Atnaujintas 2007 gegužės 4 d.
Nr.34
(1531)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Makabreska

Petras KATINAS

Filosofas Artūras Šopenhaueris yra pasakęs, kad bet kokio žmogaus, visuomenės nario veiksmai ir darbai ne vien tik savo interesams padaro žmogų didingą. Deja, tokių vis mažėja ir, ko gero, greitai teks juos į Gineso knygą įrašyti. Žmogaus menkumas ir niekingumas pasireiškia jo nesugebėjimu, tiksliau, visišku nenoru ir abejingumu toje dabartinių laikų kovoje už būvį. Daugelio jų jau visiškai nejaudina bendri vargai, nelaimės, pagaliau net tautos likimas. Pasak A.Šopenhauerio, žmogaus menkystė prasideda tada, kai jis ima rūpintis vien tiktai savo kailiu, sočiu gyvenimu, piniginės storiu, nesiskaito su niekuo – elementariu padorumu, bet kokios moralės normomis.

Aukštaitijoje tokius žmones vadino „škurnikais“, tai yra tokiais, kuriems savo kailis aukščiau visko. Tenka liūdnai konstatuoti, kad šiandien Lietuvoje tie „škurnikai“, pasivadinę visuomenės ir politikos elitu, švenčia galutinę pergalę prieš likusią visuomenės dalį. Puošnios vilos ir dvarai, aptverti aukštomis tvoromis, su vaizdo kameromis, ginkluotais sargais išdygo gražiausiose Lietuvos vietose, nacionaliniuose draustiniuose. Greitai paprastas pilietis nebepateks nė prie gražiausių Lietuvos ežerų ir upių. Visos tos vietos aptvertos tvoromis su grėsmingais užrašais – „privati valda“. Ir nebandyk ten kišti nosies. Geriausiu atveju, būsi negailestingai apkultas. Nepaisant visuomenės, visokių aplinkosaugininkų protestų, niekas į tai nebekreipia jokio dėmesio. Tyli bedantė teisėsauga ir teisėtvarka. Ir kaip netylės, jeigu ir jų šulų dvarai išdygę šalia „elito“ ar mafijos krikštatėvių rūmų. Paprasti mirtingieji dėl savo tėvų ar senelių žemės kaunasi daugiau nei dešimtmetį. Tokia katastrofiška socialinė nelygybė jau primena net feodalizmą. O jau apie progresyvius mokesčius, kad, gaudami tūkstantines algas, bent jau dalį atiduotų visuomenei, tų pačių pensininkų varganai buičiai pagerinti, nebandyk net užsiminti. Prieš tai mūru stoja pirmiausia buvę SSKP nomenklatūrininkai, pasivadinę socialdemokratais. Mūsų vadinamųjų socialdemokratų mėgstamu šūkiu „Atėjome tarnauti žmonėms“ tiesiog tyčiojamasi iš tų žmonių. Tačiau ko norėti, juk brazauskininkai – buvę ir išaugę iš tos pačios komunistinės terpės, pasivadinusios revoliucionieriais. O visa ta komunistinė revoliucija tebuvo tik siekis tapti nauja valdančiąja klase, kapitalistus pakeičiant partiniais funkcionieriais, kas buvo pavadinta socializmu. Beje, galima priminti, kad netgi komunistų autoritetas Marksas į gyvenimo pabaigą praregėjo. 1863 metais jis savo laiške dar vienam komunizmo stabu padarytam Engelsui rašė: „Dabar mes pamatėme, kokį vaidmenį revoliucijose atlieka kvailybė ir kaip įvairūs nenaudėliai sugeba tuo pasinaudoti“. Kas ne kas, o buvusių komunistų ideologai, tokie kaip Č.Juršėnas, privalėtų žinoti, kad komunistai niekada net negalvojo pagerinti žmonių ir tautos gyvenimo. Nors skelbė, kad jų tikslas – sukurti naują žmogų. Bet tas naujas žmogus turėjo tik besąlygiškai paklusti partijai. Tiksliau, jos vadams. Tais pačiais metodais vadovaujasi ir mūsų neva socialdemokratinis „elitas“.

Žvelgdamas į mūsų dabartinio Seimo ir aukščiausios valdžios veiklą imi stebėtis, kaip išvis čia dar juda valstybės vežimas. Parlamentas tapo rietenų, visiškai kvailų ir niekam nereikalingų emocijų ir iniciatyvų tribūna, partijų ir frakcijų kaitaliojimosi arena. Štai Seimo pirmininko V.Muntiano „pilietininkai“ beveik urmu nusprendė prisišlieti prie valdančiųjų socdemų. O laiku iš darbiečių pas „pilietininkus“ perbėgęs ir už tai gavęs sveikatos apsaugos ministro portfelį R.Turčinskas pirmasis pasiprašė priimamas į Brazausko partiją. Prašymas buvo bemat patenkintas. Netrukus „pilietininkai“ su pačiu V.Muntianu priešakyje paseks jo pavyzdžiu. Nors tuos bastūnus pasirengusi priimti ir draugė Kazimira, pervadinant anuos „valstiečiais-liaudininkais“. Kai kas tokius perbėgėlius vadina kailių keitėjais. Iš tiesų tokie jokių kailių nekeičia. Jie susidėtų su bet kuo, kad tik išliktų valdžioj. Be to, kuo gi skiriasi visokie „darbiečiai“ ar „valstiečiai“ nuo brazauskininkų? Ogi niekuo. Tokie dalykai, kaip partinė ideologija, savo tvirtų įsitikinimų laikymasis tiems perėjūnams neegzistuoja ir niekada neegzistavo. Vienintelis tikslas – prasibrauti valdžion, dar geriau, užsitikrinti įtakingų finansinių grupuočių paramą. Aišku, pirmiausia finansinę.

Štai pagaliau išslaptinus papildomą, net 400 puslapių, VSD veiklą tyrusio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto medžiagą dar kartą paaiškėjo, kas gi manipuliuoja valdžios žmonėmis tapusių to paties Rusijos „Gazprom“ marionetėmis. Tiksliau – šio rusiško dujų monstro vietininkės Lietuvoje „Dujotekanos“. Bandęs tą įtaką tirti VSD karininkas Vytautas Pociūnas buvo bemat pasiųstas į Gardiną, kur ir žuvo. Kaip rodo paskelbta tyrimo informacija, VSD „globojo“ tam tikras interesų ir verslo struktūras, konkrečiai – tą pačią „Dujotekaną“, kuriai, kartu su Rusijos „Gazprom“, ir atiteko svarbus objektas – Kauno termofikacinė elektrinė. Kaip žinoma, dabartinei VSD vadovybei įsakinėjo pats premjero G.Kirkilo patarėjas Albinas Januška, buvęs „kompetentingiausias“ Užsienio reikalų ministerijos sekretorius. Pavyzdžiui, kai NSGK nariai paklausė vieno liudijusio VSD pareigūno, kiek patikima informacija, kad konflikte dėl Kauno termofikacinės elektrinės VSD vadovybė atstovavo „Dujotekanos“ šefo R.Stonio interesams, išgirdo atsakymą: „Koks patikimumas? Na, sakyčiau, šimtaprocentinis. R.Stonys spaudžia A.Janušką, o tas spaudžia saugumo vadovus, pastarieji siunčia savo žmones padėti Stoniui, duoda pasiūlymus, ką reikėtų daryti, per ką reikėtų daryti“. Štai ir viskas. Ir tokių, kaip jau išgarsėjęs R.Stonys ar kitas „Gazprom“ statytinis Piotr Vojeiko, yra ne vienas.

Neatrodo, kad ir paskelbus papildomą VSD tyrimo medžiagą kas nors pasikeis. Tas pats A.Januška ir toliau „patarinės“ Premjerui. Kas gi išdrįs griauti tą nusistovėjusį pokiliminių žaidimų mechanizmą, kuris jau seniai sustyguotas ir suderintas. Netgi jeigu pabandytų, geriausiu atveju, būtų bemat išverstas iš kėdės. Nesvarbu, kad ir kokia ji būtų aukšta.

Na, o kol kas „elitas“, pavasario saulei pašildžius, ėmėsi įprasto darbo. Prasidėjo naujas balių ir puotų sezonas. Antai pasipuošęs tarsi koks anglų lordas „pensininkas Nr. 1“ A.Brazauskas „Draugystės“ viešbutyje surengė grandiozinę puotą naujiesiems bajorams ir kitam elitui savo vestuvių su naująja žmona jubiliejaus proga. Tačiau jam, atrodo, vaišių prašmatnumu nepavyko pralenkti Lietuvos nacionalinės televizijos laidos „Spaudos klubas“ vedėjo Audriaus Siaurusevičiaus surengtos savo gimtadieniui pažymėti prabangios puotos. Oi, ne be reikalo paskutiniuoju metu savo „Spaudos klube“ jo vedėjas ėmė taip šlovinti partinę nomenklatūrą ir jos prielipas. Prie nuo brangiausių gėrimų ir patiekalų lūžtančių stalų susėdo net du prezidentai – V.Adamkus ir A.Brazauskas, saugumiečių šefas A.Pocius su buvusiu užsienio reikalų ministru A.Valioniu, kaip ir dera KGB rezervininkams, mušė būgnus. Šėliojo europarlamentaras J.Paleckis ir, žinoma, dabar į panašius balius nuolat kviečiamas „disidentas“ V.Bogušis. Jau vien iš puotos dalyvių pavardžių galima spręsti, kam atstovauja Nacionalinės televizijos „žvaigždė“ A.Siaurusevičius. Štai tamstoms ir visuomeninė televizija! Stebina nebent tai, kad šioje kompanijoje iki vidurnakčio puotavo prezidentas V.Adamkus su pirmąja šalies dama. Negi Daukanto aikštės rūmų šeimininkas nebeturi ką veikti? Matyt, taip ir yra. Metinis Lauro Bielinio sukurtas pranešimas jau perskaitytas, o kitų reikalų lyg ir nebeliko. Na, gal dar uždėti veto Liustracijos įstatymo pataisoms, „skriaudžiančioms“ vargšus KGB rezervininkus.

Ir kaipgi čia neprisiminti paskutiniųjų Romos imperijos gyvavimo metų. Tada irgi visuotinį griuvimą lydėjo makabriški pokyliai. Ir ne tik pokyliai.

Štai dideliam vadinamųjų social- demokratų, kuriuos neseniai vienas politologas taikliai pavadino nomenklatūrinio kapitalizmo partija, o ypač buvusio Seimo pirmininko A.Paulausko džiaugsmui prezidentas V.Adamkus, prieš išvykdamas į dar vieną kelionę užsienin, vetavo neseniai Seimo priimtas Liustracijos įstatymo pataisas, kuriomis sovietinio KGB rezervininkai buvo prilyginami kadriniams kagėbistams. Prieš tai V.Adamkus pasikvietė lyg ir pasitarti grupę teisininkų ir vadinamųjų žmogaus teisių gynėjų, kurių nuostatos dėl tų pataisų jau ir taip buvo aiškios, nors ir pačios Prezidentūros nuomonė tuo klausimu irgi buvo lygiai ta pati. Susidaro įspūdis, kad Valstybės galvai labiausiai rūpi dviejų jo simpatijų nusipelniusių KGB rezervininkų – VSD vadovo Arvydo Pociaus ir buvusio užsienio reikalų ministro Antano Valionio, kaip „daug gerų darbų Lietuvai padariusių“, pamaloninimas. Tačiau ne vien tik jų. Žinant senas „Santaros-Šviesos“ veikėjų pozicijas išeivijoje okupacijos metais, V.Adamkaus veiksmai visiškai logiški, liaudiškai tariant, „kuprotą tiktai grabas ištaisys“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija