|
Pilietinė tauta ar lietuvių tauta?
Vytautas Volertas
Lietuvai įstojus į ES, pajausta šiek tiek socialinių problemų. Naujame židinyje/Aiduose (2006, gruodis) Nerija Putinaitė įspėja: Europos politinės filosofijos žodyne šio žodžio (tauta V.V.) nebelikę, nuo jo nusigręžta kaip nuo gėdingos dėmės, jis drauge su mums labai svarbiu žodžiu tėvynė esąs degraduotas į negatyvų nacionalizmo kontekstą. Be to, Lietuvos aukštieji teismai prieš porą metų atrado, kad mūsų šalyje gyvena pilietinė tauta. Ne lietuvių tauta, bet pilietinė tauta. Lietuvių kalbos žodynas teigia: tauta istoriškai susiformavusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, bendrą kalbą, istoriją, papročius (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1972). Tad kur pilietinėje tautoje bendra kilmė, bendra kalba? Šiais modernizmo ar postmodernizmo keliais žeidžiant kalbą, tautą būtų galima nusakyti ir profesiniais, unijiniais ar žmonių charakteristiniais pagrindais, pavyzdžiui, darbininkų tauta, seimūnų tauta, pikčiurnų tauta, batsiuvių tauta. Bet tai prilygtų kalbos darkymui, į kurį, deja, jau metėsi Lietuvos teismai, nusikalsdami kalbos įstatymams.
Lietuvos gyventojų didžiulė dauguma yra lietuviai. Taigi Lietuvos kelią demokratiškai sprendžiant nusako lietuvių tauta, o pilietinės tautos iš viso nėra. Visi piliečiai įstymams yra lygūs, ar jie būtų rusai, ar kinai, tačiau tai nėra pilietinė tauta, kaip jau bandoma įteigti. Šia prasme Lietuvos ateitis yra lietuvių rankose ir lietuvių sąmonėje, o ne Vašingtone, ne Maskvoje ir ne Berlyne. Tautos ir krašto istorija yra ypatingai svarbus pagrindas, kuris sieja lietuvius ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje. Taigi lietuviškumas tampa sąmonės reikalu (Augustinas Idzelis, Į Laisvę, 2006, spalis-gruodis).
Vienos tautos aukštinimas, niekinant kitas, yra vadinamas nacionalizmu, kurio šiandien bijoma daugiau, kaip anksčiau buvo bijoma kipšo, naktį sutikto pelkės pašaly. Tačiau tautos ir nacionalizmo sąvokos neturi nieko bendra, nors globalistai bando šias sąvokas surišti. Todėl jiems ir tautinis auklėjimas užkliūva, lyg tai būtų pasirengimas kitus valdyti. Tautinis auklėjimas yra lietuviškos sąmonės architektūra. Be jo Lietuvos žmogus neturės tautinio visuomeniškumo jausmo, liks bekvapė smilga. Užuos turtą, links į tą pusę. Nugirs apie šiltesnę pastogę, skubės ten. Mažai tautai turto medžiotojai svetur padeda labai retai. Reikia, kad jos nariai ne tik galėtų pakęsti auką savame krašte, bet apie save ir savo kraštą šį tą žinotų.
Be tautinio auklėjimo mokykla yra verslų įmonė. Jei Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija bei švietimo skyriai iki šiol nerado būdų mokymo institucijose pabrėžti savo kalbos, literatūros, istorijos ir tradicijų pažinimo, tegul tuojau pat rimtai susirūpina ne tik šios institucijos, bet ir visuomenė. Mokykla yra skirta ne tik mokyti, bet ir auklėti. Tautiškumas, moralė, geras elgesys negali būti užgožti skubom liberalų sukurtos pilietiškumo mados.
Skundžiamasi mokytojų stoka. Žinoma, sunku yra dirbti gaunant 700 litų algą, kai Seimo nariui mokama 3000 ir daugiau. Skundžiamasi ir vaiko teisių gynėjais, kurie maišosi auklėtojams po kojomis. Ką jie gina? Išdykavimus, fizinius moksleivių grasinimus mokytojams, siautėjimus mokyklose ir gatvėse? Ir mokytojų paruošimas, ir jiems didesnio atlyginimo ieškojimas, ir pašalinimas iš mokyklų įvairių darbo trukdytojų yra ministerijos pareigos.
Staigus Nepriklausomos Lietuvos atbudimas mūsų žmones persotino liguista laisve. Laisvės visi troško lyg lietaus sausroje. Gaivus lietus atėjo. Bet štai lyg sunkūs ratai nuo tos laisvės sudrėkusiu keliu pradundėjo įvykiai ir visuomenę aptėškė purvu. Falsifikuota laisvė, tarsi kokia Trojos boba, slapta įšliaužė į Lietuvą, kad ją sunaikintų. Ar demokratija, laiduojanti asmens laisves, leidžia vogti, apgaudinėti, tingėti, be vedybų vyrams ir moterims kartu naudotis miegamaisiais, Dievo ir visuomenės valiai palikti savo mažus vaikus, grubiai elgtis su kaimynais, apsivilkti nuodingo egoizmo apsiaustus? Štai ką padarė Trojos boba, iš savo klosčių paleidusi slaptas pabaisas civilizuotą gyvenimą iškeitė į viduramžių totorišką tvarką.
Normalų žmogų valdo protas, o ne partijos, ne jų tuščiažodžiavimas, ne pikti kaltinimai kaimynui ir pagaliau ne aistringi troškimai to, kas nepriklauso. Protas ir laisvę lenkia. Žmogaus auklėjimas, t.y. jo visapusiškas parengimas gyvenimui, viršija jo profesinį instruktavimą, ypač globalistinio švietimo metodais.
Vertėtų nedelsiant patikrinti Švietimo ir mokslo ministerijoje, kas paskutiniais keleriais metais yra padaryta, kad tautinis ir moralinis auklėjimas mokyklose būtų sėkmingesnis. Pertvarkytos programos? Parūpinta tinkamų vadovėlių ir literatūros? Įspėti mokytojai? Pilietinės tautos vietą turi užimti morali, ryžtinga, auką ir kūrybą pažįstanti lietuvių tauta.
JAV
© 2007 XXI amžius
|