|
Būti ar nebūti?
Artėjantys rinkimai į Seimą bus gyvybiškai svarbūs ir lemtingi Lietuvai. Būti Lietuvai ar nebūti? Todėl jau nuo šiandien neatidėliodami turime jiems ruoštis: sekti politinius įvykius, stebėti politikus, jų ryšius bei veiksmus, lyginti juos, analizuoti, daryti išvadas. (Pavyzdžiui, jeigu A.Brazauskas, R.Paksas, A.Paleckis susiję su Lolašvili, tai, reikia manyt, kad ir jų tikslai panašūs. Juk Putinas, Rusijos prezidentas, tapo juo Kašpirovskio padedamas. O dabar jau žinome, jog šis magas žada atvykti ir į Lietuvą. Vadinasi, Rusijos prezidento taktiką perėmė ir mūsų sovietiniai nomenklatūrininkai. Čia išlenda ir ryšiai su Kremliumi.)
Neturime teisės apsirikti ir pamiršti, kad Tėvynės likimu turime labai susirūpinti, jį iškelti svarbiausiu tikslu, o ne savo asmeninius reikalus.
Įdomu, ką pasirinks mūsų tautiečiai? Ar kelią su apgaudinėjančiais ir savo tautą žudančiais sovietiniais pareigūnais kartu su naujom komunistų sukurptom partijom naivuoliams apmulkinti, ar tuos, kurie daugiausia prisidėjo prie Lietuvos laisvės iškovojimo ir jos įtvirtinimo? Nejaugi pamiršome V.Landsbergį, laisvės lyderį, jo nuopelnus Lietuvai? Ir duok Dieve, kad atsipeikėtų tie, kurie tos pačios sovietinės valdžios atstovų alkoholiu apnuodyti ir vergais paversti dėl priklausomybės nuo jo! Duok Dieve, kad neatsirastų išgamų, kurie jau yra pasmerkę tautą išniekinimui, kaip kažkada stribai (istriebitieli tautos naikintojai).
Nejaugi leisime Lietuvai numirti lėta mirtimi, abejingai stebėdami iš šalies, kaip katastrofiškai didėja alkoholiu besisvaiginančių paauglių skaičius (per radiją buvo užsiminta apie į Vilniaus ligonines masiškai atvežtus ir į reanimacijos skyrių patalpintus vaikus). O ką kalbėti apie jaunimą, kuris baigia užmiršti gimtąją kalbą ir bendrauja tarpusavy keiksmažodžių kalba? Nejaugi nematome degradacijos, išsigimimo? Nejaugi nematome, ką duoda bedievystė, sovietų mirties kultūra?
Iš lietuvių atimtos teisės. Visų pirma iš negimusių vaikų atimta teisė gimti (remiami tik degradavusieji komunistams ištikimi rinkėjai), o iš gimusių teisė išsilaikyti prieš blogį. Ar taip ramiai sau sėdėsim, paklusdami visokiems komunistiniams skaitalams, Baltijos kelias, Laisvas laikraštis, jų rekomendacijoms ir neisim balsuoti (matydami, kaip miršta broliai, seserys, tėvai, giminės, artimieji, nesulaukę būtinos medikų pagalbos, nes dauguma medikų įsitraukę į biznį, nesirūpina pacientais, tik spekuliuoja žmonių sveikatos sąskaita), pasitarnaudami komunistams-verslininkams?
Nejaugi normalūs žmonės jau nebeturi teisės į sanatorijas, poilsiavietes (užkirstas kelias į jas, labai pakeliant kainas)? Nebeturės, ko gero, galimybių grįžti į užsienį darbams išvykusieji: juk tokios nekilnojamojo turto kainos, net baisu! Kas gi gali už tokius pinigus įsigyti būstą? Štai kaip realybėje atrodo Naujosios sąjungos (socdemų ir socialliberalų partijų junginio) pažadai Nusipelnėte gyventi geriau!
Nejaugi gali nejaudinti žiniasklaidos pranešimai apie vis labiau agresyvėjančius vaikus, ypač išvykusiųjų į užsienį? Šitiek buvo gauta lėšų iš Europos Sąjungos, šitaip kyla ekonomika, o savo tautiečiams net darbo vietų užtikrinti valdžia negali! Ką darytų jaunos šeimos be padėvėtų drabužių ir avalynės?
Negalime nepastebėti vis didėjančios mūsų valstybės priklausomybės nuo rusiškų įmonių, ypač nuo Dujotekanos Kremliaus įrankio.
Pažįstu ne vieną katalikę, kuri sakėsi nebalsavusi per praėjusius rinkimus į savivaldybes. Jų nuomone, pakanka pasimelsti, o visa kita palikti Dievo valiai. Aš manau, kad visų pirma turime vykdyti Dievo valią atlikdami pareigą Tėvynei, kaip tai įpareigoja ketvirtasis Dievo įsakymas. Ir negalime primesti Dievui to, ką turime padaryti patys (dirbk, stenkis, žmogau, ir Dievas padės). Prieš pasirinkdami, už ką balsuoti, turime melstis, prašyti Dievo, kad Jis padėtų rasti tinkamiausią sprendimą, prašyti palaiminimo ir būtinai balsuoti. O kai tingime net pažymėti biuletenį ir nueiti iki balsadėžės, tai ko galime reikalauti ir tikėti iš Dievo?
Kodėl kai ateina laikas arti ar kasti, sėti, ravėti ar palaistyti, skubame, lekiame į daržą, dirbame išsijuosę? Kodėl tuomet neapsiribojame malda, sakydami: visa kita Dievas padarys. Kažkodėl pilvo reikalais rūpindamiesi stengiamės, netingime. O kai reikia Tėvynę gelbėti, bendram tautos labui pritrūkstame gerų norų.
Reikia ir būtina skaityti katalikišką spaudą, ypač laikraštį XXI amžius. Juk tai gyvybės ir tiesos laikraštis, kuriame pateikiamos ir popiežiaus Benedikto XVI nuorodos, jo veiksmai, raginimai, o politinės aktualijos, jų analizė pateikiama objektyviai, t.y. remiamasi tiesa. Tik kartais labai nuliūdina kai kurių keistas požiūris į XXI amžių, kurie jo iš viso nėra skaitę. Esu girdėjusi, kaip iš bažnyčios išėjusi moteris, praeidama pro katalikiškos spaudos platintoją, kalbėjo pažįstamai: Nebereikia man jų daugiau. Užsisakiau Panevėžio balsą, Sekundę, Lietuvos rytą, Vakaro žinias. Dar ir šitą į šiukšlių kibirą dėt? Norėtųsi atsakyti: šito laikraščio nereikia ir negalima išmesti. Dėtis jį širdin reikia, o perskaičius perduoti kitam, pasidalyti informacija. Iš tiesų ne visi įperka laikraščius, bet katalikiškai spaudai reikia suteikti pirmenybę. Gal tada geriau susigaudysime, kas yra kas. Neberinksime paksų, uspaskichų ir į juos panašių, kaip tai darė ne viena katalikė iš mano pažįstamų. Nebeturime teisės klysti, kenkti savo neišmanymu visai tautai.
Tegul Lietuvos išlikimas bus svarbiausias uždavinys mūsų nūdienos gyvenime. Tepadeda mums Visagalis nenusigręžti nuo Tėvynės, nuo dorovės pamatų, kad klestėtų meilė, dora, kad laimingi būtume mes, mūsų vaikai, o kartu ir visuomenė.
Leokadija Čepulienė
Panevėžys
© 2007 XXI amžius
|