Atnaujintas 2007 gegužės 18 d.
Nr.38
(1535)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Vilkaviškio vyskupijoje

Aleksoto dekanate

Parapijos 50-metis rojaus kampelyje

Šlienavos Švč. M.Marijos
Apsilankymo bažnyčią supa
gražiai išpuoštas šventorius

Einami pirmieji Kryžiaus
keliai prie naujųjų šventinamų
stočių. Centre – kan. Vytautas Vaičiūnas

Taip atrodo pirmoji Kryžiaus
kelio stotis
Livijos Šidlauskaitės nuotraukos

Šlienava. Gegužės 13-oji buvo didelė šventė parapijai. Prisimenant prieš 50 metų įvykusį šios parapijos įkūrimą, kai 1957 metais iš būsimų Kauno marių dugno, iš Kampiškių kaimo, buvo iškeldinta ir į Šlienavą perkelta parapija, ir šią sukaktį pasitinkant, šiemet jau iš anksto buvo suprojektuotos, pastatytos Kryžiaus kelio stotys. Tiesą sakant, parapija kūrėsi jau nuo vokiečių okupacijos metų, kai Šlienavos ir aplinkinių kaimų žmonės, priklausę jiems tolimai A.Panemunės parapijai, pasiryžo pasistatyti savo bažnytėlę. Didelių pastangų vedini žmonės tą savo troškimą nesunkiai įvykdė: prie jau seniai, dar Maro metais, pastatytos koplyčios pristatė patalpą, ir joje meldėsi jau kaip bažnyčioje – taip jiems nereikėdavo vykti į tolimos A.Panemunės parapijos Kauno miesto teritorijoje bažnyčią. Tada, dar iki parapijos įsikūrimo, bažnyčia buvo gavusi teisę švęsti Šv. Morkaus ir Šv. Mato atlaidus.

Apie 40 metų medinė Švč. M.Marijos bažnyčia atrodė gana varganai, ir tik atvykus kun. Vytautui Vaičiūnui įvyko esminiai pasikeitimai. Kaip tik šią šventės dieną kartu buvo pagerbtas ir prieš dešimt metų čia iš tolimos Vištyčio parapijos atkeltas kun. V.Vaičiūnas. Per tą laiką bažnyčia ir jos aplinka pasikeitė neatpažįstamai. Gražiai sutvarkytas šventorius, varpinė, naujai pastatyta parapijos salė, bažnyčią juosianti daili lengvos konstrukcijos tvora. Nauji kryžiai, taip pat pernai vykusio Vilkaviškio vyskupijos Eucharistiniam kongresui atminti kryžius, Švč.M.Marijos, šventųjų Petro ir Povilo skulptūros – visa tai išdėstyta bažnyčios išorėje ir įvairiomis gėlėmis, dailiais takeliais, žalia veja padabintame šventoriuje; tai kelia žmonių susižavėjimą. Išradingas, darbštus, nagingas kunigas dirba nepavargdamas. Nors jaučia, kad jėgų vis mąžta, tačiau, subūręs gražų parapijos bendruomenės branduolį, kan. V.Vaičiūnas sugeba daug ką nuveikti. Juk ne veltui jam, atsidavusiai dirbusiam Bažnyčios ir tautos labui, kovojusiam už tikėjimo laisvę (jo artimiausiu bendražygiu iki savo tragiškos žūties buvo kun. Juozas Zdebskis), KGB darbuotojai davė slapyvardį „Inžinierius“, taip įvertindami jo techninį sumanumą, restauruojant „nurašytus“ kopijavimo aparatus, tada labai kruopščiai saugomus. (Beje, inžinieriumi V.Vaičiūną už sumanumą vadindavo ir jo bendraminčiai.) Kan. V.Vaičiūnui ypač padeda ir kasdieniame gyvenime pagelbsti katalikiška Beliauskų šeima. Dar sovietinės okupacijos metais Danutė ir Alfonsas Beliauskai kartu su savo dukterimis Palmyra ir Virginija važinėdavo po daugelį Lietuvos vietovių ir parapijų, aplankydami ten švenčiamas šventes, atlaidus, drąsiai dalyvaudami žymių katalikų veikėjų jubiliejiniuose paminėjimuose. Dabar jie globoja gerbiamą kanauninką, padeda įgyvendinti jo sumanymus, puošti bažnyčios aplinką. Todėl čia viskas taip gražu, suderinta, patrauklu. Ir štai šiai šventei (parapijos 50-mečio minėjimui) buvo įrengtos gražios, meniškos Kryžiaus kelio stotys, neįprastai, bet išradingai sudėstytos ant tvoros, skiriančios šventoriaus ir kapinių ribą. Stotys priderintos prie tvoros reljefo ir aplinkos, piešiniai piešti ant organinio stiklo, lakuoti, taip apsaugant nuo atmosferos poveikio. Viskas gražiai ir sumaniai suderinta.

Bet tai dar ne visi kan. V.Vaičiūno darbai. Parapijos namuose klebonas įkūrė kelis muziejus: senųjų buities daiktų, bažnytinio meno kūrinių, taip pat fotografo Antano Sadecko nuotraukų nuolatinę parodą apie lietuvių amžinojo poilsio vietas Sibire.

Naujajame bažnyčios bokšte įrengtas muziejus, kuriame saugomos bažnyčiai dovanotos relikvijos, suneštos parapijiečių. Čia yra daug eksponatų, kurias žmonės atnešė ir iš tų vietų, kur dabar tyvuliuoja Kauno marios. Tarp unikalių muziejaus eksponatų yra drožėjo K.Škėmos kryžius, 1742 metais drožta šventojo statulėlė ir kiti eksponatai, kurių dalis buvo sukurti net XVIII amžiaus viduryje.

Po šv. Mišių ir Kryžiaus kelių pašventinimo bei jų apėjimo parapijiečiai ir svečiai nuoširdžiai sveikino darbštųjį kanauninką. Kan. V.Vaičiūną sveikino parapijos pastoracinio komiteto pirmininkas Steponas Džiugys, kiti parapijiečiai, Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, mero pavaduotoja Nijolė Kliučienė, Samylų seniūnas Saulius Banionis, Kauno tautinės kultūros centro bendruomenė – direktorė Rima Jarušauskienė, Kauno „Pilėnų“ vidurinės mokyklos mokytoja Jūratė Dailydėnienė ir centrui priklausančios dvi Aleksoto darželio pedagogės bei A.Žarskaus Savęs pažinimo kursų klausytojai. Sveikinimai tęsėsi ir parapijos salėje prie vaišių stalo, kur apsilankė valdžios atstovai, parapijos choristai, parapijiečiai, svečiai iš Kauno ir kitur. Čia vėl nenuilstamai sveikinimus dainomis ir eilėmis (gitara pritariant J.Dailydėnienei), įvertinant didelius ir reikšmingus kanauninko darbus parapijai, tęsė minėto Kultūros centro bendruomenės atstovės, dainuodamos gražias lietuviškas dainas ir sakydamos eiles (beje, ir pats klebonas prisiminė ne vieną eilėraštį), kiti svečiai. O išsamiausiai gražius kan. V.Vaičiūno darbus apibendrino gydytoja Agutė Grubienė. Ji konkrečiais pavyzdžiais parodė, kad kanauninko darbų dėka šioje grožio oazėje susitelkė daug palaimos, darnos ir meilės. Ir išties, kaip prieš tai kalbėjo KTKC atstovės, šį rojaus kampelį aplankyti, pamatyti turi kiekvienas žmogus, net ir į šalį atvykstantis turistas – visi čia suras tikrą palaimą. Tokie gražūs darbai tikriausiai skatins ir kitas kaimo bažnytėles Lietuvoje gražiai tvarkytis.

XXI

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija