|
Meilę pakeičia žiaurumas
(Kaip Europa vienija įvairovę)
Vytautas Landsbergis
Tikime, kad Dievas mėgsta žmonių ir tautų įvairovę, kai jie apsigaubia abipuse pagarba, užuojauta ir solidarumu. Tai mūsų krikščioniškasis idealizmas, ir leistina manyti dar daugiau Dievo svajonė buvo ir tebėra matyti visus Jo žmones, gyvenančius brolybėje.
Su jais buvo daug problemų, todėl atsiuntė Pasiuntinį. Jėzus mums atnešė aukščiausiąją meilės pamoką. O mes, europiečiai, pirmieji judeokrikščioniškojo žinojimo paveldėtojai, po 2000 metų vis dar sėdime toje pat pradinėje klasėje. Ar ne laikas suprasti, kad ekonomika labai mažai padės, jei Europos nevienys tolerancija ir meilė? Visų kitų pagrindų neužtenka vienybei, kuri liktų ir išgyventų. Tęsdami savo pradinę prielaidą galėtume sakyti, kad Dievas nemėgsta, kuomet dėl skirtingumo tarp žmonių kyla pyktis, stokojama brolybės ir vyksta tarpusavio kova.
Kažkas pasakė kadangi nebėra pasaulinių karų, atėjo istorijos pabaiga. Žinoma, taip blogai dar nėra, tebevyksta pasaulinis teroristinis karas tarp pamišėlių fanatizmo ir protingesnės, bet pakrikusios demokratijos, o iš paskos dar slenka energetikos karas. Kartais tai iš tiesų atrodo kaip žadėtoji pasaulio pabaiga. Kartais, atvirkščiai, atrodo, kad tai tik nauja pradžia. Po to, kai Europai pavyko buvusius pasaulinius karus pakeisti taika, dabar paskutinis laikas baimę ir neapykantą pakeisti meile.
Analogiškai egotizmą ir vartotojiškumą, abejingumą žmonijai ir mūsų bendrai ateičiai turėtų pakeisti užuojauta vargstantiems bei nusiminusiems, kiekvienos šalies ir kiekvieno žmogaus atsakomybė už pasaulio dabartį ir ateitį. Žinoma, jei norime turėti ateitį.
Kadangi sutarties dėl Konstitucijos Europai autoriai taip bijojo paminėti meilę, brolybę arba krikščionybę sutardami, kad tik neutralus solidarumas turi teisę būti paminėtas, pažiūrėkime praktiškai, ar neapykanta (emocija!) galėtų būti pakeista bent jau solidarumu kaip bendro intereso kalkuliacija. Vėliau pragmatiškasis solidarumas turėtų tapti šiltas, kai daugelis apglėbia daugelį, ne pinigus (many, not money), grąžindamas mus į jausmo broliją, krikščioniškosios meilės ekvivalentą. Taip širdies tiesa galėtų vėl tapti mūsų vedliu.
Tokį vertybių ir dorybių virsmą mes išgyvenome lenkų Solidarumo ir Baltijos išsivadavimo, vadinamo Dainuojančiąja revoliucija, metu.
Todėl mes, žmonės iš Baltijos valstybių, galime paliudyti, jog šis stebuklas įmanomas. Bent laikinai, vieną nuostabią akimirką, kuomet Šventoji Dvasia sklendė viršuje paliesdama saldžiu sparnu mūsų širdis. Taip mes, europiečiai, turbūt galėtume tikėtis ir tikrojo visų krikščionių ir visų tikinčiųjų ekumenizmo. Susivieniję įvairovėje ir be utopiškų svajonių. Prisiminkime Joną Paulių II, besikreipiantį į musulmonus: kadangi turime vieną Tėvą, esame broliai.
Tačiau kasdienė dabarties Europa, nebepatirianti nacionalinių karų ir stokojanti tikrų tikinčiųjų, tokių reikalingų ne tik vadovauti, deja, praranda prasmingo gyvenimo pojūtį.
Ko tąsyk reikia Europai? Jai reikia, kad viešpataujanti, bet neįkvepianti Europos gyvenimo filosofija pakistų iš esmės. Kad ateitų nauja, o trauktųsi ta menka, kuri šiuo metu vyrauja. Iliuzinė gerovės valstybė yra vienas esamų mitinių pavyzdžių.
Valdžia ir malonumas štai du nauji bejausmiai dievai-stabai. Nėra kelio, nėra gyvenimo. Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, sakė Mokytojas, ir Jis buvo labai susirūpinęs mūsų ateitimi. Deja, mes nesiklausome, nors naudojame brangias ausines. Kokia gali būti ateitis, jei tiek daug europiečių nenori dirbti ir turėti vaikų?
Apaštalas Paulius tiksliai pasakė apie gražiausiąjį kelią: jeigu aš neturiu meilės, tai esu tik žvangantys cimbolai ir nieko nepasiekiau aš esu niekas. Tai perspėjimas. Mūsų Europa, senstanti civilizacija, kuri atsidūrė egzistencijos kryžkelėje, turėtų dažnai kartoti tuos žodžius ir juos permąstyti. Jeigu aš nemylėsiu savo brolių ir vaikų, aš išnyksiu, būsiu niekas. Europa, kodėl nepasakai to garsiai? Vargšas kontinente, juk tu gerai suvoki savo demografiją.
Jeigu Europa negali pasakyti leiskite mažutėliams ateiti pas mane, tai ši civilizacija kieta ir ji sunkiai serga. Jei pritaikytoji Europos širdis teturi nedidelius meilės resursus, tai vakuumą užpildo žiaurybės. Europa su visomis veidmainiškomis pašalpomis tapo žiauri silpniems ir nesėkmingiems, mažiesiems ir jau augantiems, bet dar negimusiems. Gal čia tik mano asmeninis supratimas ir nuovoka, kad žiaurus elgesys neturi jokios raudonos linijos, skiriančios esminį žmogaus žiaurumą tiems, kurie jau gimę, ir tiems, kurie dar ne. Tačiau atrodo, kad taip yra, požiūriai susiję. Įvairios spekuliacijos čia naudojamos išvengti tiesos, taigi virsti nieku. Pasąmonėje glūdi ne skirtybės ar įvairovė, bet slaptas vienijimasis su blogiu, žalingiausias patiems tiems žiauriems, nelaimingiems ir tik apsimestinai abejingiems žmonėms.
Kodėl jie nenori būti laimingi klausydami priešingo įsakymo? Atsimink, vartotojų Europa, ką apaštalas Jonas pasakė: Kaip ir girdėjote nuo pat pradžios, jo įsakymas jums yra eiti su meile.
Paklausykite bent šių dienų ganytojo žodžių, kuriuos girdėjau Lietuvoje: Tuščiai šiandien kalbėtume apie tautos laisvę ir patriotizmą, jeigu miršta mūsų šeimos, jeigu nėra kam perduoti meilės ir mokyti, kad dėl meilės verta pasiaukoti. (Lietuvos kardinolo pamokslas per šv. Mišias mūsų Nepriklausomybės dienos proga 2007 m. vasario 16-ąją)
Bet pažvelkime vėl į alternatyvą, apie kurią Jonas kalba taip paprastai: Aš neturiu didesnio džiaugsmo, kaip girdėti, kad mano vaikai eina tiesos keliu.
Ponios ir ponai, dėl to džiaugsmo ir didžiausios laimės ir kad būtumėt mažiau nelaimingi, žinoma, jums reikia turėti vaikų ir tų gimusių skausme iš jūsų pačių meilės bei aistros, ir tų, kuriuos užauginate dvasia kaip mokinius. Kodėl jūs tokie priešai sau, jeigu patys iš savęs atimate tą džiaugsmą ir kuo didesniais skaičiais?
Aš girdėjau Motiną Teresę ramiai ir aiškiai skelbiančią: Įvaikinimas, o ne abortas! Jei bijote problemų, mano dukros, tiesiog leiskite jiems gyventi ir atiduokite į mano rankas aš turiu pakankamai vietos visiems!
Kodėl Europa negalėtų pasakyti to paties? Mes turime jiems gražias vietas ir mylinčias širdis, tegu jie gyvena!
Tokia Europa, vienijama meilės visiems savo vaikams, nemirs. Tik tokia.
Pagal pranešimą COMECE konferencijoje Vertybės
ir perspektyvos Europai, įvykusį kovo 24 dieną Romoje
© 2007 XXI amžius
|