Atnaujintas 2007 birželio 22 d.
Nr.48
(1545)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Šiaulių vyskupijoje

Šiaulių dekanate

Devintinės – šventė visam miestui

ŠIAULIAI. Kai mes abejojame, kol svarstome, eiti link Kristaus ar ne, Jis pats ateina pas mus ir pasibeldžia. „Šiandien pats Viešpats ėjo mūsų miesto gatvėmis, laimindamas visus, kiekvieną iš mūsų, kiekvieną praeivį“, – džiugiai skambėjo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio žodžiai Katedroje birželio 10-ąją, Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmių metu. Ir mes „išėjome paskui Kristų į miesto gatves“, teigė Šiaulių vyskupijos kancleris kun. Evaldas Alūza. Iš tiesų Devintinės – šventė visam miestui, kai Viešpats eina link mūsų, o mes nebesislepiam po bažnyčios skliautais, bet išeinam į gatvę paskui Viešpatį, liudydami savo tikėjimą, viltį, meilę. „Tik Jo meilės paliestas žmogus tampa įpareigotas kitiems tą meilę liudyti ir ja dalytis“, – skambėjo kun. Rimanto Pranskaičio žodžiai. „Viešpaties žodžių pastiprinti ir palaiminti, ženkime „apsiginklavę“ tikėjimu, sustiprėję taip, kad nebijotume liūdėti, nebijotume būti persekiojami, nebijotume būti apkalbami“, – einančius paskui Švč. Sakramentą skatino Šv. Jurgio parapijos klebonas kun. Egidijus Venckus. Šie žodžiai buvo skirti ne tik procesijai; kur kas daugiau – kasdieniam apsisprendimui liudyti Kristų bet kokiose situacijose.

Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmių eucharistinė procesija pradėta Šv. Jurgio bažnyčioje po rytinių šv. Mišių Švč. Sakramento išstatymu ir pagarbinimu. Procesijoje dalyvavo vyskupijos vienuolinių bendruomenių nariai, kunigų seminarijos auklėtiniai, parapijų tikintieji, giedojo jungtinis Šv. Jurgio bažnyčios ir Katedros choras. Eisenai vadovavo Šiaulių ganytojas E.Bartulis. Pirmąjį kartą pagarbinti Švč. Sakramentą sustota prie Šv. Jurgio bažnyčios parengto altorėlio. Po išklausytų Viešpaties palaiminimų žodžių iš Evangelijos pagal Matą, šios parapijos klebonas kun. E.Venckus pasakė homiliją. Kunigas teigė, kad esame palaiminti dėl Viešpaties vardo, sustiprinti, todėl net sunkumuose, išbandymuose, kančioje „džiūgaukime ir linksminkimės, nes mūsų laukia gausus atlygis danguje“.

Iškilminga eisena su bažnytinėmis vėliavomis, mergaitėms barstant gėles, ėjo Dubijos, P.Višinskio, Vytauto, Vasario 16-osios, Vilniaus gatvėmis, Kaštonų ir Aušros alėjomis. Pakeliui eucharistinis Jėzus buvo pagarbintas dar dviejose vietose. Prie parengtų koplytėlių pagerbtas Švč. Sakramentas, išklausytas Dievo žodis bei homilijos. Vilniaus gatvėje buvo skaitoma Evangelijos pagal Morkų ištrauka apie duonos padauginimą. Kun. E.Alūza homilijoje sakė, kad Kristus nėra uždarytas tarp bažnyčios sienų, tabernakulyje ar kunigų lūpose. Kristus „eina visur, kur yra žmogus, kur yra tikėjimas, noras Jį pamatyti“. Procesija Šiaulių gatvėmis, anot kunigo, – tikėjimo liudijimas visiems, „kurie sėdi baruose, mašinose, žiūri per langą“.

Trečias altorėlis, prie kurio procesijos jau laukė jėzuitai, buvo papuoštas ties posūkiu į Kaštonų alėją. Jėzuitų naujokyno magistras kun. Algimantas Gudaitis Dievo žodžius apie Eucharistijos įsteigimą giedojo iš Evangelijos pagal Luką. Kunigas Algimanatas iškėlė pagrindinę mintį, jog „sėsdami prie stalo turėtume visada pakviesti, kad šalia mūsų atsisėstų ir Jėzus“. Ši Devintinių procesija, anot jėzuito, – „dar vienas būdas pakviesti Jėzų, kad Jis dalyvautų mūsų gatvėse, mūsų šeimose. Šiandien ne visi dalyvauja procesijoje, – kalbėjo kunigas, – dalis dirba laukuose, dalis sėdi prie prekystalių, tačiau kai pakviečiamas Jėzus, derlius būna dar didesnis, darbo vaisių prasmė būna didesnė, nes „visa, ką gaunam, iš Dievo yra gauta“.

Ketvirtoji, paskutinė, Švč. Sakramentui pagarbinti parengta vieta – Katedros šventoriuje. Iš Evangelijos pagal Joną skaityti Viešpaties žodžiai apie vynmedį ir mus – šio vynmedžio šakeles, kuriems Viešpats įsakė vienas kitą mylėti. Kun. R.Pranskaitis teigė, kad mums yra gan sunku priimti ir suvokti, kaip Dievas gali ateiti paprastame neraugintos duonos gabalėlyje. „Per amžius mes nukėlėme Dievą kažkur kitur, Jo neberandame čia, kur du ar trys susirinkę Jo vardu, kur klausomės Jo žodžio“, – sakė kunigas, kviesdamas susimąstyti, be ko žmogus ilgiau ištvertų: be meilės ar be duonos? Atsakymas nesudėtingas. Vis dėlto, anot kunigo Rimanto, „tik ji, meilė, gyvenimą padaro vertą gyventi, vertą aukotis prie vaiko lopšio, vertą budėti prie sunkaus ligonio. Verta priimti kiekvieną dieną su jos turiniu už viską dėkojant. O dėkoti galime išmokti tik tuomet, kai laužome ir dalijamės viena Duona, nužengusia iš dangaus“.

Švč. Sakramentas buvo įneštas į Katedrą. 12.30 val. Šiaulių vyskupas E.Bartulis aukojo šv. Mišias. Ganytojas pamokslo metu akcentavo, kad Išganytojas kviečia visus pasilikti Jo meilėje. Taip pat priminė, kad ir pasaulis apgaulingai ragina pasilikti jo meilėje. „Pasaulio dvasia tiek daug sužaloja žmonių, kurie neišgirsta Viešpaties kvietimo pasilikti ir amžinai gyventi tikroje ir amžinoje meilėje“, – kalbėjo ganytojas, primindamas šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės supratimą, kad Viešpats „nori iš tabernakulio tikrovės ateiti į kiekvieno žmogaus širdį ir ją paversti gyvuoju tabernakuliu. Tai didžioji meilės paslaptis“, – sakė ganytojas. Ėjusi Šiaulių miesto gatvėmis paskui Viešpatį supranti, kad šia paslaptimi verta gyventi kiekvieną dieną.

Inesė RATNIKAITĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija