Atnaujintas 2007 balandžio 27 d.
Nr.33
(1530)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kunigas, statybininkas, bitininkas

Raguvos klebonas
g. kan. Kazimieras Baronas
Autoriaus nuotrauka

1957 m. balandžio 17-ąją keturiolikai Kauno kunigų seminarijos klierikų buvo suteikti kunigystės šventimai. Tarp jų buvo ir dabartinis Raguvos klebonas g. kan. Kazimieras BARONAS. Su jubiliatu kalbėjosi „XXI amžiaus“ korespondentas Bronius VERTELKA.

Kunigystė – tarnavimas žmonėms

Baigiantis šiems metams švęsite ir savo gyvenimo 80 metų sukaktį. Kuris iš jubiliejų – kunigystės ar gyvenimo – jums yra svarbesnis? Kodėl stojote į seminariją?

Abu svarbūs. Dėl to, kad ir amžius atsiliepia. Bet jei dar turi energijos, tai ir gali patarnauti. O kunigystė – irgi tarnavimas žmonėms. Per sakramentus, per Bažnyčią perduodi Kristaus mokymą. Jeigu netarnauji žmonėms, tada tarnauji kam nors kitiems, bet tada tokia tarnystė nebe dieviška pasidaro.

Mano kelias buvo sudėtingas vien dėl to, kad, jaunas būdamas, įstojau į seminariją. Eiti į kunigus mane prikalbino kun. Vaclovas Kartočius, kilęs iš Balelių. Jaunystėje buvau daugiau linkęs į statybas ir planavau būti statybininku. Stačiau įvairius tiltus, namus – tokio amato savaime pramokau. Paskui, susipažinęs su kun. V.Kartočiumi, ėmiau svarstyti, kad kunigystę įmanoma suderinti su statybomis. Taip ir pasielgiau. Visą gyvenimą buvau ne tik kunigas, bet ir statybininkas. Visur stačiau, remontavau. Kur nuvykdavau, ten neturėdavau kur gyventi, tad pirmiausia reikėdavo butą įsirengti, o tik paskui bažnyčią tvarkyti.

Pirmąsias primicijų šv. Mišias aukojau Kauno Katedroje, prie Švč. M.Marijos altoriaus. Tai buvo berods antroji šv. Velykų diena. Antrąsias – prie Aušros Vartų Marijos, trečiąsias – savo gimtosios Adomynės parapijos (Kupiškio r.) Šv. Antano atlaiduose (tada tai buvo leidžiama, to nedraudė ir vyskupai).

Lageris – irgi savotiška gyvenimo mokykla

Jums teko ragauti ir lagerininko duonos. Kaip tai įvyko?

Beveik šešerius metus išbuvau Karagandos srityje kaip kalinys. Iš seminarijos buvau paimtas, Vilniuje suėmus „Marijos vaikų“ organizaciją. Ten rado daug mano laiškų. Saugumiečiai manė, kad ir aš dalyvauju toje organizacijoje. Iš tikrųjų taip nebuvo. Tačiau tardytojas pasakė: „Galvoji, jei nekaltas, tai išeisi. Iš čia niekas neišeina“. Buvau nuteistas dešimčiai metų.

Būdamas lageryje daug galvojau apie kunigystę. Ten irgi ėjau kunigo pareigas, nors nebuvau juo įšventintas. Vesdavau pamaldas. Kviesdavau visus pagiedoti. Mirus Stalinui, netrukus mane reabilitavo. Grįžau 1955 m. liepos 2 d. Kadangi buvau paimtas iš paskutinio seminarijos kurso, grįžęs prašiau, kad leistų jį kartoti. Nenorėjau iš karto būti kunigas. Mokiausi dar dvejus metus.

Kaip vertinate lagerio metus?

Dirbau vario kasyklose – sovietinė valdžia parduodavo jį užsieniui ir mainais gaudavo auksą. Su kaliniais elgėsi neblogai, paskui netgi mokėjo atlyginimus. Pačiam kasti vario neteko, mat buvau geologas. To pramokau ten būdamas. Lankiau geologų kursus. Dirbau tose pačiose kasyklose, kur vyko gamyba. Gręždavo su vandeniu, nebebuvo taip pavojinga. Vėliau atsirado naujų mechanizmų. Gaudavau siuntinius, be to, ir maitino ne taip jau blogai. Sunkiausia buvo iš pradžių, pusę metų.

Ar nekildavo apmaudas, kad jums, galima sakyti, be penkių minučių kunigui, tenka taip kankintis?

Aš žinojau už ką. Paskutiniame kurse ypač svarsčiau pašaukimo klausimą: ar aš jį turiu, ar ne, ar tinku būti kunigu, ar ne. Meldžiausi į Mariją, kad tai pasakytų. Ji ir pasakė: „Pasirenk, pamąstyk, tada ir grįžk“. Man tai išėjo į naudą.

Ar grįžusį dar persekiojo saugumas?

Tada buvo savotiškas „atšilimas“. Atsimenu, Maskvos Baltarusijos stotyje sutikau „Žalgirio“ krepšinio komandą. Pasisakius, kad grįžtu iš lagerio, mane ėmė mėtyti aukštyn. O paskui visko buvo. Dirbant Kupiškyje, saugumas ne kartą kvietė, verbavo, kaltino už pamokslus. Kupiškis turėjo labai protingą kleboną kan. Vladą Kupstą. Jis pamokė, kaip su žmonėmis bendrauti, skatino jų nelenkti. Maždaug aštuonerius metus išbuvau vikaru Kupiškyje. Labai daug ko išmokau iš klebono. Jis su visais bendraudavo, sveikindavosi, bet kai kam primindavo, kodėl neateina į bažnyčią. Jo įprotį perėmiau ir aš. Būdamas klebonu Surdegyje, daug bendravau su parapijiečiais, eidavau į svečius. Ir toks mano ėjimas žmonių nenutolino nuo kunigo ir nuo bažnyčios.

Nepamiršo kelio į bažnyčią

Sekmadieniais per dvejas šv. Mišias į Raguvos bažnyčią susirenka per 400 tikinčiųjų. Kaip sugebate tiek jų pritraukti?

Raguva nuo seno yra pamaldus kraštas. Tokią ją ir radau. Sugebu sutarti su tikinčiaisiais, negirdėti, kad mane peiktų. Rimtai ruošiuosi pamokslams. Jų nesakau paviršutiniškai, nors nesu pamokslininkas. Remiuosi gyvenimiškais pavyzdžiais. Iš vieno esu girdėjęs: „Klebono pamokslai – tai kaip gatavai sukramtyti, tik bereikia nuryti“. Kaimo žmogui tai tinka. Praktiškus pamokslus sakau nuo kunigavimo pradžios. Imponuoja vyskupo Jono Kaunecko pamokslai. Jie irgi panašaus stiliaus.

Kuo dvasiškai turtinga Raguvos parapija?

Pirmiausia – pamaldomis, nes visas šventes kartu švenčiame. Kan. V.Kupstas ir Obelių klebonas kun. Pranas Pranevičius sakydavo, kad žmonėms reikia iškilmių, nors vienų per metus. Išnaudojame įvairias progas švęsti kartu.

Turime mišrų ir jaunimo chorus, nors jų sudėtys keičiasi. Tai išvyksta mokytis, tai išsikelia kitur gyventi. Raguva gali didžiuotis puikiu vargonininku Antanu Šaukliu. Jis tarsi mano pavaduotojas. Sugeba išjudinti parapiją.

Raguvos ir Šilų mokyklose tikybą dėsto Virgilijus Galiauskas, važinėjantis iš Panevėžio. Vaikai mokytoją labai myli. Jis padeda bažnyčios chorams, sekmadieniais vaikams bažnyčioje veda pamoką. Taigi vargonininkas ir tikybos mokytojas – puikūs mano pagalbininkai.

Bažnyčia turi stiprius ryšius su mokykla ir kultūros namais. Jeigu leidžia galimybės, ateinu į jų renginius.

Aptarnaujate ir Šilų parapiją. Kaip ten klostosi dvasiniai reikalai?

Šilai turi gražią, didelę bažnyčią, yra nemažai choristų, tiktai ten žmonių labai sumažėjo. Aną rudenį kalėdodamas surašiau 382 žmones. Į pamaldas ateina apie 50–70 vietos gyventojų. Nei Raguvoje, nei Šiluose neturiu zakristijono. Raguvoje man patarnauja vaikai, Šiluose vienas susitvarkau. Vargonininkas uždega žvakes.

Šeštadieniais vykstate ir į Balelius.

Koplytėlė ten įrengta buvusioje kolūkio kontoroje dar prie kun. Stepono Galvydžio. Joje susirenka po 50-60 žmonių. Manau, kad tai nemažai.

Laikrodis bažnyčios bokšte rodo laiką

Vikaru buvote Troškūnuose ir Kupiškyje, klebonu – Surdegyje, Obeliuose, Ramygaloje ir Kupiškyje. Keturiolikti metai klebonaujate Raguvoje. Kuri parapija liko brangiausia?

Bendraujant su žmonėmis, artimiausi buvo Obeliai, o daugiausia darbų padariau Ramygaloje. Žmonės ten labai mylėjo bažnyčią. Šešerius metus Ramygaloje teišbuvau ir daugiausia darbų joje palikau. Atvykęs buto neturėjau. Pirkau jį ir tada užsiėmiau bažnyčia. Sutvarkiau jos požemį, dar sovietiniais laikais ten įrengiau laidojimo biurą. Šventoriuje pastačiau ūkinį pastatą, kurį žmonės vadino koplytėle. Sudėjau bažnyčioje grindis, iš pagrindų sutvarkiau elektros instaliaciją. Bažnyčios bokšte įstačiau laikrodį. Pirktą dar prieš karą, radau jį supakuotą varpinėje. Trūko jam kai kurių dalių. Tai nustatė iš Vilniaus pasikviestas varpininkas, kuris ir padėjo jį pastatyti šventovės bokšte. Jis užvedamas kartą per savaitę.

Kur dar savo pėdsakų palikote kaip statybininkas?

Surdegyje pastačiau kleboniją. O kitur, kur teko dirbti, klebonijoms pirkau namus ir juos kapitališkai remontavau. Bažnyčias irgi remontavau. Kunigai mane vadino statybininku. Raguvos bažnyčią radau labai gražiai sutvarkytą kun. Antano Petrausko, tad prie jos tvarkymo nereikėjo daug prisidėti. Zakristijoje įdėjau metalines duris. Atgavus klebonijos pastatą, kur anksčiau buvo ligoninė, kapitališkai ją suremontavau. Pradėjau nuo stogo. Baigęs remontą, tik tada atsikėliau gyventi. Suremontavau pastatą choristams. Anksčiau ten gyveno bažnyčios tarnai. Name pakako vietos ir „Caritas“.

Raguvos bažnyčiai priklauso pastatas, kuriame dabar įsikūrę senelių globos namai. Susigrąžinus jis neliktų tuščias?

Ten įrengčiau bendrabutį. Apgyvendinčiau kaimo senutes, bet turėtų pačios apsitarnauti. Panašiai padariau Šiluose. Ten yra trys parapijos namai. Viename jų įrengėme šarvojimo salę. Vietos bendruomenei ten pat leisime įsirengti kompiuterių klasę. Kitus du pastatus padalijome vienišoms senutėms, kurios bijo gyventi savo sodybose pamiškėje. Jos turi po vieną kambariuką ir pačios apsitarnauja. Iš jų neimamas nuomos mokestis. Taip liko išsaugoti ir sveiki pastatai.

Iš avilio – penki kibirai medaus

Jūsų tėviškė – Meliūnų kaimas netoli Adomynės. Ar ją aplankote?

Tėviškė – tai sugriuvę namai, supuvusi troba, tik tvartas stovi. Sesuo gyveno joje, bet dabar ji Subačiaus senelių globos namuose. Kartais aplanko mane. Vienas mano brolis gyvena Molėtuose, kitas – Prienuose. Tėvai buvo ilgaamžiai: tėvelis išgyveno 92, mama – 89 metus. Matyt, ir man skirta ilgai gyventi. Nors būdamas lageryje širdį nuvarginau, dabar dirbtinį širdies stimuliatorių nešioju. Dėl nuovargio nebenoriu vadovauti, nors dirbti kunigu neatsisakau. Gaunu pensiją. Lageryje išbūtas laikas į darbo stažą įskaičiuotas kaip trigubas, nes ten dirbau sveikatai pavojingomis sąlygomis. Nors trūksta darbo stažo, tačiau pensija nesiskundžiu. Gaunu ir už tremtį.

Kadangi staliaus darbų jau nebedirbate, kuo užpildote savo laisvalaikį?

Laikau bičių. Bitininkauju apie 40 metų. Užsiimti tuo pradėjau būdamas Surdegio klebonu. Turiu sukaupęs nemažai literatūros apie bitininkavimą. Daugiausia turėjau devynis, dabar laikau septynis bičių avilius. Užpernai iš vienos šeimos prikopiau penkis kibirus medaus. Tiek daug niekada nebuvau gavęs. Paprastai po kibirą medaus iš avilio išeina. Geram žmogui kartais medaus ir dovanoju.

Matau, jog mėgstate spaudą.

Neseniai kultūros namuose, minint mano kunigystės pusės amžiaus jubiliejų, rajono konservatorių vadovė gydytoja Violeta Grigienė sakė: „Kitų, sulaukusių tokių metų, protas suminkštėja, o jūsų jis toks aiškus“. Pakuteno širdį toks gražus atsiliepimas. Silpsta akys, nes turėjau insultą. Skaityti sunkoka, tačiau būtinai į rankas paimu „Naująjį židinį“, „XXI amžių“, „Artumą“. Prenumeruoju ir „Valstiečių laikraštį“.

Reikėtų tvirtesnio tikėjimo

Turite sukaupęs didžiulę kunigavimo patirtį. Apie jus, kaip kunigą, atsiliepiama tiktai geru žodžiu. Tačiau kodėl jaunųjų keliai kartais būna slidoki?

Mama pasakojo, jog, man vos gimus, pribuvėja pasakė: „Tai nebus paprastas žmogus, greičiausiai iš jo išeis kunigas“. Pasirinktu savo keliu niekada nebuvau suabejojęs. Šiandien daugelio jaunų kunigų tikėjimas nėra pakankamai stiprus. Šeimose to mažai gauna, sovietiniais metais irgi buvo menkai mokyti. O seminarijoje nebespėja įsigyti stipraus tikėjimo. Kunigui reikia valdyti save. Klebonai dejuoja, kad vikarai labai nepareigingi. Čia irgi atsiskleidžia jų tikėjimo trūkumas. Jeigu žmogus yra stipraus tikėjimo, tai jis susivaldys ir stengsis atlikti visas bažnytines apeigas, nesileis nukreipiamas į šalutinius dalykus.

Kunigas – kaip lakmuso popierėlis, jis yra nuolat stebimas. Kaip manote, ko reikia, kad kunigai taptų drausmingesni?

Pirmiausia jų tikėjimas turi būti stiprus. Be tikėjimo, kaip vyskupas J.Kauneckas yra sakęs, nieko nepadarysi. Reikia melstis. Kitas dalykas, jauni kunigai vikarais turėtų būti ilgesnį laiką. Dabar per anksti skiriami klebonais. Tada niekas jų nebekontroliuoja. Anksčiau vikarais išbūdavo ir po aštuonerius metus, todėl jie labiau prisilaikydavo bažnytinės drausmės.

Kunigas – tai ne įsigyta profesija. Tai turėtų žinoti kiekvienas, mąstantis savo gyvenimą paskirti Dievo tarnybai. Ką norėtumėte patarti jaunuoliams, kurie galvoja apie kunigo kelią?

Jaunuolis, kilęs iš Šilų parapijos, seminarijoje išsilaikė tris mėnesius. Mokantis Raguvos vidurinėje mokykloje, jį vadindavo kunigėliu. Gal dėl to, kad vaikinas zakristijonaudavo. Išėjo iš seminarijos, nes per sunku ten buvo. Turbūt tikėjosi, kad mažai teks dirbti, bet daug pinigų turės. Pamatė, kad kunigų gyvenimas nėra toks lengvas ir jie pajamų neturi tiek daug. Antri metai jaunasis šilaivis dirba Airijoje. Pora kartų man skambino. Gal ten proto įgaus ir grįš į seminariją.

Noriu perspėti, kad kunigai negyvena turtingai. Anksčiau rinkliavos būdavo didesnės. Dabar jos smarkiai sumažėjo. Sunkiai verčiasi parapijiečiai. Seniau kalenda kunigams būdavo kaip „tryliktasis“ atlyginimas. Dabar ji visa atiduodama bažnyčiai. Nebeužtenka pajamų bažnyčios tarnams išlaikyti, remontuoti pačią bažnyčią. Tarkim, Šiluose be kalendos sunku būtų išsilaikyti, nes ten rinkliavos labai menkos, nors tai darome kartą per mėnesį. Pavyzdžiui, vieną kartą paskaičiavau – surinkta 8 litai ir 12 centų. Ką galima padaryti iš tokios sumos?

Raguva, Panevėžio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija