Atnaujintas 2007 gegužės 11 d.
Nr.36
(1533)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Visada aktuali Fatimos Dievo Motinos pasirodymų reikšmė

Kun. Vytenis Vaškelis

Nenutrūkstamas maldininkų srautas
keliauja į Fatimą

Švč. M.Marijos apsireiškimai (pasirodymai) Fatimoje, Portugalijoje, yra vieni garsiausių ir aktualiausių, nes to, ko Rožančiaus karalienė, pasirodžiusi (pirmą kartą apsireiškė 1917 m. gegužės 13-ąją trim piemenėliams Fatimos kaime) prašė vaikų – Jacintos, Pranciškaus ir Liucijos – būtent maldos ir atgailos už nusidėjėlių atsivertimą, visada išlieka vienomis iš svarbiausių Dievo Sūnaus mokymo tiesomis (plg. Mk 2, 17).

Yra žinoma faktinė medžiaga, liudijanti, kad 1917m. rugpjūčio 13-ąją grafystės Vila Nova de Ourem (jai priklausė Fatimos vietovė) valdytojas suėmė šiuos vaikelius, įmetė juos kalėjimą ir įvairiais būdais jiems grasindamas (net baugino juos sudeginsiąs) reikalavo, kad jie visiškai atsižadėtų savo pasakojimų apie antgamtinius Marijos pasirodymus. Tačiau jie ištvėrė visas to valdytojo patyčias ir liko ištikimi Marijos kvietimams ir nurodymams.

Kai Švč. M.Marija trim vaikams (vietoj rugpjūčio 13-osios) pasirodė rugpjūčio 19 dieną, Ji apgailestavo, kad Liucija, Pranciškus ir Jacinta turėjo patirti daug kančių ir, be abejo, Ji juos savo pasirodymu labai paguodė bei jiems suteikė naujo ryžto pakelti visus būsimus išmėginimus. Šio apsireiškimo metu Dievo Motina prašė vaikų kasdien kalbėti rožinį už nusidėjėlių atsivertimą

Švč. M.Marija piemenėliams pasirodė dar rugsėjo 13 dieną. O 1917 m. spalio 13 d., kai Marija vaikams pasirodžiusi sakė, kad Ji yra Šventojo Rožinio karalienė ir ragino karštai melstis už žmonijos išsigelbėjimą, tada tądien šį apsireiškimą lydėjo nepaprasti reiškiniai. 70-ies tūkstančių žmonių minia, nors ir neregėjo Mergelės Marijos, tačiau matė apsireiškimą, kaip saulė, netikėtai nusidažiusi ryškiai raudona spalva, didžiuliu greičiu artinasi žemės link. Čia reikėtų pastebėti, jog tai nebuvo jokia šio įvykio dalyvių haliucinacija ar kažkokia kolektyvinė psichozė. Tas išties unikalus reginys buvo nufotografuotas, todėl šio įvykio užfiksuotus nuotraukose vaizdus galima pamatyti ir šiandien.

Pranciškus mirė 1919-aisiais, sulaukęs vienuolikos metų. Jacinta – 1920-aisiais, nesulauksi nė dešimties metų. Nors šioje žemėje Jacinta su Pranciškumi labai trumpai gyveno, bet galime tvirtai sakyti, kad jiedu įvykdė Aukščiausiojo (per Švč. M.Mariją) jiems skirtą misiją – jie ne vien paskelbė maldos ir atgailos būtinybę nuodėmingajam pasauliui, bet ir patys patyrė didelius persekiojimus (dėl ištikimybės Marijos apsireiškimams) ir, Dievui leidus, jie abu, nors tapo tuo metu siautusios gripo epidemijos aukomis, tačiau neabejotina, kad po šio labai prasmingo jų žemiškosios egzistencijos blyksnio, kuris neišdildomai įsirėžė Bažnyčios istorijos atmintyje, Danguje jie patyrė tokią malonę, apie kurią byloja Šventasis Raštas: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli“ (1 Kor 2, 9).

O štai regėtojai Liucijai Viešpats (apdovanodamas ją ilgaamžyste: ji mirė, sulaukusi beveik 98 metų) suteikė išskirtinę misiją – skelbti (Evangelijos dvasia persmelktus) Švč. M.Marijos kvietimus ir nurodymus pasaulio žmonėms apie būtinumą atsiversti, melstis ir savo dvasiniame gyvenime taikyti krikščionišką atgailą ir kad Rusija būtų paaukota Švč.M.Marijos Nekalčiausiajai Širdžiai.

1927 metais Jėzus leido Liucijai viešai atskleisti dvi pirmąsias paslaptis, kuriose minimos didžiosios pasaulio nelaimės – Antrasis pasaulinis karas, komunizmo augimas Rusijoje ir tikinčiųjų persekiojimai (totalitarinių režimų valdymo metu). Šių kataklizmų priežastys – didžiulis žmonių nuodėmingumas.

Bažnyčia 1930 metais oficialiai patvirtino apsireiškimų tikrumą ir ne tik leido, bet ir pradėjo skatinti pamaldumą į Fatimos Mariją. 1944 metų birželį Liucija atskleidė trečiąją Fatimos paslaptį, kuri yra susijusi su pasikėsinimu į popiežiaus Jono Pauliaus II gyvybę 1981 metais.

Prieš kelerius metus tuometinis kardinolas Jozefas Ratcingeris „Fatimos žinios teologiniuose komentaruose“ rašė: „Ištiso šimtmečio Kryžiaus kelyje popiežiaus figūrai tenka ypatingas vaidmuo. Jo sunkiame kopime į kalną neabejotinai galime įžvelgti apibendrintą paveikslą kelių popiežių, kurie, pradedant Pijumi X ir baigiant dabartiniu popiežiumi, kartu nešė šimtmečio kančias, per jas stengdamiesi žengti prie kryžiaus vedančiu keliu. Regėjime kankinių kelyje nužudomas ir popiežius. Ar turėjo Šventasis Tėvas, kai jam po 1981 m. gegužės 13 d. pasikėsinimo buvo pateiktas trečiosios paslapties tekstas, įžiūrėti jame savo paties likimą? Jis buvo arti mirties ir pats paaiškino savo išsigelbėjimą šiais žodžiais: „…kulką jos trajektorija vedė motiniška ranka ir su mirtimi besigalynėjantį popiežių sulaikė ant mirties slenksčio“ (1994 m. gegužės 13 d.). Tai, kad „mano materna“ (motiniška ranka) nukreipė kulką kita kryptimi, tik dar kartą parodo, jog nėra likimo, kurio nebūtų galima pakeisti, kad tikėjimas ir malda yra galios, galinčios įsikišti į istoriją, ir kad galiausiai malda stipresnė negu šoviniai, tikėjimas galingesnis už divizijas.

(...) Baigdamas dar norėčiau paminėti pagrįstai išgarsėjusį esminį (trečiosios) paslapties pasakymą: „Mano Skaisčiausioji Širdis nugalės“. Ką tai reiškia? Dievui atsivėrusi, žvelgimo į Dievą dėka tyra tapusi širdis yra stipresnė už bet kuriuos šautuvus ir ginklus. Marijos „fiat“, jos širdies žodis, pakeitė pasaulio istoriją, nes įleido į šį pasaulį Gelbėtoją – nes šio „taip“ erdvėje Dievas galėjo pasidaryti žmogumi ir dabar tokiu lieka amžinai. Blogis pasaulyje galingas, tą nuolatos matome bei patiriame; jis galingas, nes mūsų laisvė vis leidžiasi nustumiama nuo Dievo. Tačiau nuo tada, kai pats Dievas turi žmogišką širdį ir dėl to mūsų laisvė pasisuko gėrio, Dievo, link, laisvei rinktis blogį paskutinis žodis nebepriklauso. Nuo tada galioja: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį“ (Jn 16, 33). Šiuo pažadu kliautis mus kviečia Fatimos žinia“.

Tad kliaukimės šiais viltingais ir mus drąsinančiais Marijos ir Jėzaus žodžiais, kai šį sekmadienį daugelis važiuosime į Šiluvą ir ten minėsime Švč. M.Marijos Fatimoje pirmojo apsireiškimo 90-ies metų jubiliejų. Vienykimės su visais Jėzų Kristų bei Mergelę Mariją mylinčiais žmonėmis ir melskimės vieni už kitus, prašydami dangiškąją Motiną, kad būtume verti sulaukti palaimingo atsako į šią giesmės maldą: „Mes suklaupę Tave prašom: būk širdy, maldoj, darbuos; vis globoki mūsų kraštą, laimink laisvę Lietuvos!“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija