Atnaujintas 2007 balandžio 4 d.
Nr.26
(1523)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Popiežius perspėja dėl Europos „apostazės“

Popiežius Benediktas XVI

Mindaugas BUIKA

Objektyvus „ilgos kelionės“ vertinimas

Audiencijoje priėmęs Europos bendrijos episkopatų komisijos (COMECE) surengto tarptautinio kongreso, skirto Romos sutarčių, ženklinusių „Europos Sąjungos projekto pradžią, 50-osioms metinėms paminėti, dalyvius popiežius Benediktas XVI įstabioje kalboje diagnozavo esamą žemyno savojo identiteto išsižadėjimą. Griežtai perspėjęs, kad tokia „apostazė“ gali atvesti į Europos saulėlydį visuotinės istorijos vystymesi, Šventasis Tėvas drąsino krikščionių atkaklias pastangas gaivinant žemyno sielą, kad vėl būtų pripažintos prigimtinės ir Evangelijos tiesos. Jis pabrėžė, kad tik likdama ištikima savo krikščioniškosioms šaknims europietiškoji civilizacija gali vėl tapti „raugu“ viso pasaulio pažangai.

Pradėdamas pasisakymą Popiežius pripažino, kad 1957 m. kovo 25 d. sudarytos pirmosios europinės sutartys, kurias tuomet pasirašė šešių valstybių – Italijos, Prancūzijos, Vokietijos, Olandijos, Belgijos ir Liuksemburgo – vadovai, iš esmės buvo „svarbus žingsnis“ žemyno integracijos keliu. Tuomet dar buvo juntamos Antrojo pasaulinio karo (1939-1945) pasekmės ir vyravo troškimas bendromis pastangomis kurti taikią ateitį, paremtą ekonomine ir socialine gerove, kartu neneigiant, bet puoselėjant atskirų tautų savitumą. Šventasis Tėvas sakė, kad kiti penki dešimtmečiai buvo „ilga kelionė“ į sutaikinimą to, ką dar popiežius Jonas Paulius II vadino Europos abiem „plaučiais“ – Vakarų ir Rytų, – kuriuos buvo atskyrusi sovietinio komunizmo pastatyta „neteisingumo siena“.

Vykstanti ekonominė integracija paskatino ir atitinkamą politinį vystymąsi kuriant atitinkamas institucines struktūras Europos Sąjungai, kuriai dabar priklauso 27 valstybės su beveik 500 milijonų gyventojų. Šių struktūrų pagrindu turėjo tapti naujoji ES konstitucinė sutartis, kuri liko neįsigaliojusi, nes dvi 1957 metų Romos sutarčių dalyvės – Prancūzija ir Olandija – ją atmetė tose šalyse surengtuose referendumuose. Tai buvo pirmieji rimti faktai, patvirtinę tolesnio Europos vienijimosi trūkumus, nes tautų interesai ėmė nebesutapti su Briuselio anoniminės biurokratijos „pragmatizmu“.

Popiežius Benediktas XVI nurodė, jog „pastaraisiais metais tapo vis labiau aišku, kad reikia sudaryti sveiką pusiausvyrą tarp ekonominės ir socialinės plotmės“, kad, vystant gamybą ir verslą, per stiprėjančią konkurenciją nebūtų palikti nuošalėje „teisėti vargingų ir marginalizuotų gyventojų sluoksnių lūkesčiai“. Beje, pastarieji sluoksniai turi tendenciją gausėti, nes, didėjant socialinei nelygybei, stebimas vadinamosios „viduriniosios klasės“ sunykimas Europos visuomenėje, kuris kaip tik garantavo jos stabilumą.

Svarbu išsaugoti Europos identitetą

Šventasis Tėvas priminė ir Europą ištikusią demografinę krizę, kai dėl dramatiško gimstamumo sumažėjimo žemynas, „kaip atrodo, pasuko keliu, vedančiu į išnykimą“. Šiuo metu nė vienoje Europos Sąjungos šalyje gimstamumas nesiekia ribos, reikalingos tėvų kartai atstatyti, ir vis didesnę dalį gyventojų prieaugyje turi vaikais gausesnės imigrantų musulmonų šeimos. Ši tendencija kelia pavojų ekonominiam augimui, gali sukelti didelių sunkumų socialinei darnai – dirbančiųjų skaičius mažėja, o „išlaikytinių“ pensininkų didėja ir skatina tolesnę plėtrą individualizmo, kuris paprastai yra abejingas tautų egzistencijos perspektyvoms. „Galima beveik pagalvoti, kad Europos žemynas praranda pasitikėjimą savo ateitimi“, – daro išvadą Benediktas XVI.

Dar daugiau, tokie, atrodytų, pirmaeilės svarbos klausimai, kaip gamtos apsauga (dramatiškas klimato atšilimas), rūpestingas elgimasis su pirminiais resursais, energetinės investicijos, yra sprendžiami gana vangiai ir tik didelių pastangų dėka tiek tarptautiniame, tiek ir nacionaliniame lygmeniuose. „Atrodo, kad ir pats Europos vienijimosi procesas nėra visų palankiai priimamas, nes plačiai paplitęs įspūdis, jog įvairūs europinio projekto „skyriai“ buvo „parašyti“ reikiamai neatsižvelgiant į piliečių lūkesčius“, – sakė Popiežius.

Iš šios analizės peršasi išvada, kad, statant autentiškus „Europos bendruosius namus“, turi būti atsižvelgta į pačių žemyno tautų ir žmonių identitetą. Šventasis Tėvas pabrėžė, jog tai pirmiausia ne geografinis, ekonominis ar politinis, bet istorinis, kultūrinis ir moralinis identitetas. „Tai identitetas, sudarytas iš visuotinių vertybių rinkinio“, kurioms įtvirtinti krikščionybė esmingai prisidėjo, todėl jai priklauso „ne tik istorinis, bet ir steigiamasis vaidmuo“ vieningos Europos tapsme. Popiežius pabrėžė, kad visuotinės vertybės, formavusios žemyno sielą, turi likti ir trečiojo tūkstantmečio Europoje kaip civilizacijos „fermentas“.

Kad pagrįstų šį savo tvirtinimą, Benediktas XVI akcentuoja keturis svarbius klausimus visiems europiečiams ir ypač jų politiniams lyderiams, nuo kurių atsakymo daug priklauso „naujosios Europos“ kūrimas. Jeigu minėtos vertybės Europoje yra susilpnėjusios, kaip tada „senasis“ žemynas gali toliau vykdyti buvimo „raugu“ visam likusiam pasauliui funkciją? Jeigu Europos Sąjungos šalių vyriausybės šios struktūros 50-mečio proga daug kalba apie poreikį „suartėti“ su savo piliečiais, kaip jos gali atmesti tokį svarbų europinio identiteto elementą, koks yra krikščionybė, su kuria save iki šiol tapatina didžioji dauguma gyventojų? Ar nereikia stebėtis, kad šiandieninė Europa, nors siekianti save parodyti kaip „vertybių bendruomenė“, vis dažniau ginčija nuostatą, kad yra visuotinės ir absoliučios vertybės? Argi ši Europos savęs išsižadėjimo išskirtinė forma, iškilusi dar prieš apostazę nuo Dievo, neskatina ją abejoti savuoju tapatumu?

A.Merkel realizmas nėra optimistinis

Konkrečiai kalbant čia pirmiausia tenka pabrėžti, jog naujojoje Europos Sąjungos Konstitucijoje nebuvo įterpta nei nuoroda į Dievą, nei pripažintos Europos civilizacijos krikščioniškosios šaknys, nepaisant Katalikų Bažnyčios ir kitų religinių bendruomenių atkaklaus siūlymo tai padaryti. Tokie svarbūs aspektai nebuvo užfiksuoti ir naujoje Berlyno deklaracijoje, ženklinusioje Europos Sąjungos 50-ąsias metines. O juk prie šio po Antrojo pasaulinio karo pradėto integracijos proceso ištakų stovėjo tokie žymūs krikščionys politikai, kaip Koberas Šumanas, Konradas Adenaueris ir Alčidė de Gasperis!

Be to, pačią Berlyno deklaraciją ES šalių vardu pasirašė popiežiaus Benedikto XVI tėvynainiai, krikščionių demokratų politikai: Europos Parlamento pirmininkas Hansas Gertas Pioteringas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel bei Europos Komisijos pirmininkas portugalas Žozė Manuelis Barozas, taip pat nuolat deklaruojantis savo katalikiškąsias nuostatas. Tačiau jie, kaip ir kiti krikščionys politikai, negali atsispirti galingam socialistų, komunistų, liberalų ir masonų – pastarieji dažnai infiltruoja dešiniųjų partijas – antikrikščioniškam spaudimui, kuris yra pridengiamas politikos ir religijos „atskyrimo“ skraiste.

Europos Sąjungai šį pusmetį pirmininkaujanti Vokietijos vyriausybės vadovė A.Merkel, kuri surengė Berlyno viršūnių konferenciją Romos sutarčių jubiliejui paminėti, pareiškė suprantanti popiežiaus Benedikto XVI kritiką, kad Berlyno deklaracijoje, kaip anksčiau ES Konstitucijoje, vėl liko nepaminėtos žemyno krikščioniškosios šaknys. „Mes turime pripažinti, kad diskusijos šiuo klausimu reikalingos ir dialoge tarp kultūrų ir religijų pasauliniu lygiu, europiečiai turi gebėti parodyti savo bendrąsias šaknis“, – aiškino kanclerė A.Merkel spaudos konferencijoje užbaigiant Berlyno susitikimą.

Pabrėžusi, jog kalbanti „nuo savęs“, Vokietijos vyriausybės vadovė pripažino, jog krikščioniškosios vertybės yra Europos Sąjungos veikimo pagrindas ir kad apie krikščioniškojo paveldo galimą paminėjimą ES Konstitucijoje ji yra aptarusi su popiežiumi Benediktu XVI. „Aš žinau, kad to nori daugelis žmonių Europoje, tačiau yra susiformavusi sekuliari tradicija, kuri atmeta tikėjimo minėjimą oficialiuose valstybiniuose dokumentuose“, – sakė A.Merkel. Ji yra įsitikinusi, kad krikščioniškosios tradicijos klausimas vėl sugrįš, kai atsinaujins debatai dėl ES Konstitucijos tolesnio likimo, tačiau „realus vertinimas nėra labai optimistinis“ dėl galimo jos paminėjimo tame dokumente. A.Merkel sakė, kad krikščioniškasis paveldas kokiu nors būdu gali būti pripažintas Europos Sąjungos dokumente, kuris būtų priimtas atskirai nuo Konstitucijos.

Pagrindinės vertybės nediskutuotinos

Grįžtant prie popiežiaus Benedikto XVI kalbos, pasakytos kovo 24 dieną COMECE kongreso dalyviams, aptarimo, svarbu priminti Šventojo Tėvo perspėjimą dėl kompromiso vertybių atžvilgiu, kas kartais netgi tapatinama su bendruoju gėriu. Be abejonės, kompromisas yra teisėtas ieškant pusiausvyros tarp skirtingų interesų, tačiau jis tampa blogas, kad įterpiamos nuostatos, kurios žaloja žmogaus prigimtį. „Bendruomenė, kuri kuriasi be pagarbos autentiškam žmogaus orumui, užmiršdama, kad kiekvienas asmuo yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą, galutinai netampa niekam gera“, – sakė Šventasis Tėvas.

Kalbėdamas COMECE kongrese naujasis Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas Genujos arkivyskupas Andželas Banjaskas priminė, kad pagarbos žmogiškajam orumui reikalavimas sąlygoja tam tikrus įsipareigojimus krikščioniui ir kiekvienam geros valios politikui dėl vertybių, kurios negali būti derybų objektas. Arkivyskupas atkreipė dėmesį į popiežiaus Benedikto XVI kalbą, sakytą prieš metus, 2006-ųjų kovą, kitame tarptautiniame kongrese, kurį Romoje buvo surengusi Europos liaudies partija.

Tuomet Šventasis Tėvas nurodė, kad pirmiausia negalima eiti į jokius kompromisus dėl gyvybės apsaugos visose jos egzistencijos tarpsniuose, taigi nuo pačio prasidėjimo iki natūralios mirties. Reikia priešintis visoms agresijos prieš gyvybę formoms, įskaitant tas, kurios kartais apgaulingai pridengiamos moksline ir socialine pažanga, pavyzdžiui, eksperimentams su žmogaus embrionais. Kita svarbi vertybinė nuostata yra pripažinimas ir palaikymas šeimos institucijos, kaip fundamentalios ir prigimtinės vyro ir moters sąjungos, kuri būtų atvira vaikų gimdymui. Šeimą reikia ginti nuo reliatyvistinių išpuolių, kai ji bandoma juridiškai sulyginti su kitomis sugyvenimo formomis, pavyzdžiui, homoseksualų sąjunga.

Taip pat tarp nediskutuotinų vertybių yra saugojimas tėvų teisės auklėti savo vaikus ir nukreipti jų švietimą pagal turimus įsitikinimus. Fundamentali teisė, dėl kurios negalima derėtis, taip pat yra religijos laisvė tiek individualiame, tiek instituciniame lygmenyse. Popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad nors šie principai sudaro Bažnyčios socialinės doktrinos pagrindą, tačiau jie bendri visai žmonijai, todėl prieštaravimas jiems – tai prieštaravimas pačiai tiesai apie žmogų ir yra sunkus teisingumo pažeidimas.

Paskatinimas krikščionims politikams

Savo kalboje pastarojo COMECE kongreso dalyviams Šventasis Tėvas sukritikavo plačiai Europoje paplitusią vadinamąją „mažesniojo blogio“ teoriją, kuri vertybių atžvilgiu yra visiškai netinkama. Toks pragmatizmas, nors dažnai pristatomas kaip „subalansuotas ir realistinis“, iš esmės pažeidžia žmogiškąjį orumą, nes pagrindinės vertybės yra neatskiriamos nuo žmogaus prigimties. Deja, dabartinėje epochoje vis dažniau sveikam pragmatizmui įtakos turi iškreiptos sekuliaristinės bei reliatyvistinės tendencijos, o krikščionims paneigiama teisė dalyvauti viešuose debatuose tuo neteisingu pretekstu, kad jie neva „nori išsaugoti nepateisinamas privilegijas“, o jų didelis indėlis menkinamas.

„Dabartiniame istorijos etape ir akivaizdoje daugelio iššūkių, kurie jį ženklina, Europos Sąjunga tam, kad ji būtų veikli įstatymo tvarkos garantė ir efektyvi visuotinių vertybių skatintoja, turi aiškiai pripažinti stabilios ir permanentinės žmogiškosios prigimties egzistenciją, kuri yra bendras visiems individams teisių šaltinis, įskaitant tuos, kurie jas neigia, – sakė popiežius Benediktas XVI. – Šiame kontekste turi būti išsaugota teisė į sąžinės nepaklusnumą, kada gali būti pažeistos kitų pagrindinės žmogaus teisės“.

Baigdamas kalbą ir kreipdamasis į krikščionis politikus, kaip į „brangius draugus“, Šventasis Tėvas pripažino, kad jiems dabar yra nelengva energingai ginti tiesą apie žmogų. Tačiau tai reikia drąsiai ir be atvangos daryti, nes per šio uždavinio vykdymą su Dievo pagalba jie energingai prisideda prie kūrimo „naujosios Europos – realistinės, bet ne ciniškos, turtingos idealuose ir laisvos nuo naivių iliuzijų“, kurios civilizacija yra įkvėpta amžinosios ir gyvybingos Evangelijos tiesos.

Krikščionys politikai turi aktyviai dalyvauti tiek europinio, tiek nacionalinio lygio debatuose, nesižeminti valdžios siekimo, kaip galutinio tikslo, logikai ir savo visuomeninę veiklą paremti kultūrinėmis akcijomis. Jų, kaip „žemės druskos“, darbus turi motyvuoti Kristaus perspėjimas, kad jeigu druska praranda skonį, ji niekam netinka ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti (plg. Mt 5, 13). Popiežius Benediktas XVI reiškė tikrumą, kad Dievas laimins pastangas tų, kurių kultūrinis, socialinis ir politinis įnašas nukreiptas bendrajam gėriui kurti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija