| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Didžiuokimės savo šalimi ir jos žmonėmis Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos prezidentas
Esame istorinėje vietoje, iš kur Lietuva prieš septyniolika metų pasauliui paskelbė grįžtanti į laisvų valstybių šeimą. Kovo 11-osios Akte esmingai sutapo signatarų, politikų ir visos lietuvių tautos valia. Vieningi Lietuvos piliečiai tapo nepriklausomybę paskelbusio Seimo užnugariu ir moraline, ir politine, ir fizine prasme. Turbūt svarbiausiu to meto Lietuvos ženklu buvo piliečių pasitikėjimas savo rinktais parlamentarais ir parlamentarų atsakomybė piliečiams. Politikai, atstovaudami žmonėms, ne tik deklaravo laisvės siekį, bet ir dėjo visas pastangas, kad jis taptų realybe. Balsuodami už Sąjūdį, piliečiai tikėjo programa bus vykdoma. Tai buvo moralės mokykla, tikrosios politinės atsakomybės mokykla. Šiandien klausiu: ko galėtume tikėtis, jei analogiška situacija pasikartotų? Ar sulauktume tokios minios piliečių, pasiryžusių ginti savo Seimą ir jo skelbiamus idealus? Atsakykime į šį klausimą sąžiningai kiekvienas sau. Ir kartu pabandykime rasti atsakymą, kur slypi piliečių nuovargio, nepasitikėjimo, net ir nevilties priežastys. Kodėl tokia didelė visuomenės dalis netiki, kad prasminga balsuoti ir išreikšti savo valią, kodėl šiandien abejojama valstybės institucijų veiksmingumu ar net valstybingumo verte? Deja, turime daugybę įrodymų, kad politikos Lietuvoje šiandien yra mažiau, nei būtina visaverčiam valstybės gyvenimui. Per dažnai principus keičia siauri interesai, kurie leidžia susitarti partijoms, nepaisant jų ideologinių ir vertybinių skirtumų. Ar tokioje situacijoje galime tikėtis, kad žmonės pasitikės mumis? Kuo galime pagrįsti pažangių permainų viltį, kai piliečius slegia nusivylimas ir įtarimas, kad pernelyg dažnai laimi ne vertybės ar idėjos, o pinigai ar interesai? Ieškau atsakymų į šiuos klausimus kartu su daugybe Lietuvos žmonių. 1991-aisiais atrodė, jog apgynėme tikrąsias vertybes, apgynėme savo laisvę. Tačiau, matyt, iš tikrųjų nesugebėjome iš savo priesakų ir idealų pasisemti galios veikti. Neabejoju, kad nenoras imtis atsakomybės ir dirbti, negebėjimas atskirti, kas svarbiausia, yra didžiausia Lietuvos kliūtis siekiant spartesnės pažangos. Ar ne čia slypi daugelio mūsų problemų priežastis, kad pernelyg daug blaškomės, kol pasimetame smulkmenose? Kad nesugebame išskirti darbo krypčių, kurios iš esmės lemia pažangą. Prieškario Lietuvos pažangą šiandien ne vienas istorikas vadina fenomenalia. Jos varomąja jėga tapo sutelktas intelektas, finansai ir darbas švietimo bei žemės reformoms. Ar ne tokio tikslingumo mums labiausi trūksta šiandien? Juo labiau kad turime tikrai vertingų tarptautinės politikos ir viešojo gyvenimo, ūkio ir kultūros laimėjimų, turime talentingų ir darbščių žmonių, norinčių pritaikyti savo talentus ir gebėjimus čia Lietuvoje. Manau, šiandien turime ryžtis versti naują mūsų visų Lietuvos istorijos puslapį ir stiprinti atsakomybe grindžiamą politiką. Turime didžiuotis savo šalimi ir jos žmonėmis. Privalome tikėti sava Lietuva ir puoselėti viltį, kad mokame gyventi kitaip, kad kuriame ateitį, kokios visi trokštame. Turi atsirasti rūpestis Lietuva, o ne jos įvaizdžiu. Nes gyvenimas ne kartą įrodė, kad ne popieriniai projektai, o proveržiui ir pažangai tarnaujantis talentas bei kantrus darbas sukuria geriausius valstybių įvaizdžius, nepriklausomai nuo jų dydžio ar gyventojų skaičiaus. Mokykimės ir mokėkime mokytis iš tokios patirties. Manau, turime pakankamai išminties atskirti tai, kas iš tikrųjų reikšminga, kas artina mūsų lūkesčius prie realybės, o Lietuvą prie pažangos. Šiandienos Lietuvoje labiausiai trūksta ryšio tarp žodžio ir jo tesėjimo, tarp tikrųjų vertybių ir jų realizavimo, tarp veiksmo ir atsakomybės. Sugrąžinti piliečių viltį ir susigrąžinti jų pasitikėjimą galima tik viena priemone: atsakomybe. Tik taip įveiksime nusivylimą, įkvėpsime naujo tikėjimo nepriklausoma Lietuva. To paties, kuris mus lydėjo ir kuriuo taip didžiavomės prieš septyniolika metų, atkurdami nepriklausomą valstybę. Tikėjimas, optimizmas, atsakomybė ir sąžinė tebūna nuolatiniai palydovai ateities Lietuvos kūrybos kelyje. Noriu dar pabrėžti tai, kas galbūt svarbiausia: išbraukime iš savo gyvenimo cinizmą! Taip matau neatidėliotinų darbų kryptį, taip suprantu visų politikos ir valdžios grandžių paskirtį. Sveikinu Lietuvą su Nepriklausomybės atkūrimo švente. Linkiu, kad ir mūsų šiandieniniai idealai, ir mūsų darbai vis dėlto sutaptų su 1990-ųjų kovo 11-ąja. Kalba, pasakyta kovo 11-ąją Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |