Atnaujintas 2007 birželio 22 d.
Nr.48
(1545)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Pabėgėlis pabėgėliui nelygu

Gintaras VISOCKAS

Žurnalistams buvo sudaryta galimybė
paskanauti čečėniškų, pakistanietiškų
ir afrikietiškų maisto patiekalų

Grupė „Afroband“ Lietuvoje sulaukė
didelio populiarumo
Gintaro VISOCKO nuotraukos

Pabradės užsieniečių registracijos
centro viršininkas pulkininkas
leitenantas Robertas Petraitis
teigia, kad, gilindamiesi į pabėgėlių
problemas, negalime
užmiršti ir savų interesų

Apsaugos skyriaus viršininkas
Rimantas Budrys pasakoja,
kaip Pabradės centre
maitinami pabėgėliai

Pabradės užsieniečių registravimo centre birželio 19-ąją surengta įsimintina vakaronė – „Atverkime duris“. Tiek Lietuvos, tiek užsienio žurnalistams tądien sudaryta galimybė susipažinti su užsieniečiais, kurie mūsų šalyje prašo politinio ar humanitarinio prieglobsčio. Kodėl išeiviai iš Afrikos ar Azijos nori pasilikti gyventi Lietuvoje? Ar Lietuva privalo jais visais pasirūpinti? Ar humanitarinės pagalbos ieškotojai nepiktnaudžiauja mūsų svetingumu? Būtent apie tai Pasaulinės pabėgėlių dienos išvakarėse ir diskutuota su Pabradės centro viršininku pulkininku leitenantu Robertu Petraičiu, apsaugos skyriaus viršininku Rimantu Budriu, Vystymo bendrijos projekto „IN CORPORE“ koordinatore Ramune Mikštaite, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Pabėgėlių reikalų skyriaus vedėja Aiste Gerikaite–Kručkauskiene, Žmogaus teisių stebėjimo instituto projektų koordinatore Aina Damkute.

Jei užsienietis elgiasi kiauliškai...

Vakaronė Pabradėje surengta ne vien dėl to, kad birželį visas pasaulis mini Pasaulinę pabėgėlių dieną. Renginio organizatoriams taip pat rūpėjo išsiaiškinti, ar tikrai Lietuvoje daugėja incidentų tarp lietuvių ir atvykėlių iš Afganistano, Čečėnijos ar Indijos. Paskutinės apklausos byloja, jog mūsų šalyje užregistruojama vis daugiau chuliganiškų išpuolių prieš tamsaus gymio užsieniečius. Ypač Klaipėdoje padažnėjo smurto atvejų. Kurie dėl to kalti: užsieniečiai ar lietuviai? Kodėl kyla nesusipratimų: įžūliai, negražiai, nepagarbiai elgiasi užsieniečiai ar lietuviai? Kas gali pasakyti: daugės ar mažės tokių niekam garbės nedarančių susidūrimų? Prisipažinsiu, Vilniaus centre ne sykį teko matyti girtų britų, škotų ar vokiečių turistų, kurie elgėsi ne tik įžūliai, bet ir kiauliškai. Pavyzdžiui, teko matyti, kaip vienas angliškai kalbėjęs vyriškis į Gedimino prospektą iš alubario „Avilys“ išbėgo visiškai nuogas – be kelnių, klaikiai rėkdamas, keikdamasis. Tačiau neteko girdėti, jog už panašius išsišokimus kas nors iš vakariečių būtų susilaukęs antausio. O štai čečėnai, pabėgę nuo Rusijos teroro, Lietuvoje ne sykį buvo mušami, užgauliojami, pravardžiuojami banditais, teroristais. Tyčiotasi ne tik iš čečėnų jaunuolių, kurie kai kada, būkim atviri, patys ieškodavo nuotykių. Baisiausia, kad tyčiotasi ir iš čečėnų moterų, ir iš čečėnų mažylių, kurie Lietuvoje tikrai niekam niekad nekėlė nei nepatogumų, nei pavojaus. Prieš keletą metų Rukloje būta itin keisto incidento. Į „Žaliąjį barą“ kavinės savininkė sumanė neįsileisti būtent čečėnų tautybės žmonių. Esą jie ten triukšmauja, nemandagiai elgiasi. Tačiau ilgainiui ėmė aiškėti galimos visai kitos nepakantumo čečėnams priežastys. Pasirodo, minėto baro savininkė – rusų tautybės Lietuvos pilietė, buvusi sovietinės armijos karininkė. Todėl nesunku įtarti, kodėl ji gali nemėgti būtent čečėnų – tuo metu Grozne kaip tik vyko nuožmosios kovos tarp Rusijos ir nepriklausomybės siekiančių čečėnų. Beje, šis akivaizdus ksenofobijos atvejis nesusilaukė Lietuvos teisėsaugos organų dėmesio. Minėto baro savininkė iki šiol nenubausta.

Pabėgėlių pasaulyje mažėja

Padažnėjusių nepakantumo užsieniečiams atvejų Lietuvoje šiandien turėtų kaip tyčia mažėti. Mat mažėja pačių pabėgėlių tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Pabėgėlių mažėja, nes mažėja karų, konfliktinių situacijų, diktatūrų. 2006 metų atliktų tyrimų duomenimis, kuriuos skelbia Jungtinės Tautos, pabėgėlių skaičiai dabar mažiausi per paskutiniuosius 26-erius metus. Jei 2004-aisiais pasaulyje būta beveik 10 milijonų pabėgėlių, tai 2005-aisiais jų užfiksuota tik 8,4 mln. Lietuva niekuo neišsiskiria iš pasaulinių tendencijų. 2003-iaisiais į Lietuvą atvyko 218 prieglobsčio prašiusių žmonių. O 2005-aisiais – tik 118 žmonių. Pagal tuos pačius Jungtinių Tautų tyrimus, šiandien Lietuvoje gyvena apie 400 pabėgėlių statusą turinčių užsieniečių. Beje, sprendžiant iš parodyto dokumentinio filmo apie pabėgėlius, dauguma vyrų ir moterų sėkmingai įsidarbino privačiose lietuviškose įmonėse ir ten darbuojasi iki šiol. Kalbinti darbdaviai iš Kauno ir Klaipėdos neturėjo jokių priekaištų priimtiems čečėnų tautybės vyrams. Viena čečėnų šeima įsikūrė netoli Pabradės esančiame vienkiemyje, ten augina karvę, ančių, vištų. Todėl duonos iš valstybės neprašo. Tad ar gali Lietuvai didelių rūpesčių kelti vos keli šimtai žmonių, iš kurių – dauguma moterys, vaikai ir seneliai? Nepakantumo atvejų kitataučiams turėtų mažėti dar ir dėl to, kad šiandien Pabradės pabėgėlių centre gyvena vos šimtas laimės Lietuvoje ieškančių asmenų. O juk prieš keletą metų čia jų būta per tūkstantį. Tuo metu Pabradės užsieniečių registracijos centro darbuotojams išties buvo sunku. Užsieniečiai ir maištavo, ir įkaitais darbuotojus ėmė, ir nevykdė pareigūnų įsakymų, ir mušdavosi tarpusavyje. Būta ir buitinių problemų. Lietuva tuo metu neturėjo tiek lovų, kiek reikėjo. Todėl dalis užsieniečių buvo priversta miegoti naktį, kita – dieną. Išeiviai iš Indijos nevalgė jautienos, čečėnai musulmonai – kiaulienos. Taigi net pamaitinti visus būdavę keblu. Tačiau nepakantumo atvejų tuo metu tarsi ir neužfiksuota. Incidentų padažnėjo būtent šiandien, kai įtampa, regis, slūgsta.

Pabradės centrui – jau dešimt metų

Įsiminė Pabradės užsieniečių registracijos centro vadovo R.Petraičio pasakojimas, su kokiomis problemomis susiduria jie, centro darbuotojai, ir užsieniečiai, atvykę iš tolimiausių pasaulio kraštų. Plk. ltn. R.Petraičio pasakojimas svarbus dėl to, kad čia jis dirba nuo pat centro susikūrimo pradžios – jau beveik dešimt metų. Todėl žinąs visus, net menkiausius niuansus. Pavyzdžiui, prieš keletą metų iš Šiaurės Kaukazo į Lietuvą važiavo daugiausia garbaus amžiaus sulaukę čečėnai – vyrai, moterys.

Jie veždavosi ir mažamečius vaikus. Su tokiais čečėnais, pasak plk. ltn. R.Petraičio, jie neturėjo jokių nesusipratimų. Vyresnio amžiaus čečėnai būdavo itin mandagūs, paslaugūs, darbštūs, pareigingi. Jie patys siūlydavo savo paslaugas, jei reikėdavo nupjauti žolę arba pataisyti sugedusį vandentiekio čiaupą. Todėl ir centro darbuotojai į pagarbą atsakydavo pagarba – iš namų atnešdavo obuolių, braškių. Šiandien iš Čečėnijos plūsta jaunuoliai, kuriems nėra ir 30-ies. Jie neturi jokio išsilavinimo, jie nieko, išskyrus karą, nėra matę. Jie negerbia vyresniųjų, meluoja. Su tokiais čečėnais palaikyti normalius santykius žymiai sunkiau. Kaip tvirtina centro vadovas R.Petraitis, ne visų pabėgėlių ašaromis galima tikėti. Kai kurie iš jų akivaizdžiai, akiplėšiškai meluoja, esą juos persekioja dėl politinių motyvų. Štai tik vienas pavyzdys. Pakistanietis tvirtina, jog savo šalyje jis persekiojamas dėl politinių motyvų. Tačiau jo partijos vadovas kažkodėl beveik kaip lygus su lygiu bendrauja su Pakistano prezidentu. Apie tai byloja televizijos laidos, laikraščiai. Prieglobsčio prašęs pakistanietis taip ir nesugebėjo paaiškinti, kodėl jis, paprastas partijos narys, engiamas, o jo partijos lyderis kviečiamas į prezidentūrą iškilmingiems pietums. Tokiais atvejais ir išauga nepasitikėjimo siena. Centro darbuotojams žinoma, kad kai kurie pabėgėliai tariasi, kokias priežastis geriausia nurodyti, norint gauti leidimą gyventi Lietuvoje. Kartais surengia net burtus: kam kokią priežastį nurodyti Lietuvos pareigūnams.

Nepamirškime Lietuvos interesų

Pabradės užsieniečių registracijos centro vadovas R.Petraitis pabėžė, jog kalbant apie pabėgėlių reikalus negalima užmiršti nei užsieniečių, nei Lietuvos interesų. Lietuva privalo gerbti visas žmogaus teises, laikytis visų ratifikuotų konvencijų ir įstatymų. Tačiau Lietuva taip pat privalo rūpintis ir savimi – kad ilgainiui neturėtų tokių sunkumų, kokių nūnai turi Vokietija dėl turkų ar Prancūzija – dėl išeivių iš Afrikos. Jis yra domėjęsis padėtimi kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje. Ten pabėgėlių problemos nėra apskritai. Vaizdžiai tariant, Estijoje nėra nė vieno pabėgėlio, Latvijoje – vos keli. Tokioms tendencijoms įtakos turi ir šių šalių geografinė padėtis: ten nesusikryžiuoja keliai tarp Vakarų ir Rytų. Tačiau tiek latviai, tiek estai emigrantams taiko žymiai griežtesnes sąlygas nei Lietuva. Ir pabėgėliai ten neskuba važiuoti kaip į Lietuvą. Pildydama visas, be išimties, pabėgėlių užgaidas Lietuva susilauks antplūdžio. Plk. ltn. R.Petraitis nenori pasakyti, kas – gerai, o kas – blogai. Jis tiesiog mano, kad Lietuva, būdama ne itin didelė, ne itin turtinga ir gausi valstybė, negali įsileisti tiek pabėgėlių, kad ilgainiui lietuviai taptų mažuma. Pasak Valstybės sienos apsaugos tarnybos karininko R.Petraičio, kai kurios tautos, sakykim, pakistaniečiai, čečėnai, afganistaniečiai, jeigu tik jų daugiau, elgiasi įžūliai, agresyviai, pradeda engti kitus, kurių mažiau. Šių dalykų Lietuva turi paisyti.

Afrikietiškos muzikos ritmai

Vardydamas šiandien iškylančias problemas centro vadovas paminėjo ir vadinamąjį „Afroband“ ansamblį, kuris specialiai koncertavo Pabradėn suvažiavusiems svečiams. Iš tiesų labai gražu, kad išeiviai iš Nigerijos ir Pietų Afrikos Respublikos sukūrė ansamblį, kuris greitai Lietuvoje tapo žinomas ir populiarus. Jie koncertavo, pasirodo, net „Brodvėjaus pabe“ Vilniuje, jie jau kviečiami net į privačius vakarėlius. Žymiai geriau, kai Pabradės centro darbuotojai groja nei geria degtinę ar vartoja narkotikus. Tačiau šiandien akivaizdu, kad „Afroband“ grupė Lietuvoje jau tikriausiai net uždarbiauja, nors dirbti jie dar neturi teisės. Tad lazda – su dviem galais. Jei įstatymas draudžia, jis turėtų drausti visiems – ir lietuviams, ir išeiviams iš Nigerijos. Centro vadovas taip pat yra pastebėjęs, kaip prie vartų kas rytą privažiuoja privačių firmų vadovai ir išsiveža po keliolika pabėgėlių nelegaliems darbams į Vilnių ar Kauną. O vakare vėl atveža. Įstatymai draudžia dirbti, bet įstatymai kartu nenumato priemonių, kaip pažaboti nelegaliai dirbančius ir nelegaliai darbą siūlančius. Žinoma, jis apie šiuos atvejus informavo Lietuvos specialiąsias tarnybas, tačiau kol kas autobusiukų prie centro vartų kas rytą nemažėja.

Dauguma prašymų – atmesti

Nuo 1997 metų liepos mėnesio prieglobsčio Lietuvoje prašė apie 1700 asmenų. 105 asmenims Lietuva suteikė pabėgėlio statusą, nes manė, kad jie iš tiesų savo tėvynėse persekiojami dėl politinių, religinių įsitikinimų ar tautybės. Dar 400 asmenų Lietuva suteikė humanitarinį prieglobstį – leido gyventi ir dirbti, kol baigsis kariniai konfliktai jų šalyse. Kitų pabėgėlių prašymus atmetė, laikydami juos nepagrįstais. Dešimties metų patirtis byloja, jog visais atvykėliais negalima aklai tikėti. Tarp jų pasitaiko ne tik smulkių sukčių, bet ir įspūdingą kriminalinę patirtį turinčių nusikaltėlių. Tokie deportuojami atgal į tėvynę. Bet tai – brangus malonumas. Tarptautinės taisyklės skelbia, kad departuojamąjį privalo lydėti du pareigūnai. Jeigu pabėgėlį būtina grąžinti, sakykim, į Zambiją, galima įsivaizduoti, kiek lėšų reikia tokiam žingsniui. Čia ir lėktuvo bilietus pirk, ir vizas įsigyk, ir už nakvynę viešbutyje mokėk. Vieno Lietuvoje gyvenančio pabėgėlio išlaikymas mūsų šaliai per mėnesį kaštuoja 1400 litų. Į šią kainą įeina ir komunalinės paslaugos, ir stogas virš galvos, ir patalynė, ir tris sykius per dieną pateikiamas maistas (vaikai iki 18 metų maitinami keturis kartus per dieną). Kiekvienam pabėgėliui, jeigu jis tik nepažeidžia vidaus gyvenimo taisyklių, kas mėnesį mokami smulkūs kišenpinigiai – 26 litai. Jeigu pabėgėlis piktybiškai pažeidžia vidaus gyvenimo taisykles, šie pinigai jam gali būti ir neišmokėti. Šiandien šios priemonės centro darbuotojai griebiasi vis rečiau.

Pabėgėlis – ne ekonominis migrantas

Lietuva, kaip, beje, ir kitos Europos Sąjungos valstybės, privalo priimti asmenis, kurie, bijodami persekiojimo, paliko savo kilmės šalį. Pabėgėlis nėra ekonominis migrantas. Ekonominis migrantas dažniausiai palieka savo šalį ieškodamas geresnių ekonominių sąlygų, solidžiau apmokamo darbo. Tuo tarpu pabėgėliais laikomi asmenys, kurie priversti palikti savo gimtąjį kraštą dėl iškilusios grėsmės jų gyvybei, saugumui, laisvei, orumui ar dėl kokių nors kitų panašių priežasčių. Ženevos konvencija numato penkias priežastis, dėl kurių asmuo gali būti pripažintas pabėgėliu. Tai rasė, religija, tautybė, politiniai įsitikinimai arba priklausymas tam tikrai socialinei grupei. Asmenims, kuriems pagal Ženevos konvenciją nepriklauso pabėgėlio statusas, tačiau jų vis tiek negalima grąžinti atgal į tėvynę dėl iškilusių įvairiausio pobūdžio pavojų tiek gyvybei, tiek sveikatai, tiek laisvei, suteikiama humanitarinė pagalba. Tad labai svarbu, kad Lietuva sugebėtų atskirti tuos, kuriems iš tiesų reikia mūsų pagalbos, nuo tų, kurie negražiems tikslams linkę pasinaudoti mūsų svetingumu. Apie pabėgėlius šiandien prikurta įvairiausių mitų. Esą visi prieglobsčio prašytojai yra pavojingi mūsų visuomenei, esą jie gyvena tik iš Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų... Dauguma stereotipų atsiranda iš nežinojimo, nesupratimo arba nenoro užjausti svetimą nelaimę ir skausmą. Viename iš valstybės platinamų lankstinukų, pavadintų „Nepažintieji – ko nežinome apie prieglobsčio prašytojus?“, rašoma: „Po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų lietuviams jau teko bėgti, gelbėjant savo ir savo vaikų gyvybes, todėl kiekvienas iš mūsų, nesvarbu, kad ir kas jis būtų, kad ir kur gyventų, kaip tvirtai ir saugiai jaustųsi, vieną dieną gali susidurti su aplinkybėmis, dėl kurių tektų palikti savo šalį. Gamtos nelaimės, karai, konfliktai, persekiojimai dėl teisinių ar religinių priežasčių yra sunkiai prognozuojami, todėl nė vienas žmogus negali būti tikras, kad pabėgėlio likimas jo paties niekad neištiks“. Prasmingi, įsiminti žodžiai. Ypač tiems mūsų karštakošiams, kurie iki sąmonės netekimo primušė čečėnus bei išeivius iš Afrikos. Primušė neturėdami jokių priežasčių. Primušė vien dėl to, kad pabėgėliai šiek tiek skiriasi nuo mūsų, lietuvių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija