Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Studentas domisi slaptųjų tarnybų tema

Vytautas Beniušis, šią vasarą Tarptautinių santykių ir politikos institute sėkmingai apgynęs diplomą slaptųjų tarnybų tema Gintaro Visocko nuotrauka

Su Tarptautinių santykių ir politikos instituto studentu Vytautu BENIUŠIU, šią vasarą sėkmingai apgynusiu diplominį darbą slaptųjų tarnybų tema, kalbasi žurnalistas Gintaras VISOCKAS.

Ką tik Tarptautinių santykių ir politikos institute baigei bakalauro studijas. Ką žadi veikti baigęs aukštąją mokyklą – važiuoti į Vakarus ar ieškoti laimės namie, Lietuvoje? Kokios nuotaikos vyrauja tarp tavo bendrakursių – emigruoti ar kabintis į gyvenimą Lietuvoje?

Kol kas planuoju likti Lietuvoje. Ketinu magistrantūroje toliau studijuoti politikos mokslus.

Dauguma mano bendrakursių lieka Lietuvoje. Keletas išvažiuoja toliau gilinti žinias į Didžiosios Britanijos, Vokietijos universitetus. Nemažai planuoja daryti pertrauką ir vėliau gilinti žinias magistrantūroje. Tačiau apie tokius, kurie planuotų išvažiuoti į Vakarus braškių skinti ar namų statyti, negirdėjau.

Dauguma mano kurso draugų yra ambicingi, karjeros siekiantys žmonės. Drįsčiau teigti, kad mūsų karta nebėra ta, kuriai užtektų paprasto darbelio valdiškoje įstaigėlėje su mažu atlyginimu ir neaiškiomis darbo perspektyvomis. Kadangi nemaža mūsų dalis jau studijų metais dirbo, įgijome vertingos gyvenimiškosios patirties, todėl dabar rasti gerą darbą Lietuvoje yra nepalyginti lengviau.

Kaip atsitiko, kad diplominį darbą nusprendei rašyti sudėtinga slaptųjų tarnybų tema? Tai įvyko atsitiktinai ar jau anksčiau buvai domėjęsis, ką veikia žvalgybos?

Pernai vasarą perskaičiau jūsų ir Kęstučio Kaminsko parašytą knygą „Žvalgybų intrigos Lietuvoje“. Ten aprašyti dalykai ir paskatino mane labiau gilintis į slaptųjų tarnybų problematiką.

Be to, pernai, vasaros pabaigoje, prasidėjęs VSD skandalas taip pat paskatino domėtis žvalgybų tema. Pastebėjau, kad Lietuvos slaptųjų tarnybų demokratinė kontrolė vykdoma gana prastai, todėl savo darbe nusprendžiau ieškoti priežasčių, kodėl menkai kontroliuojamos, lyginti, kaip slaptosios tarnybos kontroliuojamos Vakaruose.

Minėjai, kad rašyti diplominį darbą paskatino ir „Žvalgybų intrigos Lietuvoje“. Koks pirmasis įspūdis susidarė perskaičius knygą? Nuvylė, nustebino? Ką manai apie šią knygą? Kas patiko ir nepatiko? Kas įtikino, o kas atrodo keista, įtartina? Kaip vertini knygos autorių poziciją?

Įspūdis perskaičius knygą labai nevienareikšmiškas. Patiko, kad knyga parašyta lengvu žurnalistiniu stiliumi, nemažai autorių pateikiamų pastebėjimų skatina mąstyti, kas iš tikrųjų vyksta mūsų slaptosiose tarnybose.

Manau, demokratinėje visuomenėje nuomonių įvairovė yra sveikintina, todėl būtų smagu ateityje išvysti daugiau knygų apie Lietuvos žvalgybą ir kontržvalgybą. Rašydamas bakalauro darbą pastebėjau, kad apie dabartines Lietuvos slaptąsias tarnybas, be minėtos knygos, ko gero, daugiau nėra išleista nė vienos. Tiesa, knyga „Žvalgybų intrigos Lietuvoje“ man atrodė labai šališka – susidarė įspūdis, kad žurnalistas ir buvęs kontržvalgybos darbuotojas nusprendė atkeršyti kai kuriems pareigūnams, todėl nusprendė parašyti tokio pobūdžio knygą.

Kaip sekėsi rašyti diplominį darbą? Ką jame labiausiai akcentavai, įrodinėjai?

Darbe analizavau, kaip Lietuvoje vykdoma specialiųjų tarnybų demokratinė kontrolė ir ar ji atitinka Vakarų šalyse įprastiems demokratinės kontrolės principams. Lyginau Lietuvos ir Vakarų šalių specialiųjų tarnybų veiklą reglamentuojančius įstatymus, kalbėjausi su ekspertais, analizavau Vakarų šalių analitikų darbus. Gaila, bet Lietuvoje slaptųjų tarnybų demokratine kontrole domimasi labai mažai – šia tema pavyko rasti vos kelis analitinius straipsnius.

Palyginęs, kaip Vakaruose ir Lietuvoje kontroliuojamos slaptosios tarnybos, pastebėjau, kad Lietuvoje jos kontroliuojamos labai prastai. Dažniausiai apie Lietuvos slaptųjų tarnybų daromus pažeidimus visuomenė sužino, kai šalyje kyla didelis politinis skandalas ir slaptųjų tarnybų darbu susidomi žurnalistai. Kodėl apie Arvydo Pociaus ir kitų mažiausiai 39 saugumiečių neteisėtai privatizuotus butus buvo sužinota tik VSD skandalu intensyviai domintis žiniasklaidai? Juk parlamentinę slaptųjų tarnybų kontrolę atliekantis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas turi labai platų priėjimą prie įvairaus pobūdžio medžiagos. Ką iki tol veikė už slaptųjų tarnybų priežiūrą atsakingi pareigūnai? Išvados čia gali būti dvi – arba jie dirba neatsakingai, arba dėl nežinomų priežasčių tyli.

Ar ateityje žadi domėtis žvalgybų temomis, kokias dar knygas apie žvalgybas esi perskaitęs? Ar jūs, jauni žmonės, intensyviai domitės politika? Sakykim, ar sekėte vadinamuosius Pakso, Uspaskicho, Pociaus skandalus? Ar domitės, kas dedasi Rusijoje, JAV, Irake? Kokius laikraščius, kokių internetinių svetainių straipsnius mėgstate skaityti, kokias laidas noriai žiūrite, kokias knygas skaitote?

Prisipažinsiu, rašydamas diplominį darbą labai susidomėjau slaptosiomis tarnybomis, todėl ir ateityje žadu domėtis žvalgybų temomis. Bakalauro darbe daugiausia rėmiausi Vakarų analitikų darbais, todėl mano perskaitytos knygos ir naudoti internetiniai šaltiniai yra labiau mokslinio pobūdžio. Buvusių agentų atsiminimų dar neteko skaityti.

Apie domėjimąsi politika – galiu kalbėti tik už save. Mano baigtame institute jaunimas labai domisi politika ir aktyviai diskutuoja apie ją per seminarus. Sekti minėtus skandalus, manyčiau, kiekvieno politikos mokslus studijuojančio jaunuolio garbės reikalas. Kaip gali vadintis politologu, jei nežinai, kokie svarbiausi įvykiai vyksta šalies politiniame gyvenime?

Žinoma, domimės ir tarptautiniais įvykiais – žinome, kas vyksta Rusijoje, Amerikoje, Artimuosiuose Rytuose. Institute studijuojame tarptautinę politiką, geopolitiką, yra specialūs Rusijos ir Amerikos studijų kursai. Sakyčiau, institute išmokstame derinti teoriją ir praktiką, o toks kursas „Lyginamoji politika“ išmoko, kaip tarptautiniai procesai vertinami iš mokslininko pozicijų.

Tačiau atsakyti, ar kitur studijuojantys jaunuoliai taip pat domisi politika, neturiu teisės. Pavyzdžiui, tarp mano draugų ir draugių politika beveik niekas nesidomi. Nediskutuojame apie ją ir susitikę pasilinksminti – tam yra daug įdomesnių temų.

Kas jums, jaunimui, šiandien svarbiausia – susirasti darbą, žmoną, nusipirkti prabangų automobilį, šauniai pasilinksminti diskotekoje, pailsėti Turkijoje?

Vėlgi galiu kalbėti tik apie save. Man svarbu dauguma paminėtų dalykų: ir geras darbas, ir pasilinksminimas diskotekoje, ir aktyvus poilsis gamtoje. Dauguma mano draugų taip pat yra labai ambicingi – nori padaryti karjerą ir kartu linksmai gyventi. Manau, abu šiuos dalykus šiais laikais galima lengvai suderinti. Jei turi idėjų, esi pasiryžęs daug dirbti, nepasiekiamų tikslų nėra. O aktyvus ir įdomus laisvalaikis daugeliui mano bendraamžių būtinas kaip oras – tik gerai atsipalaidavęs gali pasisemti energijos naujiems darbams.

Kaip vertini „XXI amžiaus“ priedą „Slaptieji takai“? Ką žinai, sakykim, apie vadinamąjį Pakaunės savanorių maištą? Ar tokie dalykai jums įdomūs? Kodėl?

Labai smagu, kad toks priedas atsirado. Aš manau taip: kuo daugiau bus rašoma apie slaptąsias tarnybas, tuo daugiau žmonės domėsis jų darbu ir žinos, kur kreiptis, jei manys, kad jų teisės pažeidžiamos.

Dabar gi atrodo, kad Lietuvos piliečiai nelabai žino, kur kreiptis, jei mano, kad agentai pažeidė jų, kaip piliečių, teises: neteisėtai vykdė operatyvinius veiksmus, sekė ar tiesiog sumušė sumaišę su nusikaltėliais. Statistika liūdna – per trylika Seimo kontrolieriaus veiklos metų dėl neteisėtų slaptųjų tarnybų veiksmų kreiptasi tik aštuonis sykius. Nemanau, kad tai yra dėl to, jog, kaip kai kas bando aiškinti, Lietuvoje agentai nepažeidinėja žmogaus teisių – senas slaptųjų ir specialiųjų tarnybų demokratinės kontrolės tradicijas turinčiose šalyse tokių skundų kasmet sulaukiama šimtai.

Taigi manau, kad „Slaptieji takai“ – sveikintinas žingsnis, tik būtų smagu, kad jame būtų rašoma kuo įvairesnėmis temomis ir kuo objektyviau – atskleidžiant ne tik slaptųjų tarnybų daromus pažeidimus, bet ir sėkmingai atliktas operacijas. Svarbu, kad visuomenė kuo daugiau žinotų, ką gali ir ko negali Lietuvos slaptosios tarnybos.

Dabar atrodo, kad dauguma lietuvių slaptąsias tarnybas sieja su sovietų KGB tipo struktūromis, todėl bijo skųstis, kad su jais nebūtų susidorota. Nors, kaip pastebi analitikai, Lietuvos slaptosios tarnybos ir perėmė dalį neteisėtų KGB tradicijų, tačiau šiuolaikinis VSD ar Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas yra nesulyginami su sovietų slaptosiomis tarnybomis. Nemažai šiuolaikinių slaptųjų tarnybų agentų mokslus yra baigę Vakaruose, Lietuva tapo NATO ir Europos Sąjungos nare, taigi slaptosios Lietuvos tarnybos, nors ir pamažu, artėja prie Vakarų standartų. Tačiau nepamirštant pasiekimų, būtina kalbėti ir apie trūkumus: Lietuvos slaptosios tarnybos turi atitikti Vakarų specialiosioms tarnyboms keliamus reikalavimus – gerbti piliečių teises ir nepiktnaudžiauti savo įgaliojimais.

Manau, labai taikliai pastebėjo buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus: dabar mūsų visuomenė slaptųjų tarnybų veikla domisi labai mažai, tačiau po kokių penkerių–šešerių metų tas dėmesys išaugs. Juolab kad Vakaruose apie slaptųjų tarnybų veiklą tiek analitikai, tiek paprasti žmonės žino daugiau. Todėl ir sugeba apginti savo teises.

Jei tave pakviestų dirbti į kokią nors slaptąją Lietuvos tarnybą, ar eitum? Nebijotum, kad ilgainiui iš ten išmes, kaip, sakykim, Kęstutį Kaminską, ir liksi be darbo, socialinių garantijų... O gal mintyse svajoji kada nors pakeisti dabartinį VSD vadovą?

Dabar apie darbą slaptosiose tarnybose negalvoju. Man patinka tai, kuo užsiimu šiuo metu. Bet kas žino, kaip ateityje susiklostys gyvenimas. Visada vadovaujuosi posakiu – nespjauk į šulinį, nes gali tekti iš jo gerti.

© 2007 „XXI amžius“