Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Vyskupijos Eucharistinio kongreso metinės ir sielovadininkų suvažiavimas

Į suvažiavimą atvyko Aleksoto Šv. Kazimiero parapijos „Caritas“ atstovės ir jaunieji giesmininkai

Ministrantų giesmei vadovauja Lina Mažeikaitė iš Prienų

Jaunimo centrų vadovai, klierikas Aurimas ir kunigas Mindaugas tariasi dėl darbo grupelėse

Šv. Mišių patarnautojai gieda Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje

Prie šventoriaus vartų visi pasitiko šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijas

Birželio 9–10 d. Vilkaviškyje buvo iškilmingai švenčiamos Vilkaviškio vyskupijos IV Eucharistinio kongreso metinės. Joms rengtasi nuo Advento pradžios, kai Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos 2006 m. gruodžio 3 d. laišku nauji liturginiai metai vyskupijoje paskelbti Parapijų metais. Jų kulminacija tapo pernykščio svarbiausio vyskupijos renginio – Eucharistinio kongreso – paminėjimas, sujungtas su visų vyskupijos parapijų pagrindinių sielovados bendradarbių suvažiavimu. Šiam renginiui dar vieną džiugų ir prasmingą akcentą suteikė šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijų lankymasis.

Vilkaviškio vyskupijos IV Eucharistinio kongreso metinių minėjimas prasidėjo vyskupijos sielovadininkų suvažiavimu. Birželio 9 dienos popietę iš visų dekanatų į jį susirinko virš 500 atstovų, aktyviausiai dalyvaujančių įvairių parapijų gyvenime. Po giesmės „O Kristau, pasaulio Valdove“ šventės vedėjai mokytoja Danutė Voitiuk ir kun. Vytautas Mazirskas gyvai pristatė skirtingose sielovados srityse dirbančių tikinčiųjų grupes. Šiltu sveikinimo žodžiu dalyvius pasveikino Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Bagušinskas, o Daliaus Ramanausko sukurtas dokumentinis filmas atnaujino džiugios ir turiningos praėjusių metų iškilmės įspūdžius.

Į susirinkusius parapijų sielovados aktyviausius talkininkus kreipėsi Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, nušviesdamas šio suvažiavimo prasmę ir tikslus. Vienas iš jų – atgaivinti vyskupijos IV Eucharistinio kongreso patirtį ir vėl kartu išgyventi džiugią tikėjimo bendrystę. Visgi tai yra tik pradžia, išeities taškas. Ganytojas pabrėžė, kad kasdienybė neleidžia gyventi vien prisiminimais, tad šis suvažiavimas skirtas kalbėtis apie vyskupijos ir jos parapijų šiandieną bei ateitį.

Kadangi toks renginys vyskupijoje yra pirmas, tikroviškas savo galimybių vertinimas skatina eiti pirmyn žingsnis po žingsnio, kad pamažu išsijudintų vis platesnė bendruomenės dalis ir įvairios geros iniciatyvos ne tik sukeltų paviršium nuraibuliuojančius bangas, bet sulauktų atgarsio gilesniuose sluoksniuose. Tai yra palaipsniškas vietinės Bažnyčios žadinimas, kad ji, pabudusi, veiksmingiau, sąmoningiau ir tvirčiau žengtų į priekį.

Vysk. Rimantas Norvila pabrėžė, kad savitą tarnystę Bažnyčioje turi kiekvienas pakrikštytasis, kad vyskupijoje yra reikalingi ir svarbūs visi jos nariai. Pasak ganytojo, sudarydamas sąlygas susitikti ir bendrauti aktyviausiems tikintiesiems, šis suvažiavimas siekia kurti palankią erdvę, kurioje būtų galima kalbėtis apie bendrus parapijų reikalus bei atskirų sričių sielovadą. Tuo būdu jis taptų reikšmingu impulsu, ruošiantis Vilkaviškio vyskupijos Sinodui, kuris priimtų tolimesnę ateitį siekiančius sielovados planus.

Vysk. Rimantas Norvila paprašė suvažiavimo dalyvius būti uoliais patarėjais ir registracijos metu įteiktuose formuliaruose surašyti savo pasiūlymus, pastabas dėl sielovados, katechezės, liturgijos, bažnytinės muzikos, artimo meilės vykdymo vyskupijoje ir ypač jos parapijose. Ganytojas pažadėjo, kad su Kunigų taryba bus stengiamasi gautus pasiūlymus ir pastabas išstudijuoti, apibendrinti, paskelbti ir taikyti praktikoje.

Svarbiu suvažiavimo akcentu buvo Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos rektoriaus kan. Vyginto Gudeliūno pranešimas. Prelegentas Parapijų metų centriniame renginyje ir Eucharistinio kongreso metinėse priminė glaudų ryšį tarp šių dviejų tikrovių – parapijos ir jos šerdį sudarančios sekmadienio Eucharistijos, kuri atnaujina pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus veidą, duoda galimybę susitaikyti ir apsivalyti, pasistiprinti Gyvybės Duona. Šventojo Rašto šviesoje ji regima kaip šventimas išlaisvinimo iš vergijos, mirties, nuodėmės. Krikščionio akimis žvelgiant, pirmoji savaitės diena, jos pagrindas – tai sekmadienis, skirtas išgyventi tikrą džiaugsmą bendruomenėje, nes nepasidalintas džiaugsmas yra nepilnas.

Antroje suvažiavimo dalyje dalyviai išsiskirstė į atskiras grupes pagal savo veiklos pobūdį, kad susipažintų, pasidalintų patirtimi, jiems rūpimomis aktualijomis.

Karitiečiai, maltiečiai ir kiti artimo meilės tarnystę vykdantys klausėsi kun. Rimo Skinkaičio paskaitos apie popiežiaus Benedikto XVI encikliką „Deus caritas est“, o vėliau susipažino ne tik su artimo meilės darbų Vilkaviškio vyskupijoje apžvalga, bet ir su analogiška patirtimi Punske (Elko vyskupija), kurią pristatė Punsko „Caritas“ vadovas Sigitas Jonas Grigutis.

Lietuvos šeimos centro atstovės Vijoleta Valantiejutė ir Dalia Lukėnienė su šeimos pastoracijos talkininkais aptarė bendravimo šeimoje ypatumus ir jų kontekste atskleidė „Sutuoktinių susitikimų“, kitų šeimų judėjimų bei atnaujintos sužadėtinių rengimo santuokai programos privalumus.

Tikybos mokytojams ir parapijų katechetams buvo priminta apie parapijinės katechezės Vilkaviškio vyskupijoje gaires. Po to jie pasidalijo mintimis apie darbą pagal naują tikybos mokymo programą, trumpoje meninėje dalyje išgirdo keletą ilgametės Vilkaviškio vyskupijos Katechetikos centro vadovės ses. Laimutės Jadvygos Rimkevičiūtės parašytų eilių iš šiemet išspausdintos jos eilėraščių knygos „Sustabdytas laikas“.

Vaikų ir jaunimo sielovadininkų grupėje aktyvaus susirinkimo metodu minčių diskusijai apie darbo su jaunimu parapijose galimybes ir perspektyvas pateikė Jaunimo pastoracinės tarybos prie LVK sekretorė Margarita Vyskupaitienė ir Panevėžio vyskupijos Jaunimo centro vadovė Roberta Daubaraitė. Dalyviai pasidalijo pastabomis apie esamus teigiamus ir neigiamus dalykus, iškėlė siekius ir ieškojo kelių, kaip juos įgyvendinti.

Su parapijų vargonininkais ir chorvedžiais dirbo Vilkaviškio vyskupijos Krikščioniškosios kultūros centro Česlovo Sasnausko vardo choro vadovas Mindaugas Radzevičius, pristatęs psalmių giedojimo istorinę apžvalgą ir pamokęs aštuonių bažnytinių psalmių tonų.

Zakristijonų grupėje kan. Vyginto Gudeliūno mintys apie ypatingoje Dievo šventumo akivaizdoje, Viešpaties altoriaus artumoje esančiųjų pareigą patiems būti šventais paskatino kalbėtis apie tai, kas padeda ir kas trukdo kasdienėje tarnystėje išsaugoti sakralumo pojūtį. Kan. Algimantas Kajackas pristatė liturginius indus ir jų simboliką, o Danutė Olsevičienė iš Prienų pamokė pasigaminti po vaškinę žvakę.

Dar viena suvažiavimo dalyvių dalis buvo šv. Mišių patarnautojai, kurie iš karto po registracijos susirinko atskirai programai Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje. Užsiėmimą ministrantams giesme pradėjo Prienų parapijos referentė Lina Mažeikaitė.

Po kun. Arūno Simonavičiaus pasakojimo apie savo, kaip ministranto tarnystę, jie susiskirstė į grupes pagal amžių, vadovų vedami vieni su kitais susipažino, bendravo žaisdami, buvo mokomi apie liturginius rūbus, indus, pastatus, spalvas. Buvo pasakyta, kad Dievas kalba kiekvienam iš mūsų ir kiekvienas esame Jam labai svarbus. Taip pat remiantis šv. Teresėlės pavyzdžiu buvo kalbama apie kančios įprasminimą.

Vakare Vilkaviškio vyskupijos sielovadininkų suvažiavimo dalyviai iš visų grupių susirinko prie Katedros, kaip ir pernai pasipuošusios nuo bokštų besileidžiančiomis geltonomis juostomis su Eucharistinio kongreso ženklais bei šventoriuje pasklidusiais baltais „avinėliais“. Prie šventoriaus vartų tikintieji pasitiko šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijas, jas įlydėjo šventovės vidun, pagerbdami varpų skambėjimu ir vargonų muzika, Pirmosios Komunijos vaikų beriamais rožių žiedlapiais ir giesmėmis.

Iškilmingoms šv. Mišioms vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Jose dalyvavo vyskupas emeritas Juozas Žemaitis, MIC, apie 50 vyskupijos kunigų ir visai Vilkaviškio vyskupijai atstovaujantys tikintieji. Kreipdamasis į įvairias tarnystes vykdančius Dievo Tautos narius, ganytojas pabrėžė visuotinį pašaukimą į šventumą ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės „mažąjį kelią“ į jį, pagrįstą ištikimybe ir meile Dievui kasdieniuose darbuose. Vyskupas pastebėjo, kad šventųjų ugdymui reikalingi ne tik šventi dvasininkai, pašvęstojo gyvenimo nariai, bet ir šventi tėvai.

Šiomis šv. Mišiomis baigėsi Vilkaviškio vyskupijos sielovadininkų suvažiavimas, bet maldos budėjimas prie šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijų Vilkaviškio Katedroje tęsėsi per visą naktį ir sekmadienio priešpietį.

Birželio 10-ąją, po vidurdienio, Katedros varpai iškilmingai Devintinių Eucharistijai ir IV Eucharistinio kongreso minėjimo užbaigimui pakvietė ne tik vilkaviškiečius, bet ir visus galinčius atvykti vyskupijos tikinčiuosius. Su jais, po rytinių šv. Mišių savo parapijose, atkeliavo apie 40 vyskupijos kunigų. Eucharistijos šventimui vadovavo vysk. Rimantas Norvila kartu su vysk. Juozu Žemaičiu, MIC. Giedojimą vedė Vilkaviškio vyskupijos Krikščioniškosios kultūros centro Česlovo Sasnausko vardo choras su Vilkaviškio Katedros bei Marijampolės Šv. arkang. Mykolo parapijos chorais. Pamoksle ganytojas kalbėjo apie Eucharistiją, kurios reikšmę Bažnyčia ypatingai apmąsto ne tik Didįjį Ketvirtadienį, bet ir Devintinių iškilmėje.

Šv. Mišių pabaigoje Vilkaviškio gatvėmis, per Jono Basanavičiaus aikštę, Eucharistinio kongreso vardo tiltą nusidriekė iškilminga Devintinių procesija su Švč. Sakramentu ir vėliavomis ne tik iš Vilkaviškio parapijos, bet ir iš visų vyskupijos dekanatų. Pakeliui ji evangelijų giedojimui sustojo prie keturių altorėlių, kuriuos paruošė Vilkaviškio Salomėjos Nėries ir „Aušros“ vidurinės mokyklos, Pirminis sveikatos priežiūros centras ir Marijampolės profesinio rengimo centro Vilkaviškio skyrius. Sugrįžus į Katedrą, buvo atnaujintas Vilkaviškio vyskupijos pasiaukojimas Švč. Jėzaus Širdžiai.

Iškilmių pabaigoje su giesme, varpų skambėjimu bei rožių žiedlapių lietumi maldininkai išlydėjo šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės – viso pasaulio Misijų globėjos – relikvijas, ir patys išskirstė į namus su atnaujinta misija savo aplinkoje būti gyvaisiais akmenimis, iš kurių Viešpats stato savo Bažnyčią.

Pagal www.katalikai.lt

Artūro ŠULCO nuotraukos

© 2007 „XXI amžius“