Atnaujintas 2007 balandžio 11 d.
Nr.28
(1525)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Nesuabejojęs žmogaus dvasiniu Prisikėlimu

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Žurnalistas-pedagogas Pranas Martinkus
(kairėje) Klaipėdos žurnalistų susitikime
1994 m. gruodžio 6 dieną

Žingsniais apsiūtas pajūris…

– Baltija, ką mums sakai?

– Nesielvartaukite niūriai,

Būkite saulės vaikai!

Tarp sielai giminingų rašto žmonių, iš kurių ir šiandien drąsu pasimokyti, kaip oriai, inteligentiškai, darbščiai ir šviesiai gyventi, gebant šviesti kitiems, yra ir visada netarybinis, o savajam kraštui širdimi atsidavęs lituanistas-pedagogas, taip pat ir talentingas žurnalistas, 1926 m. gruodžio 20 d. Gaurės valsčiaus Dvarviečių kaime gimęs, 1946-aisiais pirmasis Tauragės gimnaziją aukso medaliu baigęs Pranas Martinkus. Buvęs kolega buvusiame dvikalbiame „Tarybinės Klaipėdos“ dienraštyje sugebėjo ne tik daugelį jaunų pranokti sava energija, operatyviai nušviečiant kultūros gyvenimo panoramą tarp Nidos-Klaipėdos-Palangos-Šventosios, bet ir imponavo savo erudicija, gamtos pasaulio ir istorinėmis žiniomis, o ypač – satyriniais rašiniais, kurie rodė turint autorių „fantastišką drąsą“, tautišką „stuburą“, nes nepartiniams rašyti feljetonus ir kritikuoti „organe“ vien partinės sistemos valdovų negeroves buvo pašėlusiai rizikingas „baso ėjimas per žarijas“.

Smagu, kad buvo. P.Martinkus nepataikavo raudonųjų režimui.

Todėl ir šiandien jį gražiai šviesiai prisimenu ne tik aš. 1988 metais Vilniuje išleisto mažojo turistinio vadovo „Klaipėda“ autorius, be kitų, padėjusių į Klaipėdą sugrįžti Lietuvai, šimtus sykių rašė ne tik apie gamtosaugą, bet ir katalikiškąsias tradicijas, dvasinę žmogaus ekologiją, kovojo už lietuvių kalbos, – taip, taip! – lietuviškumą, sielvartavo, kad Klaipėdai jo vis stinga, ne viename rašinyje citavo vieno aktyviausių Lietuvoje, knygnešių karaliumi vadinto Jurgio Bielinio (1846-1918) mintį: „Kaip vandens lašas, nuolatos lašnodamas, suaižo akmenį, Lietuva, nepaliaudama kirsti burlioko šaknis Lietuvoje, išsikovos laisvę“ („Klaipėda“, 2004 m. kovo 16 d.).

Savo principams Klaipėdos lietuvintojas P.Martinkus ištikimas visą gyvenimą. Tiesmukai ir kategoriškai pasisakęs prieš rusifikaciją, jis, ir būdamas pensijoje, miesto laikraštyje „užveda“ „diskusiją po diskusijos“ apie tai, kad, savimi nestiprindami lietuviškumo šaknų, taip pat nedovanotinai „nususime“, vieną seniausių pasaulyje kalbų nuskurdinsime ir neapdairiai tapsime „kosmopolais“, kur šiuo metu dominuoja anglų kalba.

Iš 2002 m. rugsėjo 6 d. „Klaipėdoje“ išspausdinto P.Martinkaus straipsnio „Užsienietiški užrašai – pavojus Klaipėdos lietuviškumui“:

Taip, Klaipėdos lietuviškumui šiandien pradeda grėsti pavojus. Ir dėl to pirmiausia tektų kaltinti užsienio prekybos firmas, kasmet vis labiau plečiančias savo valdas su užsienietiškų firmų pavadinimais (daugiausia anglų kalba). Ši svetimųjų kalba parašytų iškabų invazija atveda ir sudaro pagrindinį pavojų Klaipėdos miesto lietuviškumui.

Klaipėda ar Memelis?

Šių metų rugpjūčio pradžioje Klaipėda šventė 750-ųjų miesto įkūrimo metinių jubiliejų. Ta proga pasirodė nemaža straipsnių, aiškinančių Klaipėdos miesto kilmę ir jo pavadinimo etimologiją. Labai gaila, bet, istorikų nuomone, Klaipėdos miesto vardo lietuviškoji kilmė ir prasmė „dar nėra tiksliai nustatyta“. Mėginama laikytis istoriko J.Zembrickio dar 1926 metais pareikštos nuomonės, kad žodis „Klaipėda“ turėtų reikšti „lygios, atviros apylinkės“. Gal istorikas ir teisus, bet mūsų dienų istorikams taip pat vertėtų tarti savo žodį, įtikinantį ne tik saviškius, šio miesto gyventojus, bet ir (svarbiausia!) svečius iš užsienio, pastaraisiais metais pamėgusius šį miestą ne tik kaip turistinį, bet ir plečiantiems čia savo prekybos ir pramonės taškus su savais (užsienietiškais) pavadinimais, savais prekybos ženklais. Tie užsienio svečiai, sėkmingai plečiantys savo verslą, atidarantys vis naujas įmones bei prekybos taškus, kažkodėl užmiršta, kad Klaipėda yra ne Memelis ir dėl to angliškų (daugiausia) firmų pavadinimų bei kitokių užrašų reikėtų vengti arba bent jau pamėginti juos išversti į lietuvių kalbą, tuo įrodant, kad šis miestas yra ne Memelis (ar ne Memelburgas), o Klaipėda, per šimtmečius išsaugojęs savo lietuviškąjį pavadinimą.

Kad nebūtume apkaltinti tuščiažodžiavimu, pasižvalgykime po Klaipėdos (ne Memelio) gatves.

Nekreipia dėmesio

Štai keletas tokių Klaipėdos lietuviškumą propaguojančių iškabų: „Eurokos“, „Klementi“, „Presto“, „Step Top“, „Ifimedija“, „Vision expres“, „Hyper Maxima“, „Akmila“, „Imitz“, „Citizen“ ir kt. – sąrašą galima tęsti ir tęsti. Šių „lietuviškų“ iškabų autoriai, be abejo, sakys, kad visa tai tik firmų pavadinimai, kurių jie neturi teisės keisti. Ir jie bus teisūs: firmų pavadinimų iš tikrųjų negalima nei kurti, nei versti į lietuvių kalbą.

Tačiau… Dar prieš keletą metų Valstybinės kalbos komisija buvo paskelbusi nutarimą, kuriame aiškiai buvo nurodyta, kaip elgtis su viešaisiais užrašais ir kokie jie turi būti. Deja, nei iškabas iškabinusios firmos bei organizacijos, nei miesto Valstybinės kalbos inspekcija į šiuos nurodymus nekreipė ir nekreipia dėmesio.

Ar visi apsileidėliai?

Toli gražu ne. Yra uostamiestyje firmų ir bendrovių, savo prekybos taškams surandančių patrauklių lietuviškų pavadinimų, pavyzdžiui: „Kaubojaus sapnas“, „Aš nupirksiu batukus Tau“, „Gintarė“, „Živilė“, „Raina galerija“ ir pan. Deja, tokių išradingų lietuviškų iškabų ne per daugiausia mieste. (…)

Išvados

Šiandien daug kalbame apie reklamą. Laikraščių puslapiai, televizijos ekranai mirgėte mirga reklamomis. Tuo, žinoma, reikėtų tik džiaugtis, nes reklamos yra siekimas kurį nors dalyką padaryti populiarų. Neatsitiktinai lotynų kalbos žodis „reclamare“ lietuviškai reiškia „šūkauk“, „rėkauk“.

Taigi šūkaukime, rėkaukime, neužmirškime, kad tai, ką mes reklamuojame (o iškabos taip pat yra viena reklamos formų), būtų suprantama tam, kurio mes laukiame savo „prekybos taške“ ar koncertų salėje.

Ir neužmirškime, kad Klaipėda yra Lietuvos miestas, kuriame viskas turėtų lietuviškumu dvelkti.

1996-ųjų šv. Velykų išvakarėse išmintingasis lietuviškųjų „kultūros laukų artojas“ P.Martinkus jau minėtame „Klaipėdos“ dienraštyje išspausdino įsimintiną publikaciją „Didžiosios šventės išvakarės, arba Žmogaus prisikėlimo belaukiant“, kur, be kita ko, akcentuota: …Giliai širdyje Velykas pasitinkame ne tik kaip Kristaus prisikėlimo, ne tik kaip gamtos prabudimo, bet ir kaip savo žmogiškosios esmės suvokimo šventę. Retas šiandien skaito filosofų raštus, retas ir Šventąjį Raštą varto, išminties perlų ir atsakymų į kankinančius klausimus ieškodamas. Bet būti laimingu, mylimu trokšta kiekvienas. Tik ta mūsų meilės samprata kartais tokia sekli ir ribota. Kaip neprisiminti apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams, kuriame kalbama, kad tikroji meilė „nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai, visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 5-7).

Rytoj – Velykos. Kristaus prisikėlimo, gamtos atbudimo, žmogaus pergalės prieš dvasinį infantilizmą diena.

Kas pavasaris besikartojanti Kristaus prisikėlimo alegorija primena mums, kad mirtis nėra beviltiškas faktorius, kad joje yra ir gyvybės pradas, jeigu žmoguje gyvena nemirtingumo ilgesys. Kas pavasaris atbundanti gamta pabudina ir darbo troškulį. Ir ne vien kolektyviniame sode.

Visa tai – ir Kristaus prisikėlimas, ir gamtos atbudimas – yra, sakytume, savaime, nuo mūsų valios, noro ar troškimo nepriklausantis faktorius.

Kas kita – žmogaus pergalė prieš dvasinį infantilizmą. Ji priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Kelias į pergalę prieš dvasinį infantilizmą ėjo per septynias Gavėnios savaites. Gavėnios dienomis kiekvienas turėjome progą pamąstyti apie savo gyvenimą ir to gyvenimo kryptį. Kokia ji ir kur ji veda.

Žmoniškumo egzaminas, kaip žinoma, pats sunkiausias. Gera žinoti, kad „prie Baltijos, kaip mylimo žmogaus, prigludęs“ buvęs tauragiškis P.Martinkus daugiau negu per pusamžį čia daugybės žmonių širdyse pasėjo ir ypatingai gajas lietuviškumo sėklas, paliko Baltijos kranto smėlyje neištirpstančias pėdas. Šiandien, kai buvusių sovietinių kareivinių ir tankodromo vietoje regime jaukiai į saulę besižvalgančius Klaipėdos universiteto langus, girdime visų Lietuvos kraštų vaikų balsus ir tarmių „žaismyną“, vėl mename pirmuosius knygnešius, naujausių laikų diplomatiškas kovas su rusifikacija. Smagu, kad vienu iš vedlių yra nemažai gražių puslapių į laisvos, nepriklausomos, vėl atkurtosios Lietuvos valstybės metraščio puslapius įrašęs Pranas Martinkus, niekada nesuabejojęs ir žmogaus dvasiniu prisikėlimu, – juk tai ir yra GYVENIMO PRASMĖ.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija