Atnaujintas 2007 liepos 11 d.
Nr.53
(1550)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kodėl teisėjai gina čekisto ir KGB agentės teises?

Algirdas ENDRIUKAITIS

Birželio 20 dieną Lietuvos apeliacinis teismas, panaikinęs Kauno apygardos teismo teisėjų Antano Burdulio ir Birutės Bobrel sprendimus, pripažino nukentėjusiajai M.Astrauskaitei-Bikuličienei moralinės žalos atlyginimą dėl jos tėvo ir dėdės partizanų Jono ir Antano Astrauskų nužudymo.

Toje veikoje KGB papulkininkis V.Vasiliauskas ir KGB agentė M.Žukaitienė buvo pripažinti kaltais. Nukentėjusioji ne kartą teisme pareiškė, kad atsisakytų visų pretenzijų, jeigu jie parodytų, kur yra nužudytųjų palaikai. V.Vasiliauskas aiškina, kad nežinąs. 1953 metais jis buvo Šakių rajono stribų štabo viršininkas ir tvirtina, kad kūnus kažkur padėjo stribai. Suprantama, be jo žinios pagal pavaldumą stribai nieko savarankiškai negalėjo daryti. Šis čekistas yra surašęs partizanų kūnų atpažinimo aktus, todėl pagal veikusią tvarką jis privalėjo tuos kūnus savo atsakomybe kažkur slaptai padėti, kad kas nors jų nerastų. Tai buvo paslaptis, kaip ir Tuskulėnų aukų. Tuomet partizanų žūtys jau buvo retos, ir manyti, kad bent jau visi čekistai apie kūnų padėjimo vietą tarpusavyje nekalbėjo, nesitarė ir nežinojo, yra neįsivaizduojama.

Teisėjas A.Burdulis 2005 m. lapkričio 17 d. ieškinį atmetė remdamasis Aukščiausiojo Teismo Senato nutartimi dėl visuomenės informavimo įstatymo taikymo ginant garbę ir orumą. Kyla klausimas: koks ryšis tarp paskalų spaudoje ir pasipriešinimo dalyvių nužudymo? Teisėjas nurodo, kad nagrinėjant šį ieškinį taikytinos normos, kurios egzistavo teisinių santykių atsiradimo metu. Vadinasi, reikėtų taikyti 1953 metų okupacinių laikų normas?! Tai jis patvirtina tiesiai: ieškovės ieškinys atmestinas, nes tokio pažeistos teisės gynimo tuo metu galioję įstatymai nereglamentavo. Remiantis tokia logika, galima pasakyti, kad nereglamentavo ir genocidinių nusikaltimų.

Taigi teisėjas tiesiai teigia, kad dabartinė nepriklausoma Lietuva yra sovietinės Lietuvos teisių perėmėja ir tęsėja. Beje, kaip įprasta, jis pateikia ir vadinamuosius teisės papildus – miglą: nukentėjusioji esą nepateikia žalą įrodančių dokumentų. Tik tada kyla klausimas: kam reikalingi dokumentai, jai žala apskritai nepriklauso?!

Toliau ieškovė savo skundą grindė Lietuvos Konstitucijoje numatytu besąlygišku žalos atlyginimo principu. Teisėja B.Bobrel 2006 m. lapkričio 9 d. dar tvirčiau stoja sovietinės Lietuvos gynimo pozicijon: Atsakovų veiksmais, iš kurių ieškovė kildina jai padarytą neturtinę žalą, atlikti 1953 m. sausio 2 d., kai LR Konstitucija negaliojo. Atsakovų veiksmų atlikimo metu galioję civiliniai įstatymai neturtinės žalos atlyginimo nenumatė. Ši teisėja taip pat pateikia teisinį papildą – miglą: kodėl nukentėjusioji negynė savo interesų iškart po 1990 m. kovo 11 d., dabar jau vėlu, įsigaliojo senatis. Ir vėl tas pat: kam kreiptis, jei apskritai tarybinės Lietuvos įstatymai to nenumatė! Ar buvo galima ginti interesus, kol 2004 m. vasario 4 d. nebuvo priimtas kaltinamasis nuosprendis šiems represinių struktūrų darbuotojams?

Beje, abudu teisėjai atmetė tą faktą, kad okupacijos įstatymai neteisėti, niekiniai, kad okupacijos metu veikė 1940 metais galioję Lietuvos civiliniai įstatymai, kurių 636, 644, 657, 658 ir 667 straipsniai numatė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Juose yra viena labai įdomi nuostata, kad netgi tuo atveju, kai baudžiamajai atsakomybei sueina senatis, civilinei atsakomybei ji netaikoma. Taip teisėjai iš esmės pripažino veikusią siaubingą KGB teisę ir pasityčiojo iš laisvės kovų idėjos. Yra šventvagiškas argumentas, kad sovietinės okupacijos metu žalos instituto nebuvo, kad Lietuvos partizanai eliminuojami iš Lietuvos teisės erdvės.

Iš kur tokia teisėjų pozicija ir čekistinių pareigūnų teisių gynimas? Paprastai yra sakoma, kad teisėjas nepriklausomas, ypatingai patikrintas ir atrinktas, doriausias ir nekvestionuojamas. Taip nėra, teisėjas atspindi vidutinį kvalifikacijos ir padorumo lygį, politinę ir tautinę sąmonę, kurią turi vidutinis Lietuvos valdininkas, mokytojas, policininkas, Seimo narys ir t.t. Prisimename Kauno apylinkės teismo teisėją K.Petkevičių, kuris sovietmečiu buvo Kaišiadorių paukštyno komunistų organizacijos sekretoriumi, o 2005 metais baudė žurnalistą dėl kolaboranto ,,garbės“ įžeidimo. Akivaizdi jo teisinė ir politinė kolaborantinė nuostata. Dalis buvusių komunistų partijos narių, kaip ir žmogus, persirgęs politiniu meningitu, turi savo kreivos sąžinės bei senos pasaulėjautos likučių, teisinančiai žiūrinčių į stribų-naikintojų teisėto veikimo aplinkybes.

Sovietmečiu teisėju buvo galima tapti tik būnant komunistų partijos nariu, o kad taptum juo, turėjai būti „švarus“ – jokių religinių „prietarų“, jokių artimų tremtinių ar teistų už „antitarybinę“ veiklą ir pan. A.Burdulis bent penkerius metus nuo 1985 metų jau buvo Kauno miesto apylinkės teisėju, todėl turėjo būti komunistu. 1973-1985 metais jis dirbo Kauno prokuratūros tardytoju. Labai įdomus, neatsitiktinis dalykas – Lietuvos teisėjų skelbiamame sąraše nenurodomas buvimas komunistų partijoje. Nutylėjimas reiškia gėdos pripažinimą. Jeigu komunistu buvo, tai reikia ir parašyti.

B.Bobrel 1981-1987 metais dirbo ,,Kauno baldų“ kadrų skyriaus viršininke. Mes negalime teigti, kad ji bendradarbiavo su KGB, bet šis postas buvo nuolat KGB prižiūrimas ir kontroliuojamas. Nuo 1987 metų ji beveik trejus metus dirbo Kauno miesto apylinkės teisėja ir jai reikėjo būti komunistų partijos nare.

Teisėjams A.Burduliui ir B.Bobrel nieko nereiškė V.Vasiliausko teisme pasakyti žodžiai: Dvidešimt penkerius savo sąmoningo gyvenimo metus aš atidaviau darbui saugumo organuose. Apie stribus, veikusius prieš partizanus, jis sakė: ,Jie ryžtingai juos persekiodavo, drąsiai stodavo į kovą su teroristais ir juos nugalėdavo, o naikinamojoje operacijoje čekistai ir kariuomenė veikė neperžengdama būtinosios ginties. Taigi jie esą veikė tuo metu galiojusių teisės normų pagrindu ir už nieką neatsako.

Kalbant apie šių teisėjų sprendimus, kyla klausimas: ar jie nekvalifikuoti, ar angažuoti? Manau, angažuoti, jų širdys plaka ne Lietuvos laisvės kovų dalyvių aukos, Lietuvos istorijos supratimo ritmu, kaip ir teisėjo K.Petkevičiaus.

Štai kokius argumentus pateikia Apeliacinis teismas šių metų birželio 20 dieną: „Šioje byloje susiklosčiusios išskirtinės faktinės situacijos“, „ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti“, „neatitinka reikalavimo teisės normas aiškinti laikantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų“, „šioje byloje būtina įvertinti istorines aplinkybes – Lietuvos okupaciją ir aneksiją, kuriomis buvo padaryti nusikalstamais pripažinti atsakovų veiksmai, nukreipti prieš Lietuvos partizanų kovas už Lietuvos valstybės laisvę ir nepriklausomybę“, „asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“.

„Taigi istorinių aplinkybių kontekste teiginys, jog ieškovė turėjo teisę į žalos atlyginimą po nusikaltimo veiksmų atlikimo, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nes ši teisė Lietuvos okupacijos sąlygomis negalėjo būti įgyvendinama.“

„Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į didžiulius dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, kuriuos ieškovei sukėlė šeimos narių ir artimųjų giminaičių netektis, taip pat įvertinusi tai, kad nusikalstami veiksmai turėjo masinį pobūdį ir buvo nukreipti iš esmės ne prieš konkrečius asmenis, o visus asmenis, kovojusius už Lietuvos nepriklausomybę...“

Ar ne geriau būtų, kad tokių bylų tokie teisėjai nenagrinėtų vien etiniais sumetimais.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija