Atnaujintas 2007 kovo 21 d.
Nr.22
(1519)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

„Pasakų fėja“ Kelmėj

Onos Jautakienės knygos
„Vilko lagaminas“ viršelis

Onos Jautakienės knygos
„Mėnulio pasakos“ viršelis

Nuo „rožinių debesėlių“

Regiu Kelmę – vis dar gėlę,

Kur svajingam

Bičiulyne

Žmonės pasakas

Nokina...

Maloniai jaukus rašto šviesos srautas taip pat gaivalingai, kaip Dubysa, Venta, Kražantė pastaraisiais metais plūstelėjo iš Kelmės. Visais laikais ji buvo turtinga kūrėjų. Dabar tarp šio krašto literatų neabejotinai „pirmaspindžio“ laurais ir be viešųjų pagyrų gali didžiuotis rašytoja ir skaitytojų palankiai vertinamo laikraščio „Bičiulis“ leidėja Ona Jautakienė. Jau pirmieji jos mokykliniai literatūriniai bandymai besimokant Skaudvilės vidurinėje mokykloje buvo labai palankiai įvertinti visoje respublikoje. Dabar mažne kasmet – viena po kitos, lyg žirniai iš sunokusios ankšties, į gyvenimą veržiasi puošniai iliustruotos knygos, iš kurių į žvilgsnio užuovėją siūlosi vienas už kitą išmintingumu margesni tekstai – pasakos, miniatiūros, eilėraščiai. „Pasakų fėja“ Kelmėje pasiaukojamai atlieka misiją, kuriai šiais laikais, kai dominuoja veik šimtaprocentinė naudos tiesa, ryžtasi gal vienas iš tūkstančio literatų.

„Mąstau, taigi egzistuoju...“

Žadinti mažojo lietuviuko (-ės) mintelę, skatinančią siekti gėrio, grožio sėjant spalvomis, garsais prisodrintas gyvenimo kasdienybės tiesas, – tai prasmingas tikslas. Šių vertybių negausi jokiuose „akropoliuose“. Rašytoja O.Jautakienė augina vaikams pasakiškus, gyventi padedančius sielos sparnus, ir tuo ji nusipelnė didžiausios ne tik vaikų, bet ir tėvelių, senelių pagarbos.

Gražiai rašyti ne vienas sugebame, bet ne kiekvienas sugebame rašyti gerai. Talentingai, meniškai rašyti, – nebijau skambesnių palyginimų, – sugeba tik Dievo palaimintieji. Žodžių ekvilibristika dabar yra daug susižavėjusių, yra spekuliuojančių žodžių žaismu, bet tarp tų tekstų – ak! – šitaip daug begrūdžių šiaudų. Tekstų gausoje pasigendi kokybės, kad tekstas verstų gėrėtis, teiktų dvasinę palaimą, atgaivą, skatintų mąstyti. O angelai patikimai vedžioja O.Jautakienės plunksną...

2004-ųjų išvakarėse mūsų namus Palangoje pasiekė labai švelniaširdė, įspūdingais dailininkės Aušros Čapskytės fantazijos rūbais – piešiniais padabinta septyniolikos pasakaičių knyga „Vilko lagaminas“. Tuomet kolegė, knygos autorė O.Jautakienė atvirai, kaip pievažolė, prisipažino:

„...Kurti pasakas paskatino dukra Rasuolė, kuriai dabar jau septyneri. Kas vakarą ji prašydavo pasakėlės, o aš jų sekti nemokėjau, tad teko... sukurti. Šioje knygelėje smalsus skaitytojas ras daugybę tikrų personažų iš mano vaikystės ar... kiemo Aukštmiškio pakrašty, kur dunkso ant kalvų tarp Ventos ir Dubysos. Būsiu laiminga, jei šios pasakėlės mažam ir dideliam padės suvokti – pasaulis priklauso ne tik žmogui, bet ir boružėlei, vorui, kamanei, netgi takažolei po mūsų kojomis.“

Man asmeniškai labai patiko pasaka „Senukas, vardu Sekmadienis“. Joje pasakojama apie tai, kad ir pats darbščiausias žmogus vieną dieną per savaitėlę privalo pailsėti, nes tik pailsėjus darbai geriau sekasi. Taip pat patiko ir pasakaitė „Ką sapnuoja akmenėlis?“

Šią knygelę ir naktį skaitytum...

Kas slypi O.Jautakienės knygose? Pasaulis, kurį mažutė, smalsi, supratinga mergaitė atrado pastulgiuose, netoli Kryžkalnio ir Ančios, kur saulės spindulių nušviestuose tyruose vandenyse dar ir šiais laikais žvalgosi upėtakiai; pasaulis, į kurį subėga visi Vidurio Lietuvos keliai, o keleiviai čia palieka po trupinėlį savosios išminties; pasaulis, bėgantis per žydinčią, skambančią medunešio pievą, su mamute einant sykiu melžti karvutės. Tasai pasaulis su savais dialogais, gamtos neklystančia abėcėle nūnai neregėtai gaiviai išnyra ir atsiveria vis naujose O.Jautakienės knygose. Tikrose, kaip tikrai įsitempusi būna profesionaliam smuikininkui paklūstanti ir nuo jo smičiaus teprabylanti smuiko styga.

Be pozos, be kaukės – Dievučiau, argi gali suvaidinti... žolė, paukštis, sraigė? „Vaidina“ kai kurie autoriai, betgi nenuoširdųjį vaikai greit pamiršta. O.Jautakienė nemeluoja. Melo griebiasi tik vidutinybės.

Ir dar nepamirština tiesa: už vaiką gudriau nepasakysi. Menininkui su vaiku privalu kalbėtis pačiu pagarbiausiu tonu, kaip lygus su lygiu, kaip su asmenybe, iš kurios gali tik... pasimokyti. Niekas, o niekas pasaulio vibracijų nepriima šitaip jautriai, kaip išminčių karalius vaikas. Reikia tikro talento, kad taptum jo pašnekovu. Trumpai tariant, Botanikos parke lengviau tampyti pilną akmenų „karnelį“ (karučius), negu būti tikru vaikų rašytoju.

Čia aš ir „gaištu laiką“, pristatydamas vaizdais – atvirais sielospindžiais žėruojančią devynių knygų autorę O.Jautakienę vien todėl, kad panašiai misijai, žinau, ryžtasi ne tik patys talentingiausieji, bet ir kantriausieji. Literatūrinės jos pasakos augina naujausiųjų laikų lietuvį, kuris, viliuosi, sugebės ne tik skaičiuoti, bet ir skaityti.

Be to, nemanau, jog pasaka – tai bėgimas nuo kasdieniškos realybės, nuo rūpesčių. Atvirkščiai – literatūrinės O.Jautakienės pasakos ne tik vaikus artina prie realybės, ugdo meilę viskam, kuo turtinga dangiškoji kūrinija, kas gražaus jos visoje Šiaulių apskrityje tvarkomoje sodyboje, kuo pakeri vaiko pasaulėvaizdį Lietuvos gamta.

„...Mažos pėdelės sniege, iškritusiam šiąnakt. Vėl pramiegojau savo vaikystę, kurios sapne taip šaukiausi“, – savo penktojoje knygoje „Žemaitiški sodai“ įrašė O.Jautakienė. Kaip rašoma anotacijoje, šimtas „skaidrių akvarelių“, kuriose „spindi kasdieninio gyvenimo grožis ir amžinosios vertybės“.

O ką tik mus vėl pasiekė dvi naujos O.Jautakienės knygos – „Bičių skėčiai“ ir „Rožiniai debesėliai“. Skaitysime šeimoje, patarsime atsiversti ne tik mažiesiems palangiškiams, bet ir jų suaugusiems bičiuliams.

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija