Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Saugumo departamentas išgyvena sunkią krizę

Buvęs ilgametis VSD pareigūnas Imantas Melianas teigia, jog Saugumo departamentui reikalingos kardinalios reformos. Mechaniškai pakeitus vadovus, padėtis pagrindinėje lietuviškoje slaptojoje tarnyboje nepagerės nė per nago juodymą Gintaro VISOCKO nuotrauka

Šiandien akivaizdu, kad susikompromitavęs VSD generalinis direktorius Arvydas Pocius bus pašalintas iš įtakingo posto. Tačiau ar naujasis kandidatas sugebės įvesti tvarką pagrindinėje slaptojoje Lietuvos tarnyboje? Ar naujasis VSD vadovas sugebės pažaboti Rusijos įtaką? Ko trūksta lietuviškoms slaptosioms tarnyboms – profesionalumo, sąžiningumo, principingumo, patriotiškumo? Į tokius klausimus vienu ypu neatsakysi. Vieno recepto čia negali būti. Todėl šį klausimą žadame pateikti daugeliui politikų ir specialistų.

Šiandien „XXI amžiaus“ svečias – buvęs ilgametis VSD pareigūnas Imantas MELIANAS. Buvęs VSD karininkas tvirtina, jog valstybės saugumo departamentą ištikusi gili krizė, kurios neįveiksime, vien pakeitę vadovą. Su I.Melianu kalbasi „XXI amžiaus“ korespondentas Gintaras Visockas.

Jeigu mane teisingai informavo, VSD dirbote daugiau nei vienuolika metų. Kaip, kodėl tapote VSD pareigūnu?

Išbandęs esu daug įvairių užsiėmimų. Tačiau svarbiausias posūkis mano gyvenime įvyko 1995-aisiais. Šnekučiuojantis su pažįstamais draugais vienas bičiulis atsargiai pareiškė, jog mano domėjimasis tautinių mažumų problemomis bei kitais panašiais dalykais gali būti naudingas Lietuvos saugumui. Iš pradžių šio pokalbio nesureikšminau. Taip, nuo seno domėjausi istorija, politika, etnologija, religijotyra, heraldika, numizmatika. 1990-aisiais teko padirbėti Sąjūdyje konsultantu tautinių mažumų klausimais. Prisiminkime: tuo metu buvo itin svarbu surasti formulę, kuria remiantis Lietuvoje būtų patogu gyventi visiems – tiek lietuviams, tiek tautinėms mažumoms. Todėl šiems reikalams Sąjūdis skyrė daug dėmesio ir jėgų. Rūpesčių užteko. Be to, atgimimo metu leidau laikraštį „Otraženije“, priklausiau Demokratų partijai, vėliau tapau vienu iš Liberalų sąjungos kūrėjų. Bet iki 1995-ųjų nė karto nebuvau susimąstęs apie galimybę darbuotis Lietuvos saugume. Mano pirmoji reakcija buvo neigiama. Nuoširdžiai nusistebėjau. Ir vis dėlto tuometiniam VSD generaliniam direktoriui Jurgiui Jurgeliui mano kandidatūra buvo pristatyta. Po kelerių mėnesių trukusio patikrinimo mane priėmė dirbti į VSD. Negaliu smulkiai pasakoti, kokioms valdyboms ir padaliniams priklausiau, taip pat negaliu informuoti, kuo konkrečiai užsiėmiau tiek aš, tiek mano pavaldiniai ar tiesioginiai viršininkai. Galiu pasakyti tik tiek, kad mano darbas buvo susijęs ir su tuo, kuo domėjausi sovietmečiu. Tačiau darbas valstybės saugume, žinoma, kur kas sudėtingesnis. Liaudiškai kalbant, tapęs VSD pareigūnu, domėjausi viskuo, kas vyksta Lietuvoje, ypač daug dėmesio skirdamas klausimui, kas yra kas. Be abejo, daug jėgų atidaviau analizuodamas nematomus, vaizdžiai tariant, po kilimu vykstančius procesus. Esama reiškinių, kurie egzistuoja viešai, bet taip pat esama dalykų, kurie lieka nematomi. Kodėl jie slepiami, kas juos slepia? Kokį poveikį jie daro valstybei? Tai ir buvo pagrindinis mano domėjimosi objektas. Nuo1995 metų atsirado puiki galimybė suderinti du dalykus – darbą ir pomėgius. Hobis tapo veikla, kuri teikdavo ne tik moralinį pasitenkinimą, bet ir atlyginimą, socialines garantijas. Iki tol, ypač sovietiniais laikais, darbas buvo tik pragyvenimo šaltinis. 1995-aisiais viskas kardinaliai pasikeitė. Lietuvos saugume išdirbau vienuolika metų. Iš pradžių darbavausi eiliniu inspektoriumi, paskui buvau paaukštintas vyresniuoju inspektoriumi. Teko vadovauti poskyriui, skyriui, kurį laiką ėjau valdybos vadovo pareigas. Turiu padėkos raštų ir apdovanojimų kaip iš departamento, taip ir iš valstybės vadovybės.

Tačiau ilgainiui pakliuvote į VSD vadovybės nemalonę ir galų gale buvote atleistas. Kodėl taip atsitiko? Kas dėl to kaltas? Su jumis susidorojo?

Maždaug prieš dvejus metus beveik atsitiktinai sužinojau, kad vienas aukšto rango VSD darbuotojas – KGB rezervo karininkas. Turiu omenyje Arvydą Pocių, kuris, kaip paaiškėjo, sovietmečiu turėjo šiokių tokių ryšių su pagrindine, svarbiausia Sovietų Sąjungos slaptąja tarnyba. Ši žinia buvo netikėta, šokiruojanti, gluminanti. Lietuva priklauso NATO aljansui, o Lietuvos pagrindinės slaptosios tarnybos vadovas – KGB rezervininkas?! Juk tai niekaip nesuderinama. Prieš eidamas į tokią tarnybą A.Pocius pats turėjo susiprasti, jog ši aplinkybė jam bus itin nepalanki – jį gali ir šantažuoti, jį gali ir kompromituoti, jam gali trukdyt rimtai darbuotis. Galų gale žinia, jog mūsų saugumui vadovauja buvęs KGB rezervo karininkas, kompromitavo Lietuvą sąjungininkų akyse. Tuo nė kiek neabejoju. Apie A.Pociaus praeities ryšius sužinojome rinkdami informaciją visai apie kitus žmones. Remdamiesi iš archyvų gautais dokumentais, aptikome vieną KGB įsakymą, kuriame minima ir A.Pociaus pavardė. Kadangi dar tais laikais asmens kodo nebuvo, tad teko ilgokai aiškintis, ar tas KGB rezervininkas ir yra Lietuvos VSD dirbantis A.Pocius. Prisimenu, kokį šoką patyriau, kai vis dėlto paaiškėjo, jog tai tas pats žmogus, o ne bendrapavardis.

Kaip elgėtės sužinojęs, jog vienas iš VSD vadovų – su praeities kupra? Pasidalijote savo nuogąstavimais su kolegomis, informavote Prezidentą, kuris tiesiogiai atsakingas už padėtį VSD, nes būtent jo priedermė Seimui siūlyti kandidatą VSD vadovo postui užimti? O gal pranešėte Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariams?

Štai čia ir visas įdomumas. Be abejo, apie sužinotus dalykus informavau savo tiesioginius viršininkus. Maniau, kad tai bus tikra sensacija. Tačiau kai kurie VSD vadovai, kaip dabar aišku, seniai žinojo, jog A.Pocius – buvęs KGB rezervininkas. Man buvo paaiškinta, jog ši aplinkybė dar nieko blogo nereiškia. Man buvo įrodinėjama, kad taip, kaip yra, taip ir privalo būti. Taigi aš be reikalo jaudinuosi. Man buvo įrodinėjama, jog vos ne Sąjūdis delegavo A.Pocių į KGB. Tokie išvedžiojimai man pasirodė absurdiški. Savo neigiamos nuomonės apie A.Pocių, kaip KGB rezervininką, nekeičiau, todėl A.Pocius ilgainiui sužinojo apie mano nuostatas, ir, neatmetu versijos, panūdo kuo greičiau manimi atsikratyti. Kiek vėliau sužinojau dar vieną keistą aplinkybę. 1972-ųjų pabaigoje, tuoj po Romo Kalantos susideginimo, dar būdamas moksleivis, savo gimtajame Panevėžyje išplatinau keletą lapelių su raginimu „Laisvę Lietuvai“ ir su tuo metu draustu Lietuvos himnu. Be abejo, KGB gana nesunkiai išsiaiškino, kas gi tas penkiolikmetis, prie stulpų klijavęs atsišaukimus su antisovietiniais lozungais. Tiesa, iš pradžių tokių moksleivių KGB ieškojo tik tarp lietuvių. O aš tuo metu mokiausi rusiškoje Panevėžio mokykloje, nes mano tėvelis – ukrainietis iš Vakarų Ukrainos. Neradę „nusikaltėlio“ tarp lietuvių, patikrino rusišką mokyklą, kur mokėsi ne tik rusų tautybės vaikai, bet taip pat vaikai ir iš mišrių šeimų. Mano motina – žemaitė. Taigi tardė mane 1973-aisiais jaunas leitenantas. Jo pavardės neminėsiu. Tačiau vėliau, jau dirbant VSD, aš sužinojau, kad jis palaikė draugiškus ryšius su A.Pociumi. Ši detalė – iškalbinga, nors nieko ir neįrodanti. Žvalgyba, kontržvalgyba – sudėtingas užsiėmimas. Čia ne visuomet reikalingi konkretūs įrodymai. Dažnusyk jokių konkrečių įrodymų gauti neįmanoma. Sakykit, ar įmanoma gauti Rusijos Federalinės saugumo tarnybos vadovo Nikolajaus Patruševo pasirašyto įsakymo, reikalaujančio per infiltruotus agentus sužlugdyti Lietuvos saugumą, originalą? Nereikia būti naiviais – tokių nenuginčijamų įrodymų negausime. Bet ar tai reiškia, kad Rusijos FST nenori sužlugdyti Lietuvos VSD, kad Rusijos žvalgybininkai neturi savų žmonių čia, Lietuvoje? Tad buvau šokiruotas ne tiek dėl to, kad VSD generalinio direktoriaus Mečio Laurinkaus pavaduotoju tapo būtent buvęs KGB rezervo karininkas, kiek reakcija, esą ši aplinkybė laikoma ir nepavojinga, ir nekeliančia grėsmės valstybingumui.

Sakykit, kada pajutote, kad A.Pocius vadovauja departamentui ne taip, kaip derėtų vadovauti pareigūnui, kuriam rūpi valstybės interesai? Kada prasidėjo vadinamieji „keisti žaidimai“, jūsų manymu, leidžiantys įtarti, jog VSD buvo griaunamas iš vidaus ir sąmoningai, ir kryptingai?

Kol departamentui vadovavo M.Laurinkus, KGB rezervo karininkas, užimdamas direktoriaus pavaduotojo postą, elgėsi santūriai. Jokio rimtesnio spaudimo nei aš, nei mano kolegos nejautė. Spaudimas prasidėjo M.Laurinkui išvykus ambasadoriauti, o A.Pociui tapus vadovu. Spaudimas pasireiškė įvairiausiais būdais. Sakykim, valdybos, kurioje dirbau, vadovu paskiriamas tam tikros specifikos neišmanantis, tačiau A.Pociaus klanui ištikimas žmogus. Griauta manipuliuojant paskyrimais, jungiant arba ardant valdybas, sprendžiant, kam duoti, o iš ko atimti tarnybinį automobilį, kam kokias patalpas suteikti. Akivaizdžiausiai buvo siekiama sukiršinti darbuotojus, sujaukti egzistavusią tvarką. Ne tik aš, bet ir kai kurie mano kolegos pastebėjo, jog mūsų surinkta svarbi, konfidenciali informacija nepasiekia adresato – Prezidento, Seimo pirmininko, Premjero. Geriausiu atveju ji taip ir likdavo gulėti stalčiuje. Blogiausiu – nukeliaudavo kažkur į šoną. Taigi baiminomės, kad itin svarbūs duomenys, dėl kurių rinkimo kai kurie mūsų agentai rizikuoja savo gyvybe, neatsidurtų ant stalo pas tuos, kurie yra mūsų priešai. Tokie dalykai – nejuokingi. Čia turi būti absoliutus abipusis pasitikėjimas. O koks pasitikėjimas, jei žinai, jog tavo viršininkas – buvęs KGB rezervininkas, jei žinai, kad konfidenciali informacija, kurią pateiki vadovybei, nežinia kur nukeliauja, bent jau nepasiekia tų, kuriuos privalo pasiekti? A.Pociui tapus VSD vadovu per labai trumpą laiką sužlugdyta valdyba, kurioje aš dirbau. Dingo kūrybinė atmosfera. Pavyzdžiui, nebeliko abipusiai draugiškų-dalykiškų tarpusavio santykių tarp vadovų ir pavaldinių. Kiekvieną dieną buvome stumiami į tokias sąlygas, kada neįmanoma atlikti tiesioginių pareigų. Jau nebegalvodavome, kaip atremti priešų užmačias. Pradėjome galvoti tik apie tai, kaip patiems išsilaikyti. Situacija blogėjo ne dienom, bet valandom. Jautėme, kad daug būtinų darbų, iniciatyvų specialiai stabdoma, blokuojama, atidedama rytdienai. Jei anksčiau mums aiškiai pasakydavo, ko iš mūsų norima, tai dabar atsirado kažkoks šaltukas. Mums nebuvo paaiškinama, ko iš mūsų norima, ką ir kaip privalome daryti. O ką padarydavome – viskas buvo blogai, ne taip. Kai kurie VSD darbuotojai neapsikentę patys išėjo iš tarnybos. Tokių ant abiejų rankų pirštų nesuskaičiuosi – tokių, vien tik man žinomų, daugiau nei dvidešimt. Ir jie nebuvo patys blogiausi. Kiti buvo atleisti, ieškant menkiausios dingsties, preteksto. Tretiems „sulaužytas stuburas“. Jie tapo savo nuomonės, savo įsitikinimų neturinčiais pastumdėliais.

Kaip vertinate valdybos viršininko Vytauto Pociūno išsiuntimą į Baltarusiją – tai atsitiktinumas ar dėsningumas? Kurie išstūmė V.Pociūną į Baltarusiją, išdavė valstybę, jos interesus?

V.Pociūno išsiuntimas į Baltarusiją – joks atsitiktinumas. Šitaip padaryta bandant susilpninti VSD veiklą ir neutralizuoti principingai Rusijos keliamą grėsmę analizavusį profesionalą. Jis pats man ir kai kuriems mano kolegoms yra sakęs, kad, direktoriumi tapus A.Pociui, pajuto spaudimą. V.Pociūnas man asmeniškai yra sakęs, kad juo akivaizdžiai norima atsikratyti, kad departamente dedasi kažkokie neaiškūs, negražūs dalykai, kurių jis dar neperprato, nesuvokia. V.Pociūno mirtį kai kas bandė pavaizduoti kaip nelaimingą atsitikimą. Nieko panašaus. O paskui viešojoje erdvėje dar pasistengė sukompromituoti, apjuodinti. Prisiminkime, kaip šlykščiai po mirties apie jį buvo rašoma spaudoje. Šį žmogų pažinojau ne vienerius metus ir galiu drąsiai tvirtinti, jog jis niekad nepadaugindavo alkoholio, o jei kada ir išgerdavo 50 gramų, tai niekad nesiskeryčiodavo. Visuomet elgėsi labai santūriai, mandagiai. Jis niekad netriukšmaudavo. Parodykite bent vieną liudininką, kuris viešai pasakytų, jog V.Pociūnas buvo girtuoklis ir skandalistas. Tokių neatsiras. Tad neįtikinamai skamba versija, esą niekad jokių problemų dėl alkoholio neturėjęs pareigūnas Baltarusijoje staiga ėmė ir prisigėrė iki žemės graibymo, o paskui net pro langą iškrito. Šios pasakos – tik lengvatikiams.

O kaip buvo atsikratyta jumis? Tai irgi – dėsningumas?

Žinoma, neneigiu savo kaltės. Pretekstą atleidimui pats daviau. Tačiau nemanau, kad bausmė buvo adekvati padarytam nusižengimui. Spręskite patys. 2006 m. spalio 2 d. su kolektyvu vakare susirinkome vienoje iš Vilniaus kavinių atsipūsti po dienos darbų. Išgėrėme. Jokių incidentų, jokių nesusipratimų. Bėda ta, kad aš sėdau prie savo nuosavo automobilio vairo ir pats pabandžiau grįžti į namus. Padariau nedovanotiną klaidą. Nereikėjo man taip elgtis. Tačiau tąsyk man pasirodė, jog esu užtektinai budrus.

Maždaug pusiaukelėje, Ozo ir Geležinio Vilko gatvių sankryžoje, mane sustabdė kelių policija. Nuvežė į Narkologinį skyrių. Tačiau įdomiausia tai, kad po sulaikymo, neprabėgus nė 20-čiai minučių, į Narkologinį dispanserį atvyko mano valdybos viršininkas – A.Pociaus statytinis. Susijaudinęs pasakiau tai, ko nereikėjo sakyti: „O dabar gali pranešti, jog Albino Januškos užduotis įvykdyta“. Vėliau šiuos mano žodžius, adresuotus valdybos viršininkui, spauda tendencingai interpretavo. Aš norėjau pasakyti, jog viską suprantu: manimi siekta atsikratyti, ir formali priežastis surasta. Tad valdybos viršininkas galįs džiugią žinią pranešti didelę įtaką departamentui turėjusiam A.Januškai. O spauda iškraipė mano mintis, esą A.Januškos vardu aš bandžiau gąsdinti policininkus, kad šie manęs nebaustų. Be abejo, neneigiu savo kaltės. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į keletą lengvinančių aplinkybių. Pirma, už vairo išgėręs sėdau laisvu nuo darbo metu, vairavau savo asmeninį, ne tarnybinį, automobilį, avarijos nepadariau. Nepamečiau ginklo, slaptų dokumentų. Antra, per vienuolika tarnybos VSD metų susilaukiau tik trijų nuobaudų. Dvi nuobaudas esu gavęs dėl savo pavaldinių. Tik trečioji – dėl mano paties kaltės. Tačiau toji nuobauda, atlikus tarnybinį patikrinimą, jau nebegaliojo. Tad 2006-ųjų spalio 2-osios pažeidimas nėra tiesiogiai susijęs su tiesioginėmis mano pareigomis. Ir vis dėlto dėl mano nusižengimo buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas itin griežtomis sąlygomis – nušalinant mane nuo pareigų. Mano supratimu, VSD vadovas A.Pocius persistengė – tarnybinį patikrinimą galėjo atlikti ir nenušalinant nuo tiesioginių pareigų. Nenoriu smulkiai pasakoti visų peripetijų. Bet VSD vadovybė galėjo apsiriboti ir papeikimu, ir pažeminimu pareigose. Vis dėlto pasirinktas pats griežčiausias variantas – mane atleido iš tarnybos remdamiesi nuobauda. Galėjo atleisti, mano manymu, pagal sveikatos būklę, nes jau turėjau medicinos komisijos išvadą, kad tinku tik kabinetiniam darbui; tada būčiau išsaugojęs bent jau socialines garantijas. Dabar išmestas su vadinamuoju „vilko bilietu“ kaip didžiausias nusikaltėlis. Juolab kad A.Pocius, kol tikrinausi sveikatą, viešai darė spaudimą tyrimą atliekančiam padaliniui. Jis teigė „Lietuvos rytui“, esą I.Melianas, vos tik baigsis jo nedarbingumo lapelio galiojimo terminas, bus atleistas iš darbo dėl padaryto nusižengimo. Toks viešas vadovo pasakymas buvo rimtas postūmis mano nusižengimą tiriančiai komisijai. Jai buvo pasakyta, koks privalo būti verdiktas. Tačiau esu įsitikinęs, jog jei ne ši mano klaida, jie būtų suradę kitą pretekstą manimi atsikratyti. Jeigu norima mušti, lazdą surasti nėra sunku. Tai buvo tik laiko klausimas, kada būsiu atleistas.

Ar VSD generalinis direktorius A.Pocius žinojo, jog laikote jį nepatikimu pareigūnu? Jūs tai pasakėte jam asmeniškai?

Į akis jam šito nesu sakęs. Tačiau kalbėdamas su kolegomis buvau gana atviras. Neabejoju, jog mano nuostatos buvo perduotos A.Pociui asmeniškai. Neabejoju, kad A.Pocius pirmiausia siekė susidoroti su tais pareigūnais, kurie priklausymą KGB rezervui laiko rimta nuodėme.

Kada konkrečiai prasidėjo VSD griovimas? Dar vadovaujant M.Laurinkui?

Neturiu konkrečių įrodymų, kad VSD buvo sąmoningai ardomas pagal nurodymus iš Maskvos. Tačiau kelerių paskutiniųjų metų analizė rodo, kad A.Pocius nuolat balansavo tarp aplaidumo, neišmanymo ir tėvynės išdavimo. Galiu dar sykį oficialiai pareikšti: antivalstybinės jėgos departamentą sąmoningai griovė ir, deja, tebegriauna. Kol VSD vadovavo M.Laurinkus, nepastebėjau griovimą patvirtinančių požymių. Mano manymu, M.Laurinkaus vadovavimo metais griovimo nebuvo. Nors apie M.Laurinkų irgi sklandė įvairiausi negražūs gandai. Tačiau padėtis kardinaliai pablogėjo, kai M.Laurinkus, mano supratimu, specialiai buvo priverstas išvykt ambasadoriauti į Ispaniją. Vėlgi: įrodymų neturiu. Tačiau kai kurios aplinkybės leidžia spėti, jog M.Laurinkų ar gąsdinimo, ar šantažo būdu, ar dar kaip nors kitaip privertė palikti VSD vadovo postą. M.Laurinkus yra sakęs, jog neva pavargo nuo darbo VSD ir norėtų tapti ambasadoriumi. Bet aš tokiais teiginiais netikiu. Kaip ir kitus, jį išstūmė, sudarydami sąlygas įsitvirtinti A.Pociui ir jo bendrams.

Koks čia prezidento Valdo Adamkaus vaidmuo? Juk būtent jam suteikta galia Seimui siūlyti VSD vadovo kandidatūrą. Todėl Prezidentas, kas ką besakytų, tiesiogiai atsakingas už padėtį departamente.

Kiek man žinoma, prezidentas Valdas Adamkus palaikė ryšius su VSD vadovybe. Bet tie ryšiai buvo daugiau simboliniai nei dalykiniai. Susitikdavo per šventes ar iškilmes. Tad spėju, kad Prezidentas per mažai domėjosi susidariusia padėtimi departamente. Kaip ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Jau skiriant VSD vadovu A.Pocių, politikams derėjo giliau pasidomėti, kas gi iš tiesų yra naujasis kandidatas. Mane glumina ir dar viena aplinkybė. Jau daugiau kaip dešimt mėnesių tęsiasi nenormali padėtis pagrindinėje slapčiausioje tarnyboje, o niekas neskuba taisyti klaidų. Tik aklas arba visiškas idiotas negali nematyti problemų, susikaupusių departmente. Tačiau NATO aljansui ir Europos Sąjungai priklausanti valstybė beveik ištisus metus tūpčioja vietoje, nepajėgdama atleisti susikompromitavusio VSD vadovo. Ir gėda, ir liūdna, ir baugu. Nejaugi mūsų valstybė tokia silpnutė, neturi nė menkiausio imuniteto atsispirti įtakai iš svetur?

Ne sykį teko girdėti viltingų pasakymų, girdi, Vakarai mumis pasitiki, vertina mūsų slaptųjų tarnybų darbą. Ar tikrai partneriai iš Vakarų mums neturi priekaištų? Ar ne iš piršto laužti tokie pasigyrimai?

Mano atsakymas vienareikšmis: Vakarai nepasitiki mūsų VSD. Vakarai negali pasitikėti mūsų VSD dar ir dėl to, kad departamentui ne vienerius metus vadovavo KGB rezervininkas. Neminėsiu konkrečių pavardžių, tačiau esu turėjęs daug pusiau oficialių, pusiau neoficialių kontaktų su vienos šalies ambasadoriumi. Paskutiniojo susitikimo metu jis aiškiai pasakė: „Pas mus KGB rezervo karininkas negalėtų tapti net valstybei priklausančio vaikų darželio direktoriumi, ką jau kalbėti apie slaptosios tarnybos vadovo postą“. Tas ambasadorius atstovavo vienai įtakingai NATO valstybei. Esu tikras, kad jis išdėstė ne vien savo valstybės, bet ir viso aljanso poziciją. Mūsų partneriai Vakaruose seniai viską žino, viską supranta. Tiesiog Lietuva – ne Irakas. Jie mus laiko demokratine, civilizuota valstybe. Jų įsitikinimu, su tokiomis problemomis mes patys privalome susidoroti. Kvailai atrodytų, jei oficialusis Vašingtonas ar oficialusis Londonas imtų mokyti mus elementariausių tiesų: net menkiausių ryšių su KGB turėję asmenys netinkami į VSD vadovo postą.

Dabar jau niekas neabejoja, kad A.Pocius bus pakeistas. Tačiau kas jį pakeis? Ar šiandien užtenka vien tokio atleidimo? Gal čia reikalingos gilesnės, kompleksinės reformos, kurios neturėtų apsiriboti direktoriaus pakeitimu?

Padėtis ne tik sudėtinga, bet ir labai pavojinga. Daugumai Lietuvos žmonių nesvarbus vadinamasis VSD skandalas. Kuriems šie dalykai rūpi, nėra labai įtakingi ir galingi. Svertai – ne jų rankose. O tie, kurie galėtų pastūmėti departamentą teigiamiems poslinkiams, kažkodėl elgiasi neryžtingai, atsargiai. Tai, kas dabar dedasi VSD, kelia tiesioginį pavojų mūsų nepriklausomybei, demokratijai. Dirbdamas vienoje iš VSD valdybų aš mačiau atskirus pavojingus segmentus. Tačiau tada net neįsivaizdavau, kad antilietuviškos grupuotės bus tokios gausios, įtakingos ir galingos. Akivaizdu, kad tokių kaip A.Pocius yra ir daugiau. Akivaizdu ir tai, kad arvydų pocių esama visose svarbiausiose valstybės institucijose, kad jie įsitvirtinę strategiškai svarbiuose postuose ir juos iš ten iškrapštyti bus itin sunku. Bet jeigu neįveiksime, prarasime valstybę. Matau tik vieną išeitį. Departamentą būtina reorganizuoti nuo žemiausių iki pačių aukščiausių grandžių. Būtinos kardinalios, visą apimančios reformos. Pakeitę susikompromitavusį A.Pocių nieko nepasieksime. Pakeičiant A.Pocių kitu pareigūnu būtina išsiaiškinti daug kitų ne mažiau svarbių dalykų. Pavyzdžiui, kodėl taip akivaizdžiai A.Pocių gynė kai kurios žiniasklaidos priemonės – „Lietuvos rytas“, BNS, TV 3 ir, sprendžiant iš kai kurių laidų, net visuomeninis transliuotojas LRT. Dėl ko gynė? Dėl pinigų, dėl galimybės disponuoti konfidencialia informacija? Ar čia esama Rusijos slaptųjų tarnybų įtakos? Jeigu nerasime atsakymo į tokius klausimus, pagrindinė slaptoji Lietuvos tarnyba ir toliau bus neveiksni. O tai reiškia, kad mūsų laukia naujos didelės bėdos.

© 2007 „XXI amžius“