Atnaujintas 2007 kovo 21 d.
Nr.22
(1519)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

„JUNGTI ŽEMĘ SU DANGUMI“

Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos 130-mečiui

Marija Pečkauskaitė –
Šatrijos Ragana apie 1908 metus

„Jungti žemę su dangumi“ (Šatrijos Ragana. Rimties valandėlė. Vilnius, 1994, p. 43) – tais žodžiais išreikšta viena Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos (1877 m. kovo 8 d. – 1930 m. liepos 24 d.) nuostatų, kurios ji laikėsi visą gyvenimą ir asmeniniuose santykiuose, ir įvairiapusėje (kūrybinėje, švietėjiškoje, karitatyvinėje) veikloje. Marija žemę jungė su dangumi mylėdama Dievą ir žmogų, Aukščiausiojo valią vykdė įvairiais būdais tarnaudama artimui: mokydama, šviesdama, slaugydama, šelpdama, guosdama, patardama, drąsindama, džiugindama, rašydama.

Jos veiklos pamatas, jos dvasinės stiprybės šaltinis – tikėjimas, meilė Dievui, o veiklos projekcija – Dievo karalystė pasaulyje. Tai liudija Marijos raštai, laiškai, dienoraštis ir daugelio ją pažinojusių, su ja bendravusių žmonių, jos mokinių atsiminimai, iš kurių iškyla šviesus tautos ugdytojos paveikslas. „Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana atsimenama ir kaip šventoji. Jos gyvenimas turi šventojo gyvenimui būtiną elementą – akivaizdų neįmanomo įgyvendinimą su didele asmenybės jėga. Visa veikla orientuota į aukščiausias vertybes“, – rašo atsiminimų apie M.Pečkauskaitę sudarytoja Brigita Speičytė (Atsiminimai apie Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą. Vilnius, 1997, p. 209).

Turime skaidrų mūsų tautos dvasinės kultūros žiburį. Ir nevalia „vožti indu“ (plg. Mt 5,15) M.Pečkauskaitės asmenybės švytėjimo, jos šventumo, krikščioniškojo altruizmo, akivaizdžių artimo meilės darbų. Reikia apie ją rašyti ir kalbėti, kad būtų lengviau patikėti, jog Jėzaus Kristaus atnešta Geroji Naujiena – ne vien nepasiekiamas idealas, ne vien „kieti žodžiai“, kuriuos net apaštalams kartais buvo nelengva priimti, jog Dievo karalystė gali būti ir tarp mūsų, jog galime su Jėzumi „vakarieniauti“, jei tik Jam neužtrenksime širdies durų.

Juozas Tumas-Vaižgantas kalboje laidojant M.Pečkauskaitę iškėlė neįkainojamus jos nuopelnus gimtajam kraštui, literatūrai, pedagogikai. Ir šiandien literatūros žinovai aukštai vertina jos beletristiką, ir šiandien jos vardą drąsiai galima rašyti šalia tokių pedagogikos švyturių kaip Komenskis, Pestalocis, Fiorsteris.

Viena mylimiausių M.Pečkauskaitės mokinių – Kazelė (Kazimiera Rubinaitė) prisimena Mokytojos žodžius: „Į ramų ežero paviršių įmestas akmuo sukelia bangas, o tos bangos sukelia kitas bangeles. Akmuo jau seniai gulės dugne, o jo sukeltos bangos dar gamins bangeles, kol nuribuliuos iki ežero krašto“ (Atsiminimai, p. 57).

Taip ir ribuliuoja Marijos į žmonių sielas mėtytų brangakmenių skaidrios, šventos bangos ir bangelės, atsimušdamos į pirmųjų trečiojo tūkstantmečio metų krantus, į mūsų sielas.

 

Stasė Dzenuškaitė

REIKIA TAVO ŠVENTUMO

Kad žinotum, Marija,

kaip man reikia šiandieną

Tavo baltumo

Tavo amžinojo moteriškumo

                      krištolinės gelmės.

Angelai nelanko širdies

                      lėkštos

                      drumzlinos

                      dulkėtos.

Kaip man reikia

Tavo tyrumo

Tavo amžinojo moteriškumo

šventos Paslapties.

Angelai nelanko širdies

kietos

šaltos

sudiržusios.

Kaip man reikia

Tavo švelnumo

Tavo šventumo

Tavo amžinojo moteriškumo

           Meilės ugnies.

 

PASIŠVIESDAMA MEILE

Pasišviesdama meile,

Angelo lydima

klampiais

duobėtais keliais

        takeliais

ėjai

        ir ėjai.

Juodais rudens vakarais

pavasario polaidžiais

        ėjai.

Ėjai ten,

kur duonos

        ramybės mažai,

kur širdį

        pavargusius sąnarius

                                        gelia,

kur išblėsus ugnelė,

kur į duris paklebena

                                        retai.

Kaip šviesa

kaip stiprybė

kaip švelnumas

kaip duona

        ėjai.

Juodais rudens vakarais,

pavasario polaidžiais

ėjai

        ir ėjai.

Pasišviesdama meile.

 

DŽIAUGSMO – SKAUSMO SESUO

Mūsų džiaugsmo

mūsų skausmo

                sesuo,

baltai

pilką kelią praėjusi,

grakščiai

sunkią naštą pakėlusi,

pasakyk,

kaip

širdį nuskaistinti,

kaip

meile kraują

                užkaitinti?

Mūsų nemeilės pasauly

daug sutemų.

Mūsų nemeilės pasaulį

merkia drumstas lietus.

Iš kur Tu

ėmei spindulių,

kad galėtumei

        jais apdalyti,

kam žemėj šalta

                tamsu?

Ir aš noriu jų.

 

SU ROŽE KRŪTINĖJ

Per gyvenimo gruodą

Su rože krūtinėj.

Su balta.

Akim sidabrinėm.

kaip

raudoniems

        saulėlydžiams

                        gęstant.

Nepalietė dulkės

nesutepė klastos.

Saugojai

kaip motina

                        kūdikį

rožę krūtinėj.

Baltą.

Su akim sidabrinėm.

Darganos

vėjai nepriėjo.

Baltos rožės

sidabrinis švytėjimas

Tave, Marija,

                        lydėjo

nuo saulėtekio

        iki sutemų,

nuo salėlydžio

        iki aušrų.

 

JAZMINŲ PATS BALTUMAS

O jazminų

        pats baltumas.

O jazminų

        pats kvepėjimas.

Į kokius

jazminams nepasiekiamus

                                        tolius

Tavo akys

                        užsižiūrėjo?

Gal kalnai

                        atsisveikint

                                        atėjo?

Glostai akimis

                        jų viršūnes.

Kalnus, Marija, mylėjai,

Jų pakylėtą tyrumą.

Gal kalnai

        palydėti

        ir... pasitikti

                atėjo?

Glostai širdimi

        jų viršūnes.

O jazminų

        pats kvepėjimas.

O jazminų

        pats baltumas.

 

ILGESIO EŽERUOS MĖLYNUOS

Ilgesio ežeruos mėlynuos

supas

supasi baltos lelijos.

Tai –

Tavo godos

Tavo svajos,

                Marija.

Kas pasieks jų gelmes?

Ar lelijoj baltojoj

pažinsim Tave?

Gal pro šalį

                praeisim?

O Tavo širdies Ilgesys

kaip baltos lelijos

ežeruos mėlynuos

nevysdamas

                skleisis.

Iki laikų pabaigos.

 

ŠIRDIS PILNA ŠOPENO

Širdis pilna Šopeno.

Šoku ilgesio valsą.

        Lyg ant bangų.

        Lyg ant sparnų.

Liūdesys ir džiaugsmas

du garsų rojaus

        paukščio

                sparnai.

O, kaip aukštai

jie mano būtį

                iškėlė.

Nei debesėlio.

Tik

dvasios pilnatvės

                ašara

                ant blakstienų.

Visa žemėj pamiršus

groju

                Šopeną.

 

REIKIA DRĄSOS

Reikia drąsos

statyti ant meilės kortos

                gyvenimą.

O jei pralaimėsi?

Nepabijojai, Marija.

Kai verčiu širdimi

gyvenimo Tavo lapus,

                nerandu

nė vieno,

                nerandu

be meilės šaltinių

        srovenimo

be meilės aušrų

be meilės kančių ir

                džiaugsmų.

Ant meilės kortos statei

visą savo gyvenimą.

Ir laimėjai Viešpaties meilę.

Laimėjai gyvenimo prasmę.

Laimėjai sielos švytėjimą.

Laimėjai širdies pakylėjimą.

Amžinybę dar žemėj

                laimėjai.

 

IŠ KUR ŽINOČIAU

Viešpatie,

iš kur žinočiau,

kad yra tikrovė,

„kur –

        rožės nevysta

                ir nebaigia žydėti,

        vanagas nedrasko

                vieversėlio lizdo,

        perkūnas netrupina

                nei medžių

                nei širdžių...“,

jei ne Tavo pasiuntiniai,

širdį aplankę.

Jei ne –

        meilė,

jei ne –

        kūrybos liepsna,

jei ne –

        šventumo troškimas.

        Kanos vynas

ne svaigina,

džiug`ina sielą.

Ilgesį

kaip žibintą iškėlus

einu

iš ūkanų

į tikrovę,

kur rožės nevysta

kur vanagas nedrasko lizdo

kur perkūnas netrupina

                širdžių.

 

Apie autorę

Stasė Dzenuškaitė gimė 1924 m. spalio 24 d. Šeduvoje. Mokydamasi Šiaulių gimnazijoje tapo ateitininke. 1944-1949 metais mokėsi Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Kalėjime ir lageryje Mordovijoje kalėjo 1949-1953 metais. Tik 1954-aisiais baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Dirbo Kuršėnų vaikų namuose. 1987 metais apgynė disertaciją tema „Paauglių dorovinio idealo bruožai“. Dirbo Pedagogikos mokslinio tyrimo institute, Lietuvos katechetikos centre, Vilniaus arkivyskupijos Katechetikos centre. Eilėraščius pradėjo kurti, kai dar nemokėjo rašyti. Paskutiniu metu ypač intensyviai kuria. Su aktoriumi ir režisieriumi Rimantu Vaitkevičiumi vedė daug kūrybos vakarų įvairiose bibliotekose, muziejuose, „Žinijos“ draugijoje ir kt.

Visi šie eilėraščiai parašyti 2007 metais.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija