Atnaujintas 2007 balandžio 11 d.
Nr.28
(1525)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Europos politikos krikščioniškieji pagrindai

Mindaugas BUIKA

Integracijos vertinimai ir problemos

Kaip jau buvo pranešta, vykęs vadinamosios Romos sutarties, ženklinusios europinės integracijos pradžią, 50-mečio minėjimas susilaukė plataus dėmesio ir tarp žemyno katalikų. Ta proga kovo pabaigoje Europos Sąjungos katalikų vyskupų konferencijų komisija COMECE Romoje buvo surengusi didelį tarptautinį kongresą „Vertybės ir perspektyvos rytdienos Europoje“, kuriame dalyvavo per 400 žymių žemyno politikų, visuomenės veikėjų ir Bažnyčios hierarchų, aptarusių ES nueitą kūrimo kelią ir tolesnius integracijos siekius pagal katalikiškąją socialinę doktriną. Kongreso dalyvius audiencijoje priėmęs popiežius Benediktas XVI – jo kalba apžvelgta „XXI amžiaus“ praėjusio trečiadienio numeryje – pabrėžė Europos identiteto išsaugojimo svarbą, pripažįstant kontinento civilizacijos krikščioniškąsias šaknis. Minėtame COMECE kongrese pranešimą taip pat padarė ir Vatikano santykių su valstybėmis sekretorius (užsienio reikalų ministras) prancūzas arkivyskupas Dominykas Mambertis. Jis pateikė Šventojo Sosto europinės integracijos vertinimus, aptardamas platų problemų spektrą – nuo žemyno apsirūpinimo energetiniais šaltiniais iki pagarbos žmogiškajam orumui užtikrinimo moksliniuose eksperimentuose. Vatikano atstovas pabrėžė poreikį, kad krikščionys, aktyviai darbuodamiesi Europos viešojoje sferoje, liktų darnoje su savuoju tikėjimu, ypač garantuojant pagrindines vertybes.

Pradėdamas kalbą arkivyskupas D.Mambertis pabrėžė, jog Šventasis Sostas, pavyzdžiui, atidžiai seka visus „energetikos krizės“ aspektus, kurie turi ir moralinę dimensiją. Yra iškilęs poreikis taupyti ir netgi sumažinti tradicinių degalų naudojimą, ieškoti būdų energetinių šaltinių diversifikacijai, kad būtų išvengta dramatiško gamtinės aplinkos žalojimo, klimato atšilimo pasekmių, o kartu ir galimų naujų konfliktų užuomazgų. „Netinkamas arba savanaudiškas žemės resursų naudojimas naikina aplinką, generuoja praradimus, konfliktus ir karus“, - teigė Šventojo Sosto diplomatijos vadovas.

Mokslo ir technologijos autentiška tarnystė

Kalbėdamas apie investicijas, skatinančias mokslinius tyrimus, bei technologijos vystymą, jis pabrėžė, jog tai yra aktualus ekonominis iššūkis, todėl neturi būti apeitos skurdesnės Europos Sąjungos šalys. Bendrame Europos bendrijos siekyje pakelti naujųjų ES narių ekonominį lygį, priartinant jį prie labiausiai išsivysčiusių industrinių valstybių, mokslui ir technologijai turi būti teikiama prioritetinė reikšmė. Katalikų Bažnyčia yra įsitikinusi, kad mokslas ir technologija, kiek jie yra orientuoti į bendrąjį gėrį bei pagarbą žmogiškajam orumui, yra esminiai įrankiai, kurie turi būti visapusiškai skatinami“, - sakė vyskupas D.Mambertis.

Tačiau Bažnyčia taip pat nurodo, jog neretai dabar vykdomų tyrimų kryptys ir rezultatai, ypač biomedicinos srityje, yra visiškai nepriimtini, nes jų svarbiausias tikslas nėra pats žmogus, bet kiti interesai. Vatikano atstovas čia priminė praėjusį rudenį Europos Parlamente po ilgų diskusijų balsavimu patvirtintą vadinamosios 7-osios tyrimų programos apie žmogaus embrionų kamieninių ląstelių išgavimą ir naudojimą medicinos projektams finansavimą iš 2007-2013 metų ES biudžeto. Šiuose abejotinos vertės tyrimuose yra sunaikinami embrionai, tai yra užsimezgusi žmogaus gyvybė, todėl jie etiniu požiūriu yra smerktini.

„Demokratija, kuri, užuot tarnavusi žmogiškajai gyvybei, atiduoda jos likimą balsavimo teisei ir remia tuos, kurie ją užgniaužia, tokia demokratija tampa melo ir netolerancijos grobis“, - aiškino arkivyskupas D.Mambertis. Tenka tik apgailestauti, kad Europos Sąjungos politikoje įsivyravo nauja tendencija, kai tikslas yra ne teisiškai apginti žmogaus gyvybę ir jos orumą kiekviename jos vystymosi tarpsnyje, bet technologiniai bei industriniai interesai, kai į etikos normas žvelgiama kaip į kliūtį, o ne kaip į pagrindą bendrajam gėriui užtikrinti.

Aiškinamos demografinės krizės priežastys

Vatikano atstovas taip pat kalbėjo apie Europos Sąjungą ištikusią demografinę krizę, kada, dramatiškai sumažėjus gimstamumui, visose Bendrijos šalyse juntamas visuomenės senėjimo ir gyventojų skaičiaus nykimo procesas, kurį tik iš dalies stabilizuoja vykstanti imigracija iš Trečiojo pasaulio musulmoniškųjų šalių. Dabar Europos Sąjungoje vienai vaisingo amžiaus moteriai vidutiniškai tenka 1,5 vaiko, o naujose pokomunistinėse ES šalyse šis vidurkis dažnai nesiekia ir 1,2-1,3 vaiko, kai tėvų kartai išlaikyti gimstamumas vidutiniškai turi siekti 2,1-2,2 vaiko vienai moteriai.

Be abejonės, prie tokios situacijos daug prisidėjo abortų ir kontraceptikų legalizavimas, tradicinių šeimos ryšių sunykimas bei agresyvaus feminizmo plėtra, kam griežtai prieštarauja gyvybę ginanti ir prigimtinius ryšius palaikanti Katalikų Bažnyčia. „Tačiau pirmiausia demografinė krizė yra individualizmo ir naujosios kartos nepasitikėjimo ateitimi problema“, - sakė arkivyskupas D.Mambertis. Jis pabrėžė, jog Bažnyčia yra pasirengusi esmingai prisidėti prie „šio pesimizmo klausimo sprendimo“. Tačiau ES ir nacionalinės politinės bei ekonominės institucijos taip pat turi rodyti pakankamą ryžtą, kad visuomenėje būtų kritiškiau vertinamas dabar paplitęs „konsiumeristinis ir hedonistinis gyvenimo būdas“, neskatinantis rūpesčių, netgi pasiaukojimo reikalaujančio vaikų gimdymo ir auginimo.

Be to, reikia nuolat gaivinti gyvybės gynimą ir tradicinės šeimos institucijos palaikymą „ryžtingais sprendimais įvairiuose lygiuose“, ko kaip tik pritrūksta šių dienų europinėje socialinėje ir ekonominėje politikoje bei įstatymdavystėje. Netgi atvirkščiai, dabar Briuselis švaistosi grasinimais, įvairiomis sankcijomis toms nacionalinėms vyriausybėms tiek ES, tiek ir už jos ribų, kurios įstatyminėmis priemonėmis bando suvaržyti abortus arba prigimtinei šeimai priešingų (homoseksualų) sąjungų įteisinimą.

Arkivyskupas D.Mambertis palietė ir aktualią Europos Sąjungos tolesnės plėtros klausimą, dėl ko pastaruoju metu vyksta aštrūs debatai ir juntamas vis stiprėjantis pesimizmas. Šventasis Sostas nėra ES narys, todėl negali pareikšti nuomonės dėl vienos ar kitos šalies stojimo galimybių, tačiau pabrėžia, jog visiems kandidatams yra privalomi vadinamieji Kopenhagos kriterijai, patvirtinti dar 1993 metais. Pagal juos, be kitų dalykų, nurodomi ir Bažnyčiai ypač rūpimi klausimai, tokie kaip žmogaus teisių, tarp jų ir religijos laisvės, garantijos, taip pat mažumų apsauga.

Saugoti žemyno kultūrinį identitetą

Dabartiniu metu daug kalbama apie Turkijos stojimo galimybes, bet kaip tik šioje musulmonų daugumos šalyje krikščionių mažumos patiria tam tikrus religijos laisvės suvaržymus. Arkivyskupas taip pat priminė Vatikano nuostatą – dėl Europos Sąjungos plėtros neturi nukentėti jos saugumas ir stabilumas, todėl reikia atsižvelgti į tą „kainą“ (tiek finansiniu, tiek ir kultūriniu atžvilgiu), kurią turės sumokėti dabartiniai ES piliečiai.

Kaip žinoma, Vakarų Europos gyventojai kartais skundžiasi, kad, į ES įstojus neturtingoms valstybėms, jie iš savo mokesčių turi remti tų tautų ekonominį vystymą. Kai dėl kultūrinio aspekto, tai daugeliui kelia nerimą, kad musulmoniškosios Turkijos įstojimas gali suardyti esamą sanklodą, kurioje vyrauja krikščioniškas šaknis turinti Europos civilizacija. Dabar Turkija savo gyventojų skaičiumi (72 mln.) nusileidžia tik Vokietijai, o ateityje pralenks ir ją, todėl Europos Sąjungoje taptų didžiausia valstybe su atitinkamomis kultūrinėmis bei religinėmis pasekmėmis. Tad suprantamas arkivyskupo D.Mamberčio perspėjimas, kad ES „plėtros politika neturi kelti pavojaus toms krikščionybės suformuotoms vertybėms ir principams, kurios Europą padarė civilizacijos šviesuliu visam pasauliui“.

Vatikano užsienio reikalų ministras pabrėžė, kad katalikai, dalyvaujantys Europos politikoje ir visuomenės gyvenime, turi būti atsakingi už savo veiksmus, nes ir nuo jų daug priklauso Europos ateitis. Jų keliamos iniciatyvos ir siūlomi projektai turi būti „visiškoje darnoje su jų tikėjimu“, ir prioritetas čia yra „žmogiškosios gyvybės gerovė nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, prigimtinės šeimos struktūros, kaip santuoka grindžiamos vyro ir moters sąjungos palaikymas“. Arkivyskupas D.Mambertis taip pat paaiškino, kad Europos Sąjungos viešajame gyvenime turi vyrauti „teisingas pasaulietiškumo ir žemiškųjų reikalų autonomijos supratimas“.

Radikaliojo laicizmo pavojai

Deja, pastaruoju metu priimant ES teisinius aktus susidaro įspūdis, kad Briuselyje įsitvirtinusi „laicistinė diktatūra“, kuri stengiasi visiškai ignoruoti Bažnyčios ir religinių bendruomenių nuomonę ir vesti su jomis dialogą. Šventojo Sosto atstovas sakė, kad tik „per paskutiniąsias dvi Europos Parlamento kadencijas net 30 kartų buvo užsipuolami Katalikų Bažnyčia ir Vatikanas, neteisingai jį kaltinant neprašytu kišimųsi į Europos reikalus“. Čia verta priminti popiežiaus Benedikto XVI enciklikoje „Deus Caritas est“ primintą Bažnyčios mokymą apie teisėtas politikos ir religijos sferų autonomijas. Tačiau tai nereiškia Bažnyčios atsisakymo nuo socialinės atsakomybės, ir ji „negali bei neprivalo likti nuošalėje kovoje dėl teisingumo“.

Arkivyskupas iškėlė radikaliojo laicizmo ideologijos pavojus, kurie iš esmės tampa nauja netolerancijos forma, nors pateikiama kaip tolerantiškumo kvintensencija. Istorija rodo, jog kada „neopagoniškoms ideologijoms suteikiamas absoliuto statusas“, panaikinamas pliuralizmas, žlunga demokratijos ir pažeidinėjamos žmogaus teisės. Todėl tiek Šventasis Sostas, tiek ir visi krikščionys turi nuolat priminti Europos žemynui, kad „jis negali išduoti savo krikščioniškų vertybių, kaip kad asmuo negali išduoti savo gyvenimo prasmės ir turimos vilties, nepatirdamas dramatiškos krizės“.

Skatinamas solidarumas pasauliui

Europos Sąjungos episkopatų surengto kongreso dalyviai priėmė baigiamąjį dokumentą, pavadintą „Romos kreipimusi“, kuris adresuotas ES valstybių ir vyriausybių vadovams, Europos Parlamento ir Europos Komisijos pirmininkams, tomis dienomis susirinkusiems į Vokietijos sostinę Berlyną švęsti Europos bendrijos 50-ąjį gimtadienį. Kreipimesi pripažįstama 1957 metais Romoje pasirašytų sutarčių ir viso tolesnio žemyno integracijos nueito kelio teigiamas poveikis šalių ir tautų suartėjimui. Reiškiama padėka šio proceso iniciatoriams ir veikėjams, kurie pasimokė iš buvusio nacionalizmo perlenkimų bei totalitarinių ideologijų, atvedusių į pasaulinio karo tragediją bei laisvės paneigimą.

Pripažįstant pasiekimus, statant naują „katedrą“ visiems europiečiams, COMECE kongreso dalyviai taip pat primena iššūkius, su kuriais turi dorotis Europos Sąjunga savo viduje bei rodydama solidarumą visam pasauliui. Tai kova su skurdu, ypač Afrikoje, žmogaus teisių pažeidimų šalinimas, klimato pokyčių ir kitų globalizacijos problemų sprendimas. Svarbu, kad piliečiai galėtų kontaktuoti su ES politinėmis institucijomis, „kurios dabar atrodo dar labiau nutolusios ir sunkiai suprantamos“. Tik sprendžiant problemas gali būti sutvirtintas pagrindas Europos Sąjungos egzistavimo teisėtumui.

COMECE kongreso dalyviai patvirtino, jog atidžiai seka dabartinį dialogą tarp nacionalinių vyriausybių ir ES vadovybės per vadinamąjį „apmąstymų laiką Europoje“. Ši apmąstymų pauzė neoficialiai įvesta po susidariusios krizinės situacijos, kai Prancūzijoje ir Olandijoje surengtuose referendumuose buvo atmesta naujoji ES Konstitucija. Kiekvienu atveju ieškant sprendimo, turi būti ginamas žmogiškasis orumas, vertybės, religijos laisvės ir Bažnyčios institucinės teisės. Taip pat turi būti „aiškiai pripažintas kontinento krikščioniškas paveldas“, ko, deja, nepadaryta naujojoje Konstitucijoje. Dabar vyksta diskusijos dėl jos teksto papildymo arba atskiro dokumento priėmimo šiuo klausimu.

Susitarimo dėl vertybių svarba

„Romos kreipimesi“ išvardijamos svarbiausios vertybės ir principai, kurie motyvavo Europos integracijos pradžią, kurie išlieka privalomi ir dabartinių problemų akivaizdoje, ypač kai į žemyno šalis sugrįžta nacionalistinės, rasistinės, ksenofobiškos ir savanaudiškos tendencijos. Štai tos svarbiosios ir Bažnyčios palaikomos vertybės: „žmogaus orumas, vyro ir moters lygybė, taika ir laisvė, susitaikymas ir pagarba, solidarumas ir subsidiarumas, įstatymo viršenybė, teisingumas, bendrojo gėrio siekimas“. Taip pat raginama, kad demokratine tvarka priimamuose įstatyminiuose aktuose būtų gerbiama gyvybė visuose jos egzistencijos tarpsniuose bei tradicinės šeimos institucija, kaip „visuomenės pagrindas“.

Visi krikščionys, jų bendruomenės bei organizacijos taip pat įsipareigoja prisidėti realizavimu prie tokių ES iniciatyvų, kuriose gerbiama prigimtis žmogaus, sukurto pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, kas buvo galutinai apreikšta Jėzuje Kristuje. Europos tolesnėje integracijoje svarbu nuolat prisiminti popiežiaus Jono Pauliaus II pastabą, pareikštą jo posinodiniame apaštaliniame paraginime „Ecclesia in Europa“: jeigu Europos Sąjunga bus redukuota tik iki geografinės ir ekonominės plotmės, ji praras savosios egzistencijos turinį. Svarbiausia yra sutarimas dėl vertybių, „kurios turi būti išreikštos ES įstatymuose ir gyvenime“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija