Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Šv. Teresėlės kelionė per Telšių vyskupiją ir Kauno arkivyskupiją

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės relikvijos savo kelionę Telšių vyskupijoje pradėjo birželio 14-ąją sutikimu prie automagistralės šalia Gargždų. Jos buvo palydėtos į Kretingą, Dievo Meilės misionierių (Motinos Teresės) kongregacijos namus. Iš vienuolyno su iškilminga procesija relikvijos tą pačią dieną buvo palydėtos į Kretingos bažnyčią. Birželio 15-ąją relikvijos buvo sutiktos Kartenos Švč.M.Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, o vakare atkeliavo į Pakutuvėnus. Birželio 16-ąją relikvijos sutiktos Telšių Katedroje, kur jos buvo iki birželio 18-osios popietės.

Sužinoję, kad šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės relikvijos birželio 18 dieną aplankys ir Gargždų bažnyčią, visi parapijiečiai buvo maloniai nustebinti, rengėsi, ateitininkės repetavo šv. Teresėlės relikvijų sutikimui tinkamas giesmes ir nekantriai laukė tos dienos. 15 val. su įvairiaspalvių rožių puokštėmis gausiai rinkosi tikintieji, jaunimas, moksleiviai prie Gargždų bažnyčios. Atvyko kaimyninių parapijų (Endriejavo, Veiviržėnų) klebonai. Pamaldžiai nusiteikę nekantriai laukė, kada šv. Teresėlės relikvijos iš Telšių keliaudamos į Klaipėdą aplankys ir Gargždų parapiją. Buvo jau beveik 16 val., kai gargždiškiai pamatė automobilį su šv. Teresėlės atvaizdu už lango. Su pagarba ir jauduliu sutiko barstydami rožių žiedlapiais taką, palydėjo į bažnyčią. Čia relikvijorius buvo apibertas rožių žiedlapiais, apkrautas žiedais. Visi norėjo pareikšti pagarbą mielai Šventajai paliesdami relikvijorių, padėdami rožę. Skambėjo giesmės, maldos. Relikvijas lydintis Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos vicerektorius kun. dr. Darius Trijonis trumpai supažindino susirinkusius su šv. Teresėlės asmenybe, keliu į šventumą. Šv. Teresėlės relikvijos skubėjo į Klaipėdą, tad Gargžduose pabuvo trumpai. Žmonės pasiėmė po keletą rožių žiedlapių nuo relikvijoriaus. Procesija su šv. Teresėlės relikvijomis apėjo aplink bažnyčią. Taip ir baigėsi Šventosios vizitas Gargždų parapijoje, palikęs rožių žiedlapių ir maldos malonių lietų.

Birželio 18-20 dienomis Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės relikvijos lankėsi Klaipėdos Švč.M.Marijos Taikos Karalienės parapijoje, paskui iškeliavo į Nemakščius, o iš ten – į Kauno arkivyskupiją.

Pirmoji relikvijų stotelė Kauno arkivyskupijoje buvo Šiluva. Vidudienį autobusiuką su relikvijoriumi prie popiežiaus Jono Pauliaus II kryžiaus pasitiko kone visi vietiniai gyventojai, daugybė vaikų bei keli Šiluvos piligrimai. Jaunatviška procesija su gėlėmis lydėjo relikvijas per visą miestelį iki Švč. M.Marijos Gimimo Bazilikos, kur Teresėlės pagerbimas pradėtas Eucharistijos liturgija, o vėliau katechezės, maldos budėjimas prie relikvijų tęsėsi visą naktį.

Birželio 21 dieną relikvijorius su Šventosios palaikais džiugiai sutiktas Raseinių, Jurbarko miestų gyventojų, o tos pačios dienos vakare Karmelio šventoji pasiekė savo seseris Paštuvos šv. Juozapo ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolyne. Maldos budėjimas čia tęsėsi iki birželio 23-iosios rytmečio. Nakties vigilijose melstasi už kunigus, vienuolius, jaunimą ir šeimas. Paskui relikvijos pusdienį lankėsi Raudondvario bažnyčioje, kuriai 1938 metais Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės titulą suteikė ją konsekravęs arkivyskupas Juozapas Skvireckas.

Birželio 23 d. popiet relikvijų piligriminė kelionė pradėta Kaune. Čia Dievo mažutėlė, patyrusi nemažai kančios savo trumpame gyvenime, pirmiausiai aplankė ligos ir negalios paliestų jaunų žmonių ir jų globėjų bendruomenę Vilijampolės vaikų ir jaunimo pensionate ir išliejo daug dvasinės paguodos. Pensionate gyvena 256 vaikai ir jaunuoliai su protine ir kompleksine negalia. Nors yra neįgalieji, tačiau didžiuma jų suvokia Dievo buvimą, Jo meilę žmonėms, taip pat ir jiems, šios įstaigos gyventojams bei darbuotojams. Šventosios stotelė čia neatsitiktinė, mat pensionatas artimai bendrauja su Šv. Juozapo (Vilijampolės), Šv. Dvasios (Šilainių), Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčiomis, Kauno kunigų seminarija. Pastarosios klierikai pensionate atlieka pastoracinę praktiką. Pensionate yra tikybos kabinetas, mons. Lionginas Vaičiulionis, kun. Gintaras Blužas aktų salėje aukoja šv. Mišias, dalija Komuniją. Čia vaikai krikštijami, priimama Pirmoji Komunija. Ypač daug dėmesio skiriama neįgaliems vaikams pakilti iš lovos. Vaikai, jaunuoliai pagal savo galimybes stengiasi atsilyginti savo geradariams – padeda sutvarkyti bažnyčių aplinką, išvalė Vytauto Didžiojo bažnyčios rūsius ir kt. Taip jie jaučiasi reikalingi kitiems. Pensionate dirba 235 darbuotojai – medicinos specialistai, pedagogai, psichologai. Jie kantriai atlieka šias nelengvas ir sudėtingas pareigas. Tai irgi žingsnis į meilę.

Atvykusios šv.Teresėlės relikvijorių prie pensionato vartų pasitiko gausus būrys tikinčiųjų ir su bažnytinėmis vėliavomis, giesmėmis palydėjo iki gėlėmis papuošto postamento, ant kurio buvo jis padėtas. Pensionato direktorius Juozas Laurynas kalbėjo apie šv. Teresėlės troškimą skelbti Gerąją Naujieną šių dienų žmogui, kas skatina eiti jos pramintu keliu. Kun. G.Blužas palaimino Šventąją šventuoju Krikšto vandeniu.

Nepamirštinas pačios Teresėlės požiūris į relikvijas. Tai nėra magiškas amuletas. Šventųjų kūnai – tokie pat kaip ir mūsų, bet šventieji mylėjo, mąstė, dirbo, džiaugėsi ir kentėjo stengdamiesi būti kuo labiau panašūs į Jėzų. Todėl jų relikvijos skelbia iškovotą gerą kovą, meilės pergalę ir primena mums apie šventųjų bičiulystę bei Jėzaus dovanotą Prisikėlimo viltį. Jaunosios karmelitės palikta žinia yra paprasta ir įtaigi: Dievas yra Meilė. Trokšdamas už savo meilę sulaukti mūsų meilės, Dievas prašo ne didžių žygių, o ištikimybės ir pasitikėjimo Juo kasdieniniame gyvenime, kad paprastus dalykus darytume nepaprastai.

Sesuo Jurgita klausimų ir atsakymų forma papasakojo apie šv. Teresėlės gyvenimą, jos siekius bei troškimus.

Prieš mirtį šv. Teresėlė rašė: „Jaučiu, kad įžengiu į mirtį… Bet ypač jaučiu, kad greit prasidės mano misija – išmokyti žmones mylėti Dievą taip, kaip aš Jį myliu, parodyti sieloms savo mažąjį kelelį. Dievas išklausys mano norų, ir mano Dangus žemėje truks ligi Pasaulio pabaigos. Mano pašaukimas – Meilė“.Ypač buvo jos pamėgta šv. Teresės Avilietės mintis: „Tūkstantį kartų atiduočiau savo gyvybę, kad išgelbėčiau vieną sielą“. Iškilmėse buvo skaitoma Evangelijos ištrauka, giedama Šv. Teresėlės litanija, sukalbėta visuotinė malda.

Po to šv. Teresėlės relikvijos buvo išlydėtos į Kauno Arkikatedrą Baziliką. Prieš tai jos iškilmingai ir džiaugsmingai sutiktos Kauno rotušės aikštėje. Į ją įspūdingo ilgio vainiką atnešė gausus būrys įvairaus amžiaus vaikų ir jaunuolių. Procesijoje dalyvavo arkivyskupijos ganytojai – arkiv. Sigitas Tamkevičius, vysk. Jonas Ivanauskas, taip pat Panevėžio vyskupas emeritas Juozas Preikšas, kiti arkivyskupijos dvasininkai, vienuolinių kongregacijų nariai, gausus miestiečių, miesto svečių būrys. Meilės misionierės relikvijoms pasiekus aikštę, nuskambėjo pučiamųjų instrumentų atliktas giesmės „Aš jums siųsiu rožių lietų“ motyvas. Šiai giesmei žodžius parašė šv. Teresėlė. Atvykusios relikvijos aikštėje pagerbtos trumpa malda, o vaikų balsais atskleista improvizuota Teresės šventumo istorija.

Šv. Teresėlės relikvijos, nešamos kunigų seminarijos auklėtinių, iš Rotušės aikštės buvo palydėtos į Arkikatedrą Baziliką. Čia ant specialaus paaukštinimo pastatytas šv. Teresėlės relikvijorius buvo apipiltas rožių žiedais. Pati Arkikatedra ta proga buvo papuošta šv. Teresėlės atvaizdais bei kilnojamaisiais stendais apie Šventosios gyvenimą. Prie jų nuolat būriavosi šventovės lankytojai, atėję pagerbti relikvijų ir sutvirtinti savo tikėjimą.

Netrukus, švenčiant arkivyskupijos globėjo Šv. Jono Krikštytojo šventę, čia buvo aukojamos šv. Mišios už geradarius, kurie tiesiogiai ar aukomis padėjo surengti relikvijų kelionę. Eucharistijos liturgijai vadovavo arkiv. S.Tamkevičius, vėliau pasakęs homiliją. Trumpai priminęs Šventosios gyvenimą, ganytojas atkreipė dėmesį, kokiu nelengvu – netekčių, skausmo, ligos – keliu Viešpats vedė Teresę artyn prie savęs. Uždarame Karmelio vienuolyne, pasak ganytojo, užaugo jos dvasios sparnai, subrendo meilė Dievui ir žmonėms. Arkivyskupas pavadino Šventąją viena iš tų Jėzaus pakviestų mažutėlių, kurie išties nieko neturėjo, o tik kūdikišką pasitikėjimą Dievu. Siekdama būti maža ir nuolanki, nuolat prašydama Dievą būti jos stiprybe, jos turtu, ji tobulai perėmė Evangelijos dvasią.

Po pamaldų nenutrūkstama eisena dar ilgai ėjo prie Jėzaus meilės apaštalės relikvijų. Budėjimą Arkikatedroje per visą naktį rengė maldos grupės ir katalikiškos bendruomenės. Giedojo katalikų bendruomenė „Gyvieji akmenys“, katechezes vedė „Ugnies vaikai“, „Jordanas“, Petrašiūnų parapijos jaunimas, pernakt kalbėtas šv. Teresėlės rožinis.

Pirmadienio rytą šv. Mišiose melstasi už sužeistas šeimas, šeimas, kurios laukia kūdikio atėjimo, jaunavedžius ir sužadėtinius.

Birželio 25-osios popietę procesija miesto gatvėmis šv. Teresėlės relikvijos iš Arkikatedros senamiestyje palydėtos į Kristaus Prisikėlimo bažnyčią. Relikvijorių, apjuostą ąžuolo lapų girlianda, nešė kariai, o jas visą kelią Vilniaus gatve ir Savanorių prospektu į Žaliakalnį pėsčiomis lydėjo arkiv. S.Tamkevičius, kunigai, įvairių arkivyskupijos kongregacijų seserys vienuolės bei tikintieji. Iš pradžių eiseną palydėjo Arkikatedros varpai, o vėliau jos dalyviai meldėsi, giedojo šv. Teresėlės litaniją.

15.30 val., Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas, patarnautojai ir parapijiečiai su rožių žiedais rankose išėjo pasitikti garbios viešnios prie Savanorių prospekto kryžkelės. Pagaliau pasirodė iškilminga procesija, kuriai vadovavo arkivyskupas S.Tamkevičius, SJ. Joje dalyvavo vysk. J.Preikšas, svečias iš Prancūzijos vysk. Guy Gaucher, OCD, arkivyskupijos kunigai, vienuolės, gausus būrys tikinčiųjų. Ąžuolų vainikų pynių apsuptoje procesijoje Lietuvos kariūnai nešė puošnų relikvijorių su šv. Teresėlės relikvijomis.

Nors rožių lietus iš dangaus nelijo, tačiau balti debesėliai tarsi baltų rožių žiedai plaukiojo skaisčiai mėlyname danguje. Saulės spinduliai maloniai šildė, glostė, rodos, pati šv. Teresėlė švelniomis rankomis lietė kiekvieną ir laimino. Darniai giedodama „Dieve, arčiau Tavęs“ procesija įžengė į bažnyčią, kur prieš baltomis rožėmis išpuoštą presbiteriją relikvijoriui buvo paruošta pakyla, taip pat papuošta baltomis rožėmis. Sutikimo vietoje, prie kryžkelės, ir įėjus į bažnyčią arkivyskupas pasakė trumpas šlovinimo maldas.

Didžiuliai šv. Teresės portretai, vėliavos, stendai apie jos gyvenimą, kuriuos atvežė šventosios piligrimine kelione besirūpinanti komanda, užpildė bažnyčios erdvę. Kai visi nurimo, buvo tęsiamos ketvirtoji ir penktoji rožinio dalys. Gausiai susirinkę tikintieji veržėsi prie relikvijoriaus: kiekvienas norėjo prisiliesti, paimti rožės žiedlapį, suklupęs pasimelsti, paprašyti malonių, stebuklų, kuriais garsėja šv. Teresėlės apsilankymai. Daug žmonių, laukdami eilės, būriavosi prie stendų, meldėsi, atliko išpažintį.

18 val. vyskupai ir kunigai aukojo šv.Mišias, kurioms vadovavo arkiv. S.Tamkevičius, SJ. Seserys vedė „Valandų“ liturgiją – „Vakarinę“. Homilijoje arkivyskupas pabrėžė, kad esminis šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bruožas – gailestingoji Dievo meilė. Ji padarė Evangelijos spindesį patrauklų mūsų laikams, padėjo Dievą padaryti artimą kiekvienam, ji pažino Kristų, apgiedojo visas dieviškas Jo savybes, kaip parašyta Evangelijoje. Arkivyskupas kalbėjo: „Kas padėjo šv. Teresei, nebaigusiai jokių universitetų, nestudijavusiai raštų, tapti Bažnyčios mokytoja? Jos mokytojai buvo gerieji tėveliai, tvirtai tikintys, gyvenimą paskyrę Dievui. Vaikams reikia perduoti ne turtus, o krikščioniškos moralės pagrindus. Kas geriausiai supranta šv. Teresėlę, kas ją lanko? Tik tie, kurie savo dvasioje yra mažutėliai, tokie, kurie anais laikais rinkosi klausytis Viešpaties žodžio. Išdidieji, pasipūtėliai ateina nebent iš smalsumo. Teresėlė džiaugėsi, kad yra silpna, maža, nes tikėjo, kad tokia labiau patinka Dievui. Jei mes savo silpnumą išgyvensime kaip Teresėlė, jei išmoksime nuolankiai tarnauti Dievui, tai ne veltui ji bus apsilankiusi mūsų tėvynėje“. Po šv. Mišių vėl minia tikinčiųjų stovėjo eilėje prie relikvijoriaus. Toliau viskas vyko pagal programą: ses. Monique-Marie iš Palaiminimų bendruomenės vedė katechezę „Šv. Teresės gyvenimas ir dvasingumas“, o „prancūzų vyskupas Guy Gaucher, OCD, – „Šv. Teresės tikėjimo naktis ir mirtis“. Vyko „Valandų“ liturgija – „Naktinė“. Nuostabiai skambėjo vienuolių atliekamos psalmės ir giesmės pagal Teresėlės žodžius. Visa bažnyčia giedojo: „Aš jums atsiųsiu rožių lietų iš dangaus, beribio dangaus. Džiaugsmuose ir skausmuose lydėsiu ir parodysiu kelius link Jo šviesos“. Visą naktį atidarytoje bažnyčioje budėdami meldėsi vienuoliai ir tikintieji.

Birželio 26 dieną, 8 val., šv. Mišias aukojo Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas Severinas, koncelebravo kunigai vienuoliai – jėzuitai ir saleziečiai. „Valandų“ liturgiją – „Rytmetinę“ vedė seserys vienuolės. Per homiliją tėvas Severinas iškėlė klausimą: Kaip mes bendraujame vieni su kitais, kaip perduodame Dievo meilę kitiems? Gal galime būti pavyzdys vienas kitam kaip šv. Teresė? Evangelijoje pasakyta aukso taisyklė: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7, 12). Mums sunku priimti Kristaus žodžius: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą!“ (Mt 7, 13-14). Šv. Teresė moko mus eiti siauru keleliu. Pirmas kelelio žingsnis – gailestingumas. Jos žodžiai: „Aš negaliu bijoti Dievo, kuris dėl manęs tapo toks mažas. Aš Jį myliu, nes Jis yra tik meilė ir gailestingumas“. Antrasis žingsnelis labai paprastas – kasdienybė. Ne kartais, ne retai, bet kasdien, visada Dievas mus myli. Mes ne tik pašaukti eiti, bet turime tą malonę, nes Jis tarp mūsų, mūsų širdyse. Ir trečiasis žingsnelis – mano malda. Tai širdies polėkis, paprastas žvilgsnis į dangų, dėkingumo ir meilės žvilgsnis tiek kančioje, tiek laimėje…

Po šv. Mišių vyko vyskupo Guy Gaucher katechezė „Šv. Teresės pašaukimai“, maldos budėjimas, „Valandų“ liturgija, muzikinė meditacija, liudijimai su giesmėmis „Šv. Teresė Lietuvos seserų gyvenimuose“.

18 val. šv. Mišias aukojo vysk. J.Ivanauskas, koncelebravo klebonas mons. V.Grigaravičius ir kun. Kastytis Šulčius. Homilijoje vysk. J.Ivanauskas kalbėjo, kad šv. Teresė parodė ir rodo tai, kas tikėjime ir gyvenime yra svarbiausia – meilę. Viskas nublanksta prieš žmogaus kilnumą, paprastumą, didžiadvasiškumą, tai, ką iš Dievo labiausiai yra gavęs žmogus, – meilę, atvirumą. Ko reikia, kad žmogus būtų laimingas? Evangelijoje Jėzus atsako: „Būti su Dievu. Jis yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“. Žmogui labiausiai trūksta laiko. Jis taip įsisuka į gyvenimo tėkmę, kad visą laiką yra kuo nors susirūpinęs. Netgi išplėšiama galimybė mylėti šeimą, dovanoti jai save, gyventi meilėje. Meilė nėra vien pareigos, kažkokios regulos. Taip manyti yra klaidinga. Ji įkvepia gilų jausmą, kurį suteikia Kristaus dovanojamas džiaugsmas. Meilės ir kančios paradoksas įrašytas kiekvieno širdyje. Kunigai praktiškai išgyvena Kristaus artumo meilės spindulius, atiduodami save Kristaus gyvenimui. Baigdamas vyskupas kalbėjo: „Meldžiu, kad šv. Teresėlė laimintų dabartį ir ateitį, šeimas, vaikus, pašaukimus ir visus mus. Viską daryti iš meilės ir pasitikėti Dievu. Maldomis tarsi rožių žiedlapiais apipilkime visą Bažnyčią“. Vyskupas taip pat padėkojo dekanui už gražų relikvijų sutikimą, o kunigui Kastyčiui – už rūpestį, kad relikvijos atkeliautų į Lietuvą. Po šv. Mišių vyko tėvo Marcelino, OCD, konferencija, liudijimai ir giesmės pagal šv. Teresėlės žodžius, Taizé pamaldos, „Naktinė“, jaunųjų misionierių vigilija. Šią naktį prie Teresėlės meldėsi jaunimas.

Birželio 27 dienos rytą, 6 val., prasidėjo Rožinio malda, „Valandų“ liturgija – „Rytmetine“, šlovinimu. 9 val. vyko atsisveikinimo šv. Mišios. Jas aukojo arkivyskupas S.Tamkevičius, SJ, koncelebravo vysk. J.Ivanauskas, vysk. Guy Gaucher, klebonas mons. V.Grigaravičius, kitų parapijų klebonai. Homiliją arkivyskupas pradėjo žodžiais: „Prieš mirtį šv. Teresė sakė, kad eina į dangų ne ilsėtis, o daryti gerų darbų. Šiandien ji čia, kad duotų tai, ko niekas negali duoti. Ji paliko mums pamokas. Pirmoji – sergantiems, ligos palaužtiems, kenčiantiems. Šv. Teresėlė sakė, kad kančios nereikia baidytis, ją galima įprasminti. Geriausią pamoką paliko jaunimui. Jaunystėje nemąstoma, kad už klaidas reikės sumokėti didelę kainą. Dažnai dėl to subyra gyvenimai. Šv. Teresėlė pasirinko meilės kelią. Ši pamoka ypač reikalinga renkantis pašaukimo kelią. Jos esmė – siekti ne asmeniško gėrio, o daryti gera kitiems. Šv. Teresėlė pasirinko vienuolės kelią, nes mąstė, kad yra daug gyvenančių nuodėmėje, o už juos reikia melstis. Kunigai gali daug padaryti gera, tačiau tik tada, kai jaučia didelę meilę žmogui, antraip jie tampa tik kulto tarnai“. Homiliją arkivyskupas baigė asmeniniu liudijimu apie šv. Teresėlės knygą, kuri subrandino mintį pasirinkti gyvenimo kelią.

Labai gausiai pamaldose dalyvavę tikintieji joms pasibaigus lydėjo šventosios relikvijas iki mažosios Kristaus Prisikėlimo bažnyčios Višinskio gatve. Jas atlydėjęs vysk. J.Ivanauskas atsisveikindamas pavedė nuoširdaus tikėjimo žmones šventosios globai bei padėkojo Teresėlei, dovanojusiai mums tokią nuostabią tikėjimo šventę. Ganytojas dėkojo ir visiems, lankiusiems relikvijas bei paliudijusiems, kokios išsiilgusios Dievo yra jų širdys. Automobiliui su šventosios palaikais išvažiuojant minia mojavo rankomis ir plojo.

Relikvijų lankymosi metu jas lydintis Lizjė vysk. Guy Gaucher, OCD, t. Marcelinas, OCD, ir ses. Monique-Marie iš Palaiminimų bendruomenės Lizjė vedė daug dėmesio sulaukusias katechezes, pagilinusias šventosios asmens ir dvasingumo pažinimą. Tūkstančiai relikvijas pagerbusių arkivyskupijos žmonių patyrė dvasinę palaimą, kurią jų širdims dovanojo Jėzaus meilės apaštalė iš tolimojo Prancūzijos miestelio. Per visas dienas daugybė žmonių Eucharistijos, Dievo žodžio ar Valandų liturgijos metu priėmė šv. Komuniją, o Teresėlės relikvijų apsilankymas daugeliui tapo ne tik Jėzaus artumo ženklu, bet ir patyrimu.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės piligrimystė arkivyskupijoje baigėsi dviejų valandų apsilankymu Pravieniškių gydymo ir pataisos namuose, kur mažąją kalinių užtarėją pasitiko ir nuteistieji, ir jų prižiūrėtojai... Po to Rumšiškių bažnyčioje relikvijos perduotos Kaišiadorių vyskupijai. Apkeliavusios šios vyskupijos parapijas, paskutinei stotelei mūsų šalyje šventosios relikvijos stabtelėjo Klaipėdoje, kur vyko Lietuvos jaunimo dienos, o jų globėja jaunimas pasirinko šv. Teresėlę.

Kazimiera Sipienė, Benjaminas ŽULYS, Birutė Vasylienė

Ričardo ŠAKNIO, Liutauro SERAPINO
ir Kazimieros SIPIENĖS nuotraukos

© 2007 „XXI amžius“