Utenos. Augo religingoje keturių vaikų šeimoje. Šeima šventadieniais nedirbdavo, būtinai stengdavosi dalyvauti šv. Mišiose. Janina gerai prisimena, kaip kaimo pradžios mokyklos mokytoja kartu su jos močiute melsdavosi bažnyčioje, nors jau buvo karo metai.

Vaikystėje ir paauglystėje žavėjosi siuvimu, netgi kartą, nuėjusi pas siuvėją, paėmė siūlų kamuoliuką. Vėliau ją sąžinė labai graužė.

1949 metais J. Valančiūnaitė priėmė Pirmąją Komuniją Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje. Nuo tada ji pradėjo dalyvauti bažnyčios procesijose, tada atsivėrė jos didysis kelias į Dievo širdį. 1968 metais įsidarbinusi Utenos trikotažo gamykloje siuvėja, apsigyveno pas mokytoją, tautos šviesuolę ir Dievo mylėtoją vienuolę Zofiją Paulę Borisaitę. Tuo metu pas ją gyventi buvo itin rizikinga. Sovietmečiu vienuolynų bet kokie organizaciniai darbai buvo draudžiami. Drąsi ir energinga mokytoja, deja, buvo pasitraukusi iš mokyklos, slaptai organizuodavo Utenos uolių katalikų susitikimus su Šiaulių miesto bičiulių draugijos įkvėpėja, mokytoja (pavardė nežinoma). „Ji gerumu šildė uteniškius“, – prisimena Janina. Vėliau su savo idėjų mokytoja Z.Borisaite važinėjo po Lietuvos miestus, Kauną, Šiaulius, kur burdavosi bičiuliai rekolekcijoms ir tardavosi, kaip išsaugoti tikėjimą, tautines tradicijas. Žinoma, dėl to kildavo labai daug diskusijų.

Noriu papasakoti, kaip J.Valančiūnaitė suorganizavo Utenos Eucharistijos bičiulių draugiją. 1972 metais seselės Paulės rūpesčiu į Uteną buvo atvykusi Aukštaitijos Eucharistijos bičiulių vadovė Aldona Šukytė iš Biržų. Sutartu laiku J.Valančiūnaitė sukvietė aktyviausius parapijiečius į bažnyčios antrą aukštą, kur persirengia procesijos dalyviai. Atvyko vikaras kun. V.Kapočius. Taip įvyko pirmasis Utenos Eucharistijos bičiulių užsiėmimas, kurio metu A.Šukytė paaiškino, kodėl ir kokiu tikslu kuriama bičiulių draugija. Susirinkimo metu ji kalbėjo tvirtai: „Bičiuliai pasižymi katalikiškumu, pagalba artimui, bendra malda, bendra Komunija, kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį bendra adoracija“. Už Utenos bičiulių veiklą atsakinga buvo išrinkta parapijos siela J.Valančiūnaitė. Po kiek laiko Janina pakvietė Lietuvos Eucharistijos bičiulių vadovę ir globėją vienuolę Jadvygą Stanelytę, slapyvardžiu Gema. Uteniškiai labai gerai prisimena, kaip ji su įkvėpimu ilgai aiškindavo, kad bičiuliai turi būtinai studijuoti Šventąjį Raštą, Lietuvos istoriją, rūpintis kultūrine savišvieta. Ši moteris susirinkusiems darė didelę įtaką, davė gilų stimulą tolesnei veiklai.

Ne visiems žinoma, kad pirmosios Utenos eucharistietės Jadvyga Gimžauskaitė, Birutė Namajūnaitė tapo pirmosiomis Utenos tikybos mokytojomis. Labai malonu tai priminti uteniškiams.

Iš visų susirinkimų ir renginių Janinai nepakartojamą ir neišdildomą įspūdį paliko susitikimas su kunigu J.Zdebskiu, svetimos valstybės saugumiečių nukankintu. „Labai šventas kunigas buvo, – sakė seselė. – Gaila, kad jo nebėra tarp gyvųjų, tai buvo tikras Dievo vaikas“.

Utenos Eucharistijos bičiulius moraliai ir materialiai rėmė tuometis dekanas Jonas Pranevičius (jau išėjęs amžinybėn). Jis buvo suorganizavęs jaunimo susitikimą su vienuole disidente Nijole Sadūnaite.

Be darbo Eucharistijos bičiulių draugijoje, Janina nemažai laiko atidavė bažnyčios procesijoms. Pirmiausia ji dirbo su jaunomis mergaitėmis, rengdavo jas dvasiniam gyvenimui. Rūpinosi jų drabužiais, netgi pati siūdavo. Ypač jai daug teko paplušėti puošiant žalumynais bažnyčią prieš įvairias šventes.

Šiuo metu J. Valančiūnaitė gyvena Utenoje, Vaižganto gatvėje, vieno kambario bute, bendrabutyje. Ši moteris buitimi nesiskundžia, svarbiausia – būti ten, kur prabėgo vaisingiausi gyvenimo metai.

Gyventi kitiems

Aldona Umbrasaitė gimė 1942 metais Naraginės kaime, netoli Molėtų. Ji buvo dešimtas vaikas šeimoje. Lankė katalikų pradžios mokyklą, mokėsi Molėtų vidurinėje mokykloje, kur baigė privalomą septynmetį mokslą. Įstojo į Vilniaus lengvosios pramonės technikumą, baigė ir įgijo avalynės technologo specialybę. Aldona šiandien sako: „Man labai sekėsi dirbti šioje srityje, aš buvau patenkinta savo specialybe“.

Su dideliu skausmu širdyje prisimena tas dienas, kai būdama šešerių metų neteko brangiausio žmogaus – motinos. Mamytė ją buvo išmokiusi eilėraštukų, maldelių. Viena iš jų „Apvilk mane, Viešpatie, nekaltybės rūbeliais, o mano sielą šventom...“. Kiekvieną sekmadienį su vyresniais broliukais ir sesutėmis eidavo į bažnyčią. Labai gerai prisimena, kaip vieną rytą mamytė vyresniuosius vaikus aprengė kelionei į bažnyčią. O Aldutė neturėjo drabužėlių. Tuomet ji buvo užmigdyta su vyresne sesute. Tačiau Aldutė pabudo, neradusi mamytės, puolė bėgti ir prisivijo. Tuomet ją upelyje nuprausė ir basą nusivedė į Dievo namus. Netekus mamos nebuvo kam jos nuvesti į bažnyčią, tuomet sekmadieniais vaikščiodavo po pušynėlį ir giedodavo giedodavo... Pirmąja Komunija pasirūpino tėvelio sesuo, gyvenanti netoli Bijutiškio. Aldona atsimena: Bijutiškio klebonas kitiems vaikams aiškinęs, kad reikia atsakinėti taip, kaip Aldutė (tie žodžiai išliko visam gyvenimui). Skaudžiai aiškina apie tai, kaip Bijutiškyje negalėjo priimti Sutvirtinimo sakramento, nes, be mamytės, nebuvo kam pasirūpinti, aprengti. Todėl Sutvirtinimą turėjo gauti vėliau Kaune.

A.Umbrasaitė pasakoja, kaip jos gimtajame kaime vykdavo gegužinės pamaldos, kaip su vaikystės drauge Brone puošdavo Marijos paveikslą. Pamaldas vesdavo viena iš kaimo merginų Janina, kuriai ištekėjus, jos vaidmuo atiteko Aldutei. Ji, deja, buvo dar tik ketvirtokė. Be to, netoli tėviškės, Pakryžės kaime, vykdavo kryžiavos (kai tris dienas būdavo švenčiamos Šeštinės). Jaunimas labai gražiai papuošdavo žalumynais kryžius, susirinkdavo labai daug maldininkų, giedodavo „Visų šventųjų litaniją“.

Nepaisant to, kad Aldutė vaikystėje susidūrė su skurdu, nelaimėmis, ji buvo labai aktyvi savo parapijos veikloje, itin dažnai dalyvaudavo procesijoje. Į šią veiklą ją įtraukė vienuolė Veronika Žalaitė iš Molėtų.

A.Umbrasaitė buvo labai stropi ir gabi mokinė, gerbė visus mokytojus ir jiems visiems buvo dėkinga už suteiktas žinias. „Širdies gerumu išsiskyrė geografijos mokytoja V.Markulytė“, – nedviprasmiškai tvirtina ji. Buvo drąsi ir ryžtinga. Netgi protestuodama prieš vienos mergaitės straipsnį laikraštyje „Lietuvos pionierius“, kuriame buvo išjuoktas tikėjimas į Dievą, 1959 metais parašė laišką šio laikraščio redakcijai. Po to turėjo labai daug nemalonumų su kai kuriais mokytojais, buvo ir tokių, kurie rėmė jos idėjas – tai mokytojai Vyžintai. Tegu būna didžiulė pagarba jiems!

Atvykusi į Vilnių įgyti technologo specialybės, Aldona noriai lankė Šv. Rapolo bažnyčią, dalyvaudavo procesijoje. Baigusi tuometį lengvosios pramonės technikumą, išvyko ten, kur jai atrodė galės geriau tarnauti žmonėms. Tačiau apsiriko. Buvo paskirta dirbti ne pagal specialybę Biržų mezgyklos vedėja, teko vadovauti nemažam būriui darbininkų. Atidirbusi paskyrimo laiką, grįžo į gimtuosius Molėtus, įsidarbino tuomečiame buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate – batų priėmėja. Čia Aldonai labai nepatiko. „Valdininkai, atėję į sandėlį, ką nori išsirenka, o paprasti žmonės nieko negalėjo gauti. Jiems atsakymas būdavo vienintelis: „Nėra, neturim“, – sako Aldona. Prieš tokį socialinį reiškinį bandė protestuoti. Todėl direktorius ją atleido iš darbo, įrašydamas į darbo knygutę „atleista už pravaikštas“. Tačiau Aldona nepalūžo, su nauja energija ir ryžtu įsidarbino Ukmergės kambarinės avalynės fabrike cecho meistre. Šia darbo vieta buvo labai patenkinta, darbininkai ją labai mylėjo ir gerbė.

1970 metais A.Umbrasaitė parvažiavo į Molėtus. Atvykusi į gimtąsias vietas, sužinojo, kad Dubingių parapijos klebonas V.Riškevičius nuteistas vieneriems metams už vaikų katechizavimą. „Man buvo labai skaudu, nutariau tęsti šio kunigo darbą“, – prisimena Aldona. Tuomet seselei Verutei pasipasakojo apie savo svajonę tapti vienuolyno nare. Šiauliuose susitiko su sesele Jadvyga Stanelyte. Taip prasidėjo kelias į dvasinį gyvenimą. Ką tik gavusi įžadus ir Celestinos vardą, buvo pasiųsta į Igliaukos miestelį, Marijampolės rajone. Čia jai teko šeimininkauti klebonijoje, organizuoti parapijos procesiją, o svarbiausia – vaikus katechizuoti. Monsinjoras A.Svarinskas buvo pirmasis jos tikybos mokytojas. „Jis mokė vaikus šmaikščiai ir įtaigiai“, – teigia Aldona Celestina.

Utenoje seselė Z.Borisaitė veikė pogrindyje tam, kad katalikišką tikėjimą perduotų iš kartos į kartą. Ji viena negalėjo aprėpti visų darbų, dirbdama su katalikiškomis šeimomis, ypač vaikais ir jaunimu. Tada vienuolynas 1974 metais atsiuntė Aldoną į šį miestą kaip Zofijos pagalbininkę. Įsidarbino Utenos centrinės ligoninės vaikų skyriuje šeimininke už minimalų atlyginimą. Tokį darbą pasirinko tam, kad, esant reikalui, vaikams suteiktų Krikšto sakramentą, o kartais net tikėjimo tiesų išmokytų. Teko išsinuomoti labai mažą, be patogumų kambarėlį Algirdo gatvėje, pas Riškelytę. „Esu labai dėkinga, kad ji manęs nebijojo, ne tik apgyvendino, bet ir leido savo namuose katechizuoti vaikus. Utenoje ji buvo mano didžiausia globėja, kaip motina. Subėgs vaikų būriai, sumes krūvas batų“, – prisimena seselė Celestina.

A.Umbrasaitės pogrindinė veikla pasireiškė tuo, kad ji buvo aktyvi „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ platintoja, tikra Eucharistijos bičiulių draugijos narė.

Atkūrus nepriklausomybę, įvedus tikybos mokymą, seselė Celestina tapo ne tik viena pirmųjų katachečių Utenos mokyklose, bet ir kitų tikybos mokytojų įkvėpėja ir globėja. Jos pavyzdžiu pasekė mokytojos A.Banuškevičienė, B.Namajūnaitė, J.Gaižauskaitė.

Utenoje A.Umbrasaitė apsistojo ilgiausiai – 22 metus. Tai vaisingiausi jos katalikiško darbo metai. Nuo 1995 metų gyvena Šv. Sakramento Eucharistijos seserų vienuolyne Vilniuje.

Ji tęsė knygnešystės tradicijas Utenoje

Knygnešiai ir daraktoriai kritiškiausiu tautos likimo metu stojo ginti gimtojo žodžio ir rašto, papročių ir religijos.

Viena tokių – Angelė Augustinavičiūtė, šiuo metu gyvenanti Utenoje. Gimė 1943 metais Šiauliuose. Enkavėdistams nužudžius tėvą, su motina atvyko į Antalgės kaimą, Utenos rajone. Vėliau mokėsi Utenos I vidurinėje mokykloje. Tačiau vidurinį išsilavinimą gavo užbaigusi vakarinę mokyklą. Dirbo Utenos trikotažo gamykloje skaičiavimo biure operatore. Iš kuklių santaupų sugebėjo nusipirkti dalį gyvenamojo namo J.Basanavičiaus gatvėje, kur prabėgo didžioji ir svarbiausioji, sakyčiau, vaisingiausioji Angelės gyvenimo dalis.

1995 metais buvo atleista iš darbo – pirmoji mažinant etatus. Teko verstis iš labai vargingos invalidumo pensijos. Būdama neįgali nuo vaikystės, niekad nepabūgo. Tai milžiniškos dvasios moteris. Fiziškai silpna, tačiau dvasiškai stipri. Ji ir šiandien yra dvasios aristokratė.

Uteniškis V.Braukyla, dabar gyvenantis JAV, supažindino Augustinavičiūtę su Daunorių parapijos, esančios Utenos dekanate, klebonu A.Liesiu. Jis Angelę prikalbino spausdinti religinio turinio knygeles, prieš tai parūpinęs spausdinimo mašinėlę. Kunigas parengtus spausdinti tekstus pristatydavo į Angelės butą J.Basanavičiaus gatvėje. Iš pradžių spausdinimo darbai buvo atliekami kaimynų Mildos ir Kazimiero Vilūnų namuose. Pradėjus kitiems kaimynams įtarinėti, dėl ko Angelė dažnai lankosi pas Vilūnus, tvirtai nutarė dirbti tik savo namuose, kur spausdinimo mašinėlę iš visų pusių apdengdavo kartonu. Klebonas kun. A.Liesys išspausdintą medžiagą veždavo į Kauną, kur vienuolės ją įrišdavo.

Persikėlus A.Augustinavičiūtei gyventi į kooperatinį butą, esantį Vaižganto gatvėje, rašomoji mašinėlė „atsisakė nuo ilgalaikio spausdinimo“. Tuomet Angelei teko pirkti naują iš savųjų santaupų. Atsirado žmonių, kurie jai pritaikė lietuvišką šriftą. Ir vėl spausdinimo metu teko imtis gudrybių: mašinėlę įdėti į dėžę su audeklu, ant jos uždengti antklodę. Tokiu būdu spausdinimo garsai nepasiekdavo kaimynų ausų.

Angelė labai gerai prisimena su spausdintais lapais keliones į Kauną, kurių jos motina nedraudė, nepaisydama nei dukters, nei savo likimo. Likusi namuose melsdavosi, kad tik Angelė nepakliūtų į saugumiečių rankas. Matyt, Angelas sargas sergėjo labai dorą moterį. Paskui Angelė su mama laukdavo laiško, kuriame būdavo parašyta: „suknelė jau pasiūta“. Tada Angelė nuveždavo spausdintus tekstus, o atsiveždavo naujus. Ji iki šiol išsaugojo rankinę, kurioje veždavo knygas į Kauną.

Ši moteris sovietmečiu išspausdino katalikybę skleidžiančias dvi knygas: „Motina Teresė iš Kalkutos...“, „Jonas Bosko“. Buvo įkūrusi savo bute bibliotekėlę, kuriai paaukojo savo knygas mokytojos Z.Borisaitė, M.Tauraitienė. Religinę literatūrą slaptai skaitydavo ne tik vaikai, jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus uteniškiai. Angelė turėjo registracijos sąsiuvinį, kuriame žymėdavo tuos, kurie paimdavo skaityti knygas. Ypač daug knygų skaitydavo mergaitės, dalyvaujančios bažnytinėje procesijoje.

Šiandien Angelė Augustinavičiūtė labai gerai prisimena buvusius skaitytojus, kurie tapo dorais žmonėmis, praktikuojančiais katalikais. Jie ir dabar lanko Utenos bažnyčią. Kartu su savo vaikais kuria Lietuvos ateitį.

Parapijos mylėtoja

Labai gerai Utenos katalikams pažįstama dar viena moteris Ona Grašytė-Grašienė. Gimė 1931 metais Beržaičių kaime, Tauragnų parapijoje, Utenos apskrityje. Utenoje Ona savo darbštumu, kantrumu patraukė ne vieną parapijietį. Iš pat mažens iš tėvų išmoko mylėti Dievą, bažnyčią, tautiečius ir rūpintis parapijiečiais. Sovietmečiu lankė šv. Mišias kiekvieną sekmadienį, ateidavo į maldos namus ne viena, su vyru ir vaikais. Sūnus patarnaudavo šv. Mišioms. Kiti parapijiečiai, pastebėję pavyzdingą katalikų šeimą, ją pakvietė aktyvesnei parapijos veiklai. Moteris mielai tvarkė procesijos dalyvių aprangą, kartu su mergaitėmis skalbdavo, lygindavo, tvarkydavo bei siūdavo drabužius. Ypač daug darbo turėdavo prieš atlaidus, vyskupų apsilankymus bei kitas parapijos šventes. Būdavo daugybė rūpesčių, ypač daug laiko atimdavo drabužių papuošimai. Ne viena naktis nemiegota prieš parapijos šventes.

Labai gerai prisimena O.Grašienė, kaip Utenos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas atvykęs į namus ir pranešęs, kad ji neturi teisės svetimų vaikų įtraukti į bažnyčios apeigas. Onos nuomone, šis „svečias“ norėjo sužinoti, ar ji namuose nelaiko bažnyčios vertingų daiktų (kilimų ar ikonų).

O.Grašienė yra ne tik tvirtos dvasios, gilaus tikėjimo moteris, bet ir tikra patriotė. Ji kartu su Janina Valančiūnaite, prasidėjus atšilimui, kai į valdžią atėjo M.Gorbačiovas, Kristaus į dangų žengimo bažnyčios sakykloje per Žolinės šventę ryžtingai iškėlė trispalvę. Po šio įvykio Ona su Janina nemalonumų nesusilaukė. Tik dekanas davė moterims pastabą, kad dabar tikrai jam bus daug bėdos.

Ona ne tik rūpinosi parapijos gyvenimu, bet ir buvo labai aktyvi šeimos narė, rūpestinga ir mylinti mama. Išaugino tikrus katalikus – dukrą ir sūnų. Šiuo metu su vyru gyvena gražiai sutvarkytame nuosavame name Palangos gatvėje.

Ji tęsė parapijos tradicijas

Negalima užmiršti ir Liudos Gineitytės-Jackūnienės. Ji gimė 1921 metais Ulių kaime, netoli Utenos. Ši įspūdinga, veikli ir labai nuoširdi moteris, netekusi vienintelio vaiko ir išgyvenusi dramą, kuri palietė skausmingiausius motinos jausmus, nutarė visas jėgas atiduoti Utenos parapijos vaikų religiniam auklėjimui. Apie 1970 metus įsitraukė į Utenos Kristaus į dangų žengimo bažnyčios procesijos organizacinę veiklą, paskatinta J.Valančiūnaitės. Tarp mergaičių, kurios dalyvaudavo procesijoje, ir jų tėvų Liuda turėjo didelį autoritetą. Todėl daug vaikų, net be tėvų žinios, siūlydavosi dalyvauti kilniame darbe. Šios moters ryžtas, valia, greita orientacija patraukdavo ne vieną vaiką. Liuda ne tik vadovavo bažnyčios procesijai, bet ir statė su vaikais religinius spektaklius, kurie buvo rodomi Eucharistijos bičiulių draugijos suėjimuose. Ji puikiai audė užtiesalus altoriams, siuvo tautinius drabužius parapijai.

Laimė, kad L.Jackūnienei daug galėdavo padėti jos vyras Bronius, laisvalaikį skyręs mergaitėms pavėžėti į įvairias išvykas, ypač į šventas vietas, parapijos organizuojamas iškylas.

Bičiuliai Liudą prisimena kaip gabią, santūrią, kuklią moterį, giliai tikinčią ir aukojusią laisvas valandas kitiems.

Keli pasakojimai

Veronika VAŠKELIENĖ (90 metų), gyvenanti Užpalių g. 20:

Mano namuose rinkdavosi katalikiškai auklėjamos šeimos, jaunimas ir vaikai. Sueigas, man regis, organizuodavo sesuo Celestina. Renginius, kurie prasidėdavo malda, pravesdavo seselė Celestina. Pamokslus sakydavo dvasininkai. Atvykdavo šie kunigai: J.Baltuška, J.Zubrus, V.Kuzmickas. Vėliau visi dalyviai, atsinešę valgių, vienas kitą vaišindavo. Susirinkusieji giedodavo, šnekučiuodavosi. Atsimenu, vaikai vaidindavo, deklamuodavo. Vienuolė Aldutė pas mane buvo pasistačiusi spausdinimo mašinėlę, kuria spausdindavo draudžiamas knygas.

Užrašė Grėtė Vaškelytė, šeštos klasės mokinė. 2001 metai

Tikybos mokytoja Laima BANUŠKEVIČIENĖ, gyvenanti Taikos g. 59:

Liuda Jackūnienė buvo itin miela, gailestinga. Labai mokėjo užimti vaikus, juos mokė mandagumo, jautrumo, nuoširdumo. Prisimenu, kai viena iš mūsų procesijos mergaičių mirė, Liuda mus nuvedė į laidotuves, išmokė, kaip reikia melstis už mirusį. Nuo tada aš žinojau, kaip elgtis laidotuvėse. Ji mokė mus savo paprastumu, nuoširdumu, sakydavo, jei tu, vaike, kreipiesi į Dievą malda, Jis visada tave išgirs.

Janina Valančiūnaitė buvo labai pamaldi, rami, niekad nepasakydavusi niekam blogo žodžio. Visos mes jos buvome ne tik išmokytos pamaldumo, bet ir apglostytos. Šios dvi garbingos moterys mus išmokė kalbėtis Dievo namuose akimis, padėti viena kitai.

Žinojome, kad antrame bažnyčios aukšte, tai yra persirengimo kambaryje, turi būti mirtina tyla. Po šventės į šį kambarį ateidavo dekanas J.Pranevičius, būtinai visus pasveikindavo ir paklausdavo, kaip sekasi mokslas, vis primindavo, kad reikia mokytis kuo geriau.

Dirbant su Liuda ir Janina buvo tiesiog vidinis noras dalyvauti procesijoje, adoracijoje.

Tvarkydavome prieš Vėlines kunigų kapus. Tačiau geradarės moterys visada mums primindavo: „Jei paklaustų, kieno kapus tvarkote, atsakykite – nežinome. Apleisti, todėl ir gražiname prieš Mirusiųjų dieną“.

Buvusi Eucharistijos bičiulė Angelė AUGUSTINAVIČIŪTĖ, gyvenanti Vaižganto g. 20:

Nepaprastai laukdavome bičiulių susirinkimų. Prieš šv. Mišias ar vėliau vienas kitam slaptai pasakydavome, kada ir kur slaptai susirinksime ir kokiu klausimu šnekėsimės. Susibūrimuose visada dalyvaudavo mažesnių ir didesnių vaikų, kurie ateidavo su vienu iš tėvų arba senelių. Kartais vyresni vaikai apsilankydavo ir vieni. Dažniausiai susirinkdavo apie 20 žmonių. Kiekvieną kartą stengdavomės susiburti kur nors kitur.

Neretai užsiėmimus vesdavo iš Kauno atvykusios seselės Jadvyga Stanelytė, Julija Kuodytė. Dažni svečiai būdavo ir kunigai.

Seselė Jadvyga labai įspūdingai ir įtikinamai aiškindavo apie tikėjimą. Todėl vykdavo ypatingai prasmingi pokalbiai. Turėjo galimybę kiekvienas pasisakyti, aiškinti tikėjimo tiesas. Ji dažnai primindavo, kad dėl tikėjimo pakrikimo kalta komunistų partija, valdanti okupuotą Lietuvą.

Bičiuliai rinkdavosi švęsti Užgavėnes, šv. Kalėdas, šv. Velykas, Sekmines, kartais drauge sutikdavome ir Naujuosius metus.

Buvusi Eucharistijos bičiulė Birutė NAMAJŪNAITĖ, gyvenanti Aušros g. 73:

Susirinkimų metu slaptai tardavomės, kaip išvykti į kokią nors šventą vietą kokia nors intencija bendrai maldai ar naktinei adoracijai. Rinktis bažnyčioje bijojome, todėl kiekvieną kartą burdavomės kitur. Į sutartą vietą eidavome skirtingais keliais: per daržus, krūmus, būtinai ne visi vienu laiku, kad nesusektų KGB.

Susirinkimai vykdavo nuo 1974 iki 1985 metų Uršulės Ažusinienės, Ugniagesių g. 6, Liudos Jackūnienės, Ateities g. 13, Basanavičiaus g. 85, Aldonos Žalalytės (tremtinės) Aušros g. 13 namuose.

Kiekvienais metais vykdavome į Krekenavą (ten yra Marijos Stebuklingosios paveikslas) atsivežti rožinį, kurį visą mėnesį bendrai kalbėdavome bažnyčioje prieš šv. Mišias. Po to tą patį rožinį vėl nuveždavome ir perduodavome kitai parapijai. Ten būtinai išklausydavome šv. Mišias. Klebonijoje, susitikę su kitos parapijos bičiuliais, aptardavome kokią nors slaptą informaciją (pvz., apie kalinamus ar persekiojamus katalikus, pasidalydavome patirtimi).

Noriu pabrėžti, kad kai kurie Utenos bičiuliai privengė susiėjimų, kai areštavo vadovę ir globėją, mums didelį autoritetą Gemą.

Prasidėjus atšilimui, mes, buvusios bičiulės, įsitraukėme į atkuriamą ateitininkų organizaciją. Iš visų mūsų renginių, organizuotų išvykų vis dėlto man labiausiai paliko neišdildomą įspūdį apsilankymas Marijampolėje ir susitikimas su disidentu kun. Sigitu Tamkevičiumi (jis buvo ką tik grįžęs iš kalėjimo). Vėliau jis lankėsi ir pas mus, ateitininkus, Utenoje.

Platinau sovietmečiu draudžiamą skaityti „Katalikų Bažnyčios kroniką“, o iš vikaro V. Kapočiaus mokiausi, kaip reikia katechizuoti vaikus. Gal todėl buvau priversta tapti pirmąja tikybos mokytoja Utenoje.

Vienuolė Veronika Marija MIŠKINYTĖ (Agnietė), gyvenanti Bažnyčios g. 16:

1964-1975 metais vienai iš mūsų seselei Zuzanai Janušonytei (Koncepta) teko katekizuoti parapijos vaikus. Ji, kilimo iš Marijampolės, pažinojo Palaimintąjį J.Matulaitį. Kiek žinau, už jį labai dažnai melsdavosi. Seselei Konceptai staiga mirus, ją pakeitė trejus metus atvažiuojanti iš Alytaus vienuolė Birutė Marija Demčiūtė (ir dabar ten gyvena ir tęsia savo pradėtą darbą). 1979 metais buvau priversta pasikviesti iš Marijampolės dar vieną seselę Mariją Eidėjutę (Ancila), kuri pagal profesiją buvo pedagogė. Ji galėjo padėti kvalifikuotai katekizuoti vaikus.

Nuo 1985 metų, kai jau tapau pensininke, dirbau viena su 8-9 metų 20 vaikų grupe kasdien dvi savaites, po pusantros valandos. Aiškindavau tikėjimo tiesas, po to klausinėdavau ir taip mokydavau katalikybės. Rengdavau ir kitus užsiėmimus, darydavau pedagogines pertraukėles. Prieš Pirmosios Komunijos šventę visada apsilankydavo vikaras V.Kapočius. Paegzaminuodavo vaikus, kad šie galėtų gauti leidimą Švenčiausiajam sakramentui.

Mokydavomės užsidengę langus, kad nesimatytų iš gatvės. Paskui įsigudrinome įsitaisyti palėpėje.

Tėvai vaikus atveždavo net iš kitų miestų (tam, kad nesusektų KGB akis). Kartą atėjo moteris ir pasakė, kad jie, abu tėvai, partiniai, sūnui 16 metų. Ar su juo susikalbėsite? Nekilo netgi dvejonių, kad galime nerasti bendros kalbos. Jis labai gerai individualiai išmoko tikėjimo tiesas ir liko patenkintas.

Esu dirbusi mokytoja, todėl nebuvo sudėtinga vaikus parengti Pirmajai Komunijai. Tačiau turėjau nemalonumų. Buvau gąsdinti kviečiama į nepilnamečių inspekciją. Teko apsilankyti Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo kabinete ir išgirsti šiuos žodžius: „Gresia penki metai kalėjimo“. Buvau iškviesta ir pas prokurorą. Pastarasis kalbėjo kategoriškai: „Jei jūsų namuose kartosis vaikų mokymas, gresia metai laisvės atėmimo“.

Jokie valdžios vyrų gąsdinimai manęs nepakeitė, ir toliau dirbau tam, kad kiekvienas jaunas žmogus rengtųsi dvasiniam gyvenimui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija