Atnaujintas 2007 gegužės 16 d.
Nr.37
(1534)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Gegužės 18-oji – tarptautinė muziejų diena

Kaip per išpažintį…

Marija MACIJAUSKIENĖ

Trys Maironio namų sergėtojai.
Iš kairės į dešinę – ketvirtoji
šio muziejaus direktorė Marija
Macijauskienė, pirmasis direktorius
Bernardas Brazdžionis ir dabartinė
Maironio lietuvių literatūros
muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė

LTSR Literatūros muziejaus
direktorė M.Macijauskienė (kairėje)
su Vilniaus universiteto lituanistikos
kursų klausytojais, mūsų išeivijos
vaikais. Ekskursija – literatūrinis
Kauno senamiestis
Ričardo ŠAKNIO fotokopijos

LTSR Literatūros muziejaus atidarymo
ceremonija 1977 04 27. Kalba kultūros
ministro pavaduotojas Dainius
Trinkūnas. Sėdi eilėje iš kairės į dešinę:
M.Macijauskienė, J.Jaruševičius,
Guiga. Antroje eilėje iš kairės:
A.Bieliauskas, V.Bubnys,
S.Lipskis, L.Jacinevičius

Dažnai iš valdininkų lūpų išgirstame tokias frazes: kam mums reikia tiek daug muziejų ar bibliotekų – už patalpas mokėk, jas remontuok… Užtenka miestui ar rajonui ir vienos bibliotekos, o jau muziejus, ypač memorialinius, prisiminus, valdininkams pagaugai per nugarą nueina. Kas tas Kazimieras Būga, Juozas Tumas-Vaižgantas, dar ne visi, deja, žino.

Kodėl taip rūsčiai prabilau? Tuos žodžius reikėjo ir reikia pasakyti, nes balandžio 27-ąją suėjo 30 metų, kai Maironio rūmas, tuomet vadintas LTSR literatūros muziejumi, su keliais filialais, išbarstytais po Lietuvą, ir išpuoselėtu kiemu su priešais iškilusia Gedimino Jokūbonio skulptūra Maironiui, buvo patikėti lankytojui. Dabartiniam muziejaus lankytojui atrodo, kad pastato atgimimui buvo siuvami „kvarbatkiniai marškinėliai“, kad ideologinio darbo tikrintojai jo su išskėstomis rankomis ir laukė, kad šio muziejaus kelias į gyvenimą buvo rožėmis klotas… Esu to meto liudininkė, todėl, manau, privalau pasakyti visą tiesą (beje, dėl vietos stokos bus tik vos vos prisiliesta prie jos).

1969 metais išmesta iš redakcijos likau su mažais vaikais be duonos, be perspektyvos rasti darbą. Ir čia man ištiesė ranką tuometinis ilgametis Literatūros muziejaus direktorius Juozas Kulikauskas. Žinoma, ne ką galėjo pasiūlyti – tik jaunesniojo mokslinio bendradarbio vietą už 75 rublius per mėnesį. Muziejuje buvo įsteigti du jaunesniojo ir vienas vyresniojo mokslinio bendradarbio etatai; nei skyrių vedėjų, nei kito mokslinio personalo nebuvo. Direktorius labai stengėsi išrūpinti etatus, kad galėtų vykti normalus mokslinis darbas, bet apie tai niekas ir girdėt nenorėjo. Juk ta, kaip tada vadinta, ideologinė įstaiga „budriom akim“ buvo kaip šunvotė ant sėdynės, o gal, jų akimis, ir pasalūniškas širšių lizdas, todėl sykį radau tikrinusio darbą neva netyčia užmirštą laikrodį… Kitą kartą – „jaunuolį“, įėjusį į mano kabinetą ir besirausiantį rankinuke… Bet tai jau nutiko, kai pradėjau dirbti muziejaus direktore.

Taigi grįžkim atgalios. Džiaugiausi gavusi darbą. O direktorius, nors ir ne visuomet būdavo išgirstas, vis vien kantriai ir sumaniai, kaip darbščioji bitė, lipdė, dėliojo veiksmą prie veiksmo. Jis sumanė lankytojus vežioti po Lietuvos literatūrines vietas (muziejus transporto neturėjo, jį samdydavo). Šie žygiai sulaukė didžiulio pasisekimo: seni ir jauni į tas keliones veržte veržėsi, norėdami dvasinės gaivos atsigerti. J.Kulikausko muziejininkystės pamokos man labai pravertė. Norėdamas mane padrąsinti, kad daugiau pasitikėčiau savo jėgomis, davė ir pirmuosius rimtus įpareigojimus, pavyzdžiui, paruošti eksponato mokslinio paso projektą. J.Kulikauskas buvo aukštos vidinės kultūros žmogus, ir mes, jaunesnieji, jautėmės už jo nugaros saugūs (jei taip būtų galima pasakyti apie aną metą). Tą pačią dieną, kai buvau priimta dirbti, muziejus netikėtai gavo neprašytą elektriko etatą. Netrukus pasirodė jaunas vyriškis. Moksliniam darbui muziejuje reikėjo žmonių, bet… čia turbūt mums, paprastiems žmogeliams, likimo (?!) planai buvo tik nujaučiami, tačiau neįrodomi. Direktorius buvo nuolat kaltinamas tai už šį, tai už tą, ir kol buvo gyva J.Narkevičiūtė, Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja kultūrai, visada jį užtardavo, o jau Centro komitete atsidūrus skundui, jį gynė Eduardas Mieželaitis. Nuolatinė įtampa nualino J.Kulikausko sveikatą, ir 1970-ųjų spalio 13-osios naktį jis staiga mirė.

Tiesa, direktorius dar tą patį rudenį ėmė mane įkalbinėti jį pakeisti, sakė pamokysiąs, paremsiąs, nes jau labai šlubuojanti jo sveikata. Purčiausi kiek išgalėdama ir kai sykį grįžęs iš Vilniaus pasakė, kad ministerija prieš mane, kad moterų nereikia, atseit jos nieko nesugeba, apsidžiaugiau. Galvojau, šalia darbų muziejuje, galėsiu pamažu tęsti savo mokslinį darbą.

Per laidotuves tas pats ministerijos atsakingas žmogus ėmė įkalbinėti tapti muziejaus vadove. Griežtai atsisakiau. Tada paprašė ant bankui teikiamų dokumentų atlyginimams paimti pasirašyti. Pasirašiau net nenutuokdama, kad tai buvo apgaulė. Po kelių dienų atėjo įsakymas, ir aš stojau prie sunkaus rūsio dangčio, kurį dar reikės atkelti, kad muziejus atsigautų ir prabiltų ne tik Lietuvai visu balsu.

Per vieną naktį turėjau susivokti, nuo ko pradėti, ir numatyti nors trumpalaikę perspektyvą – juk baigėsi metai. Tiesa, kitą dieną radau virš darbo stalo juoduose rėmuose kabančią mirusio direktoriaus nuotrauką, o mane sutikęs muziejaus darbuotojas J.V., rodydamas pirštu į nuotrauką, šaukė: „Ir jūsų laukia tas pats!“. Jo dėka ir J.Kulikausko, ir muziejaus situaciją, atsidūrus signalams Centro komitete, turėdavo gelbėti Eduardas Mieželaitis. Sėdėdama tame pat kabinete (tada tai buvo Maironio šeimyninė) girdėdavau, kaip šis žmogus pasimėgaudamas įžeidinėdavo J.Kulikauską. Taigi po dėmesingojo J.Kulikausko mirties patekau į tikrą pragarą. Darbas buvo įtemptas. Neliko laiko nei sau, nei dejonėms. Reikėjo skubiai veikti, nes žinojau: ką gera šiandien nuveiksiu, tai išliks. Tačiau kurie darbai svarbesni? Nuo ko pradėti? Kiauras kaip rėtis stogas, perdengimai daug kur supuvę. Artėjo žiema. Krosnys išdegusios, šildo, kol kūreni, tad reikėdavo šeimyninėj buvusį kraną palikti varvantį, kad vandentiekio vamzdžiai nesutrūkinėtų.

Atėjo kultūros ministro raštas, reikalaujantis, kad Pilotiškėse tuoj būtų įrengtas V.Mykolaičio-Putino memorialinis muziejus, o Subartonyse pakeista V.Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus ekspozicija. Dar vienas akibrokštas! Mokslinio personalo, kaip jau minėjau, galima sakyt, nėra, transporto ir lėšų tiems darbams taip pat nėra. O kai ministerijoje Naujųjų metų išvakarėse buvo skirstomos lėšos, visiems muziejų vadovams atseikėjo, o mano vadovaujamam muziejui numetė tikrą mizeriją (iš tos sumos vos vos galėsiu atlyginimus išmokėti) ir, kai bandžiau kalbėtis, buvo atrėžta: „Tik sugebėkit tuos pinigus panaudoti“.

Čia jau man įkirto kaip reikiant, ir nutariau nepasiduoti: trūks plyš, o Lietuvių literatūros muziejus atsistos kaip karalius tarp kitų. Juk reikia atkovoti visus Maironio namus (čia glaudėsi dar dvi įstaigos ir, rodos, septyni gyventojai), vėliau sužinojau, – ir kiemą su sodu… Reikia tvarkyti perdavimo-perėmimo dokumentus, reikia nedelsiant riktuoti visus darbus, rūpintis būtiniausiais etatais, lėšomis… Ne mažiau rūpėjo, kuo ir kaip patraukti lankytojus.

Visi kasdieniai rūpesčiai tarsi ugnikalnio ketera veržėsi į viršų. Reikėjo iškart skubiai spausti „visus pedalus“. Etatus ir lėšas iš Kultūros ministerijos buvo ypač sunku išpešti. Jei teikdavosi skirti, tai ta procedūra priminė skurdžių, varvinantį medų po lašelį artimiausiam ligoniui nuraminti. Taip skirdavo jaunesniojo, o vėliau ir vyresniojo mokslinio bendradarbio etatą (atlyginimai 75-90 rublių per mėnesį), todėl dirbo beveik visi nekvalifikuoti, besiveržiantys į mokslą studentai. Vienu metu jau dirbo devyni žmonės. Bet atėjus sesijoms tekdavo už juos tuos reikalingiausius darbus atlikti. Valstybinio muziejaus pašonėje įsikūrę gyventojai gavo butus. Tačiau su įstaigomis buvo keblu. Pavyzdžiui, vaikų darželio vedėja su tėvais apskundė mane LKP Centro komitetui. Skundą persiuntė miesto partijos komiteto sekretoriui J.Jaruševičiui. Jis ir dalyvavo kartu sprendžiant reikalus, o rašiusieji skundą replikavo: „Tegu tas savo knygas muziejus į sandėlius susikrauna!“ Žinoma, nepulsi kaltinti žmonių, kad jie nesuvokia muziejaus funkcijų ir paskirties, ir tai, kad jau dabar skubiai reikia rūpintis, kad nedingtų po visų pertvarkų dar išlikęs mūsų kultūrinis palikimas. Tačiau vaikų darželio mažyliai buvo išskirstyti į tėvų pageidaujamus artimiausius darželius.

Maironio namai atrodė kaip vaiduoklis; reikėjo skubėti atlikti nuodalų kapitalinį remontą, pakloti šiluminę trasą ir kitas komunikacines linijas ir t.t. Medžiagas remontui išrūpinti taip pat buvo sudėtinga. Pavyzdžiui, tos muziejaus dalies, kur dabar eksponuojamos parodos, vyksta renginiai, reikėjo pirmiausia pakeisti supuvusius perdengimus. Literatūros ir M.K.Čiurlionio dailės muziejų interesai susikirto dėl parketo dangos. Tais metais buvo skiriamas reikiamas kiekis parketo tik vienam muziejui. Fortūna nusišypsojo mūsiškiam, t.y. literatūros muziejui. Reikėjo sutvarkyti prieš muziejų esantį „draiskalyną“ po ten stovėjusios benzino kolonėlės iškeldinimo, t.y. paruošti teritoriją G.Jokūbonio Maironio skulptūrai, tvarkomam kiemui atvežti, supilti, išlyginti kalnus žemių. (Muziejaus mokslinė veikla nemerdėjo: buvo kaupiami eksponatai, ruošiamasi ekspozicijoms ir t.t.)

Ak, kiemas ir sodas! Atneša, pamenu, man „popierius“ pasirašyti, jog sutinku, kad šioje muziejaus teritorijoje DosAaf statytųsi priestatą. Išpūčiau akis: tai muziejaus nuosavybė – nepasirašysiu. Man rodo Kultūros ministerijos atsakingų asmenų parašus, kurie liudija, jog sutinka, o aš – vis ne ir ne. Nedavė ramybės. Mano laimei, po kelių dienų „Tiesos“ laikraštis paskelbė TSRS Kultūros ministerijos įsakų pluoštą, kur buvo sakoma, kad kultūros įstaigų teritorija neliečiama. Taip reikalautojai turėjo atsitraukti nieko nepešę. Tačiau organizacija, kuri buvo atsakinga už kiemo sutvarkymą, ilgai delsė, teisindamasi tai vienu, tai kiti pretekstu.

O skulptūrų likimai! Sode poeto sesers Marcelės užsakymu stovėjo Petro Aleksandravičiaus „Kristus“. Priešais muziejų turėjo iškilti ir dabartinis G.Jokūbonio „Maironis“. Kartą, grįžus iš Vilniaus, man buvo pasakyta, kad skambinę, jog dvi skulptūros negali būti, sode esanti turi būti pašalinta. Aš vėl į Vilnių, į Kultūros ministeriją. M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktoriui P.Stauskai sutikus, gavau leidimą P.Aleksandravičiaus depozitu paliktą skulptūrą saugoti Skulptūros ir vitražo galerijos fonduose. Atsargiai skulptūrą nukeliant nuo pjedestalo aplink trainiojosi fotografai, tas pats žmogus, kuris kaišiojo man pasirašyti dokumentus, juos riktavo, ir dar stirksojo vienas neaiškus vyriškis. Jau, rodės, vienas reikalas sutvarkytas. Artėjo laikas atvežti ir sumontuoti Maironio skulptūrą. Sėdžiu kabinete ir staiga pro šonines užrakintas duris pasirodė specialiųjų tarnybų vyrukai: vienas, trečiasis, kai jau dirbau, muziejaus kuratorius, ir pristatytas nepažįstamasis, atseit majoras. Ir užkibo dėl P.Aleksandravičiaus skulptūros: „Katalikų Bažnyčios kronikoje“ rašę, kad aš atseit sakiusi...

Tokių „triukų“ pasitaikė ne vienas. Pagaliau „prisvilo“, kad aš esu vienuolė, nes neturiu reikalų nei su vyrais, nei su moterimis: reikalauja prisipažinti. Tokio net juos pačius žeminančio įžūlumo nesitikėjau, tad ir rėžiau tuo pačiu: „Su kiekvienu neguliu!“ To, matyt, pakako, bet tik tam kartui.

Deja, G.Jokūbonio skulptūros oficialiai, iškilmingai atidengti mums nebuvo leista. Niekam pasakyti ir pasiskųsti negalėjai. Laimė, pernai pasirodė Liongino Šepečio knyga „Neprarastoji karta“. Iš jos ir sužinojau, kad tada būdamas Lietuvos kultūros ministru, jis su TSRS kultūros ministre J.Furceva suderino, jog Maironio skulptūra būsianti tik muziejaus eksponatas ir eksponuojama lauke, priešais muziejų. Tokie buvo laikai ir tokios istorijos su paminklais ir Maironiu.

Dabar trumpai apie ekspozicijų ir eksponatų kaupimą. Tuo laiku, kai vadovavau muziejui, išeivijoje gyvenančių mūsų rašytojų archyvų ir knygų ar kitokių leidinių negalėjome gauti, tad nusprendžiau rinkti medžiagą (knygas, periodiką, susirašinėjimą ir pan.) iš vienaip ar kitaip pasiekiamų mūsų literatūros vertėjų. Pamenu, rašydamas knygą tuo klausimu atvykęs padirbėti Vytautas Kubilius mestelėjo: „Na, ir plėšikė, visą vertimų medžiagą sugrobėt“.

Žinodama, kaip tuo laiku buvo žiūrima į tautos žadintojo Maironio vaidmenį ir kūrybą (nors jau buvo atšilimo laikai), supratau, kad reikia rengtis mūšiui dėl Maironio atminimo įamžinimo, jo memorialinio buto lankytojams atidarymo. Todėl kaip atsvarą pradėjau rengti (aišku, intensyviai dirbo visi muziejininkai) tarybinio laikotarpio literatūros ekspoziciją su išskirtinėmis jų asmenybėmis. Derinant ekspozicijos koncepciją, tada dar Centro komitete dirbęs Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojas J.Bielinis pasakė: „Tik neišskirkit, nesureikšminkit Justino Marcinkevičiaus, nes turim tiek suplaukusios medžiagos, kad būtų galima 25-eriems metams pasodinti“.

Dėl abiejų ekspozicijų užvirė rūstus mūšis. Tikrintojams tarybinio laikotarpio literatūros ekspozicijai trūko tai tokio, tai anokio ideologinio akcento. Praėjo net 13 komisijų prieš priimant. Ir esu labai dėkinga L.Šepečiui, jau tada dirbusiam LKP CK sekretoriumi, kad, komisijos nariams priekaištaujant, jog nėra antireliginės literatūros ir pan., pasakė: „Ačiū, draugai, direktorė, manau, geriau nusimano tuo reikalu ir palikim jai spręsti“.

O Maironis, jo butas... Jau buvom jį visą visutėlį parengę eksponuoti, kai iš ministerijos įlėkęs tas pats žmogus, kuris mane „privertė“ tapti direktore, ėmė šaukti (net salės prižiūrėtojai, seni pedagogai, krūptelėjo), kad tiek šventųjų prikabinėta, kam reikalingas Vytautas ir t.t. Galiausiai užkliuvo už Maironio didžiosios svetainės. Kas buvot tuoj po atidarymo, matėt, kad buvo eksponuojama tik dalis poeto memorialinio buto. Muziejaus atidarymo išvakarėse susidūriau su dar vienu netikėtu akibrokštu. Miesto partijos komiteto iniciatyva buvo sušaukta komisija (dalyvavo mokslininkai iš Vilniaus, Kauno, visuomenininkai) ir kategoriškai reikalauta neleisti atidaryti ir tos „apkramtytosios“ Maironio memorialinio buto dalies. Balsuojant vieni susilaikė, kiti pritarė, sakydami, kad dar ne laikas... Regėdama situaciją (juk neturėjau jokio užnugario, nei jokių mokslinių laipsnių ar nulemiančių apdovanojimų) ir neturėdama kitos išeities, tariau: „O ką pasakys išeivijos rašytojai? Juk prieš karą muziejus jau buvo pradėjęs gyvuot.. Kils triukšmas“. Baigiant posėdį man buvo pasakyta – laukti iki paskutinės minutės. Nebuvo leista man jų ir pakviesti į atidarymą. Atidarant kontrolė buvo didelė. Specialiųjų tarnybų „sagučių“ – apsčiai. Kultūros ministras, tada jau J.Bielinis, vengdamas atsakomybės, išvyko į Paryžių. Esu dėkinga ministro pavaduotojui Dainiui Trinkūnui, kuris tiesiai iš komandiruotės Maskvoje atlėkė į atidarymą.

Rodos, tuo muziejaus vargai turėjo baigtis. Tačiau ėmė tekėti „raštingų“ vietinių kadrų laiškai į redakcijas, partijos miesto komitetą, Ministrų tarybą, Centro komitetą ir t.t. Ir vėl tikrinimai. Man buvo atkakliai siūloma palikti muziejų, užimti vienos ar kitos įstaigos vadovo vietą. Nesusigundžiau, nes dar daug nenuveiktų darbų laukė. 1980-aisiais Kultūros ministerijos kolegijoje įvyko mano darbo svarstymas, apkaltinta nebūtais dalykais. Tais pačiais metais į Poezijos pavasario iškilmes netikėtai atvyko akademikas K.Korsakas (paprastai jis toje šventėje niekad nedalyvaudavo) ir iš karto – į muziejų. Apžiūrėjo fondus, darbo patalpas, ekspozicijas, renginių sales ir, jau ramiai sėdint prie kavos puodelio, pasakė, kad jį privertę atvykti, reikalaujant neigiamai įvertinti mano darbą. Tai darąs vienas labai atsakingas Kultūros ministerijos žmogus, o kitas – iš Centro komiteto, tačiau tai, ką pamatė, pranoko visus lūkesčius ir jis tokio rašto nerašysiąs.

Negaliu sakyti, kad mano vadovas ministerijoje to mano triūso nevertino. 1971 metais, po pirmojo muziejaus mokslinio tarybos posėdžio, kur supažindinau su muziejaus darbo gairėmis ir perspektyvoje laukiančiais darbais, man pasakė, kad pirmą kartą girdįs taip gerai parengtą pranešimą. O atidarius muziejų, jau rašytojui Eugenijui Matuzevičiui prasitaręs, jog nesitikėjo, kad moteris galėjo tiek daug nuveikti. 1981 metais, kai tapusi sunkia ligone, nuvežiau prašymą atleisti iš pareigų ir padaviau savo, direktorės, pažymėjimą, tai mano vadovas, jį grąžindamas, pasakė: „Jūs visą laiką ir liksite man šio muziejaus direktore“. Dabar turiu ir prisipažinti. 1971 metais pakeitus turimą ekspozicijoją, kai įtraukiau ir memorialinius rašytojų daiktus, retas nuotraukas, tai mano vadovas pasakė, kad leistinos literatūros ekspozicijoje – tik knygos, leidiniai, bet ne nieku su literatūra nesusiję memorialiniai daiktai. 1973 metų rudenį buvau išsiųsta stažuotis į Maskvą. Seminaro metu, kurį vedė TSRS Kultūros ministerijoje už muziejininkystę atsakinga Antonova, man buvo skirta paruošti pranešimą, kokia, mano nuomone, turi būti literatūros muziejaus ekspozicija. Įtraukiau ir Maironio balso įrašą, ir memorialinius rašytojo daiktus... Antonova mano darbą paėmė ir pasiūlė rašyti mokslinį darbą. Netrukus mano memorialinių rašytojų daiktų sureikšminimą paskleidė po visas respublikas. Ši mintis pasiekė ir Lietuvos kultūros ministeriją. Mano viršininkas to nežinojo.

Tai tik keli potėpiai iš muziejaus gyvenimo, keli fragmentai, rodantys, kokių laužtuvų reikėjo, tartum kapo rūsio dangtį pakeliant, kad Lietuvos literatūros muziejus atgautų kvapą ir išskleistų sparnus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija