Atnaujintas 2007 balandžio 25 d.
Nr.32
(1529)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Prisiminkime sukilėlius

Laima Macytė

2006 metais Lietuva gražiai prisiminė tautos didvyrę Emiliją Pliaterytę, jos gimimo 200-ąsias metines. Kita svarbi sukaktis buvo 1831 metų sukilimo 175-osios metinės. Carinė okupacija ir represijos po trečiojo Žečpospolitos padalijimo neužgniaužė Lietuvoje laisvės ir nepriklausomybės siekimo.

Nei 1831-ųjų, nei 1863 metų sukilimo įvykiai neaplenkė Radviliškio krašto. Šiemet kraštiečiai prisimena Pranciškaus Šemetos 205-ąsias gimimo ir 125-ąsias mirimo bei Adomo Bitės (Bičio) 180-ąsias gimimo metines.

Pranciškus Šemeta

Šemetos – sena žemaičių bajorų giminė, pradėjusi garsėti Lietuvoje nuo XVI amžiaus. Tos giminės nariai Lietuvos administracijoje buvo užėmę tijūnų, seniūnų, pakamarninkų, maršalkų, teisėjų pareigas. Radviliškiečiams Šemetų vardas neatsiejamas nuo Šiaulėnų ir jų apylinkių.

Pranciškus Šemeta gimė 1802 m. gegužės 8 d. Diktariškio dvare, Šiaulėnų valsčiuje, Radviliškio rajone. Jo senelis, irgi Pranciškus, savo sūnui Tadeušui Šemetai atidavė valdyti Diktariškio dvarą XIX a. pradžioje. 1820-aisiais T.Šemeta buvo paskirtas Šiaulių pavieto bajorų maršalka. Dvaro rūmus jis pavertė kultūros židiniu, o pats dvaras buvo užrašytas kaip Tadeušo Šemetos sūnaus, įžymaus 1831 m. sukilimo organizatoriaus, vado Pranciškaus Šemetos (1802-1882) nuosavybė. Palaimėjus sukilimui, minimas dvaras turėjo būti konfiskuotas, tačiau liko Šemetams. Mirus Tadeušui Šemetai, o sūnui Pranciškui emigravus į Prancūziją, Diktariškio dvarą valdė jo sūnus Juozapas Šemeta, Šiaulių pavieto bajorų maršalka (1858-1864). Naujasis savininkas pavyzdingai tvarkė dvaro ūkį, išplėtė parką. Šiaulėnų kapinėse 1850 metais pastatė garsiąją Šemetų koplyčią – mauzoliejų.

Pranciškus Šemeta buvo vyriausias Tadeušo Šemetos (1774-1835) ir Anelės Koščicaitės-Šemetienės (1776-1829) sūnus (Tadeušas ir Anelė Šemetos turėjo šešis sūnus). Mokėsi Raseiniuose, paskui studijavo Vilniaus universitete, priklausė Filaretų draugijai. Kiti Pranciškaus broliai – Juozapas ir Antanas – irgi mokėsi Kražių kolegijoje, Vilniaus universitete. Pranciškus Šemeta artimai bendravo su Adomu Mickevičiumi. Prasidėjus sukilimui, jis buvo vienas to ginkluoto pasipriešinimo organizatorių, vadų Žemaitijoje. Sukilimo komitetas jam buvo pavedęs organizuoti sukilimą Šiaulių apskrityje. P.Šemeta aktyviai formavo sukilėlių būrius šiame regione, buvo Šiaulių apskrities sukilėlių vado Konstantino Herubavičiaus pavaduotojas. Mūšio metu sužeidus sukilėlių vadą, P.Šemeta perėmė jo pareigas. Jis ypač pasižymėjo kautynėse prie Šiaulių. Kovo 27 dieną sukilėliai ties Baisogala nuginklavo rusų kariuomenę, paėmė į nelaisvę 100 carinės Rusijos gynėjų, nemažą ginklų sandėlį. Sukilėlių vadas dar kovėsi su rusų kariuomenės daliniais ties Raseiniais, Tytuvėnais, Joniškiu, Pavandene. Už tai A.Gelgaudas P.Šemetai suteikė majoro laipsnį. Birželio 19 dieną, po pralaimėto mūšio ties Paneriais, P.Šemetos vadovaujami kariniai daliniai buvo paskirti į lenkų generolo F.Rolando korpusą. Lietuvių ir lenkų sukilėliai kaudamiesi prasibrovė pro gausias priešo pajėgas prie Prūsijos Karalystės sienos, ją perėjo ir buvo internuoti. Iš Prūsijos Pranciškus Šemeta emigravo į Prancūziją, buvo Europos tautų laisvės kovų riteris: kaip prancūzų armijos karininkas, dalyvavo karinėse kampanijose Belgijoje ir Egipte, tarnavo Pjemonto kariuomenėje Italijoje. 1834-1838 metais palaikė ryšius su pogrindine Vilniaus demokratų draugija, buvo surinkęs didelę vertingų paveikslų kolekciją. Mirė Pranciškus Šemeta 1882 metais Drezdene. Ten jam pastatytas paminklas.

Adomas Bitė (Bitis)

Adomas Bitė (Bitis) gimė 1827 metais (ar 1836 m.) Legečių valsčiaus Belazoriškio kaime, valstiečių šeimoje. Buvo prasilavinęs, išmoko staliaus amato. Informaciniuose leidiniuose nurodoma, kad Bitės buvo bežemiai, ūkius, o kartais ir dvarelius, nuomodavo. Pavyzdžiui, įžymaus 1863 metų sukilimo vado sesuo Kotryna su vyru Jurgiu Dailidoniu nuomojo Daujotų (dabar Polekėlė) dvarą. Čia dažnai lankydavosi ir jos brolis Adomas. Aktyviai įsitraukė į 1863 metų sukilimą, telkė vyrus kovai su rusais Šiaulėnų, Daujotų ir kitose apylinkėse. Pirmiausia Adomas Bitė įstojo į T.Kušleikos sukilėlių būrį. Paskui kovojo M.Gelgaudo būryje. Šiam patekus į nelaisvę, A.Mackevičius būrio vadu paskyrė A.Bitę. Jo vadovaujamame būryje buvo apie 120 vyrų, kurie dalyvavo kautynėse Šiaulių, Kėdainių, Raseinių rajonuose. Radviliškio rajone A.Bitė su savo būriu kovėsi ties Varnioniais (gegužės 27 d.). Liepos 2-ąją sukilėliai užėmė Šiaulėnų miestelį, išvaikė caro valdininkus, sunaikino visus valsčiaus raštus. Paskui sunaikino ir Baisogalos valsčiaus valdybos dokumentus. Įsimintinas Adomo Bitės vadovaujamo sukilėlių būrio rusų kariuomenės apkūlimas ties Mažuoliais. Nemažas mūšis buvo ir Radviliškyje: sunaikino raštinę, paėmė devynis arklius. Spalio viduryje ties Notiniškių kaimu paėmė rusų dragūnų transportą. Ligi vėlyvo rudens jis su savo vyrais vis puldavo okupantus. Būrio komanda ir susirašinėjimas vyko tik lietuviškai. Kaip būrio vadas turėjo pulkininko titulą. Sukilimui pralaimėjus, šeima buvo ištremta.

A.Bitė išvyko į Paryžių. Jį globojo ir padėjo emigruoti kažkokie dvarininkai. 20 metų jis gyveno tame mieste. Vertėsi sunkiai, žibino gatvių žibintus. Mirė 1884 metais Paryžiuje.

 

Atmintis ir pareiga

Norėčiau atkreipti dėmesį į tautinę atmintį – vietovardžius ir pateiktas vietovardžių lytis.

Pranciškaus Šemetos tėviškė – Diktariškio dvaras. Šiandieninėje oficialiojoje komunikacijoje vartojama forma – Diktariškiai. Atlikta išsami gyvenamųjų vietovių pavadinimų formų analizė rodo, kad Radviliškio rajone priesagos – iškis vediniai būdingi toms gyvenvietėms, kuriose buvo įsikūrę dvarai: pvz., Žitiškis, Burbiškis ir kt. Šiaulėnų Šv. Onos bažnyčios 1922-1931 metų gimimo aktų įrašuose randame 26 gyvenvietės pavadinimo įrašus: Diktariškio dvare, kaimoje, sodžioje, vienkemije – 25 kartus; Diktariškiu (be nosinės!) sodžioje – 1 kartą. Daugiskaitinė priesagos forma galėjo atsirasti dėl šalia esančių kaimų pavadinimų lyčių – Notiniškiai, Kunigiškiai, kurių darybos formantas yra priesaga – iškiai. Vietos ir aplinkinių kaimų gyventojai sako: čia Diktariškis, einu į Diktariškį, gyvenu Diktarišky, Diktariškyje. Vadinasi, gyvenamosios vietovės pavadinimas yra Diktariškis, asmenvardžio Diktaras ir priesagos – iškis vedinys.

A.Bitės biografijoje atreipiame dėmesį į du gyvenimo faktus: gyvenamosios vietos pavadinimo formą ir vietą bei gimimo datą. Senieji vietovės ir apylinkės gyventojai kaimą vadina Belazõriškis. Tai slaviškos kilmės (lenkų k.) asmenvardžio Bialozor fonetinės transkripcijos (tikslus kalbos garsų užrašymas pagal tarimą) ir priesagos – iškis vedinys. Leidiniuose įvairuojančios formos – Belazariškis, Belazariškiai, Belozoriškės, Belozariškis, Belozoriškis – yra slaviškos kilmės antroponimo Bialozor transkripcijos (tarimo) ir ortografijos (rašybos) nevienodumas. Kaimas tokiu pavadinimu buvo Legečių valsčiuje, Radviliškio rajone. Po 1863 metų sukilimo pralaimėjimo šiame regione gausiai gyveno rusų tautybės žmonių. Dvarčių kaime buvo cerkvė, o Legečių kaimas, buvęs valsčiaus centras, kurį laiką buvo vadinamas Kirijanovu (išdaviko Kirijanovo garbei). Sovietinės okupacijos metu kaimas pradėtas vadinti Aušrėnais. Tai vertinys. Vietos gyventojai kaimą vadino senuoju pavadinimu – Belazoriškis. Dabar oficialiojoje komunikacijoje – Aušrėnai.

Svarbiausiuose informaciniuose leidiniuose – enciklopedijose – kaimo dislokacijos vieta nurodoma skirtingai. Seniau leistose knygose rašoma, kad tas kaimas – Belazoriškis – yra Radviliškio rajone. Naujausiuose leidiniuose („Tarybų Lietuvos enciklopedija“. V., 1985, p. 263. ir „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“. T.3. V., 2003, p. 249) nurodoma, kad kaimas yra Raseinių rajone. Taip rašo ir Kazys Misius monografijoje „Šiaulėnai“ (V., 2004, p. 41): „(...) Adomas Bitė, gimęs 1836 m. Belazariškyje (Raseinių raj., netoli Vosyliškio)“. Žymi rajono kraštotyrininkė Pranciška Kazlauskaitė toje pačioje knygoje rašo: „Adomas Bitė gimė 1827 m. Legečių valsčiuje Belozoriškio kaimo valstiečių šeimoje“ (p. 451). Radviliškio rajono gyventojai, besidomintys krašto praeitimi, net neabejoja, kad tas kaimas yra Radviliškio rajone. Tad iš kur netikslumas minimuose leidiniuose? „Lietuvos administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne“ (D. 1, 2) nurodoma, kad Raseinių rajone, Vosiliškio apyl., yra kaimas, pavadinimu Belazariškis (1). Radviliškio rajone esančio kaimo pavadinimas Belazoriškis iš oficialiosios vartosenos nuo 1942 metų yra išbrauktas. Turbūt tai suklaidino informacinių leidinių rengėjus.

Manoma, kad abu kaimų pavadinimai gali būti siejami su Grinkiškyje (Radviliškio r.) gyvenusiais Montvid-Bialozorų giminės nariais. „Beveik penkis amžius iš eilės Grinkiškio dvaras ir miestelis buvo Montvid-Bialozorų giminės nuosavybė. „Geografinis žinynas“ (1882 m.), sudarytas remiantis senais dvaro rankraščiais, rodo, jog pirmasis Grinkiškio dvarininkas XV a. buvo „Vaitiekus Bialozoras, Jokūbo sūnus“ („Mūsų kraštas“, 1996 m. sausio 31 d., p. 6). Radviliškio rajone esantis kaimas Belazoriškis yra senas. Leidinyje „Lietuvos administracija su nekureis paaiškinimais apie pažinima tiesos“ (Bitėnai, 1902, p. 63) rašoma: „Tarp Radviliškių, Baisio- ir Šiaulėnų –galės randasi sekantieji karališki sodžiai: (...), Bialozoriškiai, (...)“. Monografijoje „Šiaulėnai“ irgi nurodomas senasis kaimo pavadinimas: „Klyviškių kaimas buvo Šiaulėnų apylinkėje; iš vienos pusės ribojosi su Belozoriškio kaimu, dabar vadinamu Aušrėnais, (...)“ (p. 160). Turbūt netikslinga buvo asmenvardinės kilmės kaimo pavadinimą Belazoriškis keisti į Aušrėnus, nes aišku, kad tai ne rusų kalbos apeliatyvų (bendrinių žodžių) junginys, kuris būtų verčiamas į lietuvių kalbą. Tokia klaidinga yda „norminti“ gyvenamųjų vietovių pavadinimus sudaro nemažai netikslumų, iškraipo istorijos faktus (tai aptarta straipsnyje).

Dar vienas svarbus momentas. Kada gimė A.Bitė? Interneto svetainėje, kultūros ir istorijos leidinyje „Radviliškio kraštas“ (2006 Nr. 3 (5), p.51) rašoma: „180 m., kai 1827 m. Belozariškyje gimė 1863 m. sukilimo dalyvis, sukilėlių būrio vadas Adomas Bitė“. Minėtoje monografijoje „Šiaulėnai“ P.Kazlauskaitė rašo: „Adomas Bitė gimė 1827 m.“ Ši Adomo Bitės gimimo data nurodoma „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ (T.1. V., 1966, p. 242) ir „Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ (T.2. V., 1977, p. 172). Kitos enciklopedijos („Lietuvių enciklopedija“. T.3. Bostonas, JAV, 1954, p. 43, B.Kviklys. Mūsų Lietuva. T. 3. V., 1991, p. 107, „Tarybų Lietuvos enciklopedija“. T.1. V., 1985, p. 263, „Visuotinė lietuvių enciklopedija“. T. 3. V., 2003, p. 249) ir Kazys Misius monografijoje „Šiaulėnai“ nurodo, kad A.Bitė gimė 1836 metais. Interneto svetainėje „Lietuvos.net“ apie A.Bitę rašoma: „Sukiliman jis įsijungė dar jaunas, 27 metų amžiaus“. Vadinasi, gimė 1836 metais. Patikslinti tautos didvyrio Adomo Bitės gimimo datą būtina. Pirmiausia – tai radviliškiečių reikalas, jų pareiga. Dokumentais paremtos gimimo datos nustatymo laukiame iš istorikų, kraštotyrininkų. Tikime, kad ši informacija bus paskelbta ir visuomenei.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija