Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Laisvė – Dievo dovana

Skirmantas Valiulis

Kalba režisierius Marcelis Lozinskis

Režisieriaus A.Baranskio filmo „Broliukas“ fragmentas

Tarptautiniame kino festivalyje Lagove (Lenkija) režisierius Cezaris Ciševskis papasakojo, kaip kūrė valandos ilgio dokumentinį filmą „Laisvė yra Dievo dovana“. Režisierius trejetą metų gyveno kartu su narkomanais Varšuvos centre, pats buvo įklimpęs į narkotikus, todėl nutarė sau ir kitiems padėti atviru pasipasakojimu į kino kamerą. Tai kartu ir filmas apie tuos, kuriems pavyko išsikapstyti iš šito liūno. Panašu į lietuvių režisieriaus Algimanto Maceinos filmą, kuriame jis irgi pamėgino parodyti, kaip malda ir darbas gamtoje, toli nuo didmiesčio pagundų padeda suvokti atsakomybę už save ir už kitų gyvenimus.

Kitaip prie laisvės ir atsakomybės problemos vis grįžta žinomas lenkų kino dokumentininkas Marcelis Lozinskis, šiemet Lagove tapęs absoliučiu laureatu, mat, buvo apdovanotas už viso gyvenimo kūrybą. Vienas jo žinomų filmų ir vadinasi „Kaip gyventi?“ Jis sukurtas dar socializmo metais ir rodo jaunimo stovyklą, kur jaunos šeimos kasdien ideologiškai muštruojamos: ką veikti, ką dainuoti ir kokiuose konkursuose dalyvauti. Skatinami prisitaikėliai, pasmerkiami individualistai. Žaidimai mažai pasikeitė ir demokratinėje visuomenėje, tik dainos – kitos. Užtenka pasižiūrėti realybės šou „Robinzonai“ ar televizijos laidą „Stresas“, kad įsitikintum, kaip lengva vikriems berniukams manipuliuoti masių psichologija. Kartais ir politiniais tikslais, kaip parodė M.Lozinskis filme „Kaip tai daroma?“ Čia miklus vadinamasis „piarininkas“ skelbia konkursą, atrenka grupę vaikinų ir merginų, moko juos kalbėti, gestikuliuoti, gražiai atrodyti televizijos ekrane, surengia su jais parodomąjį mitingą Varšuvos centre. Galų gale pasilieka tik tuos, kurie ciniškai sutinka eiti į valdžią „per lavonus“. Antrajame išmėginimų etape jau prasideda karjera: keičiamos partijos, praktikuojamasi, kur lengviau surasti politinę nišą, pasirodo ir tikrieji politikai. Tai dar labiau sustiprina filmo realistiškumą. Režisierius labai sumaniai laviruoja tarp išmonės ir tikrovės. Štai ir naujausias jo sumanymas – filmas „Laiškai Dievui“. Tikrovė – yra tokia pašto tarnyba, kuri surenka neteisingai adresuotus, nepakankamai apmokėtus ar šiaip pasiklydusius laiškus ir po kurio laiko juos sunaikina. Išmonė – režisierius nori parodyti, kad ne visada galioja posakis „šuns balsas į dangų neina“. Kartais mūsų balsas tik dangų ir tepasiekia. Žemėje sunku susikalbėti, jeigu net geležinkelis netoks, kaip Europoje. M.Lozinskio filmas „89 mm nuo Europos“ rodo skirtumus, kurie greitai turėtų išnykti. Bet tai ir metafora – tam tikri skirtumai lieka. Mano laiškas iš Lenkijos į Vilnių ėjo dešimt dienų, nors mobiliuoju telefonu aš galiu bendrauti esamuoju laiku. Laisvai renkamės skirtingas galimybes.

Mūsų televizijos rodo nemažai dokumentinių filmų, bet visi jie geografiniai ar istoriniai šviečiamieji. Probleminių filmų beveik nėra, o būtent tokie vyrauja festivaliuose. Juos kuria ir televizijos. Čekų filme „Marcela“ parodytas jaunos šeimos likimas per 20 metų. Filmo herojė – nuoširdi, darbšti, mylinti vaikus, bet gyvenimas jai krauna vieną naštą po kitos. Panašu į garsų prancūzų režisieriaus Robero Bresono filmą „Mušetė“. Ateina laikas, kai gyventi tiesiog nebesinori. „Aš nebenoriu gyventi“, – šaukia eilinį kartą apiplėšta prostitutė Kabirija režisieriaus F.Felinio filme „Kabirijos naktys“. Vaidybinė XX amžiaus vidurio kinematografija subrendo, kai pradėjo gvildenti egzistencines problemas. Užtat iki šiol šį laikotarpį tebevadiname didžiųjų režisierių metu. Poetas J.Brodskis yra rašęs, kad neapykanta Dievui prasideda nuo spjūvio į kitą žmogų. Šiandien apie tai sugeba prabilti ir kino dokumentika (Lietuvoje – režisierius A.Stonys). Ypač filmuose – portretuose, jeigu neapsiribojama biografijos iliustravimu. Dokumentinė „Marcela“, apdovanota diplomu Lagove, gali būti visai greta P.Lungino vaidybinio filmo „Sala“, pelniusio Lagove auksą. Rusų filmas vienas po kito skina apdovanojimus tarptautiniuose festivaliuse. Dar nuostabiau, kad namie jis surinko milijonus žiūrovų. Kaip paaiškinti tokį fenomeną? Žmonės išsiilgo rimtos kalbos apie tikėjimą? Priešingai kai kurių rusų politikų samprotavimams, kad istorijoje nereikia atgailos ir atsiprašymų, nes tai esą žemina valstybės didybę, filmo „Sala“ herojus visą gyvenimą atgailauja už tai, kad karo metais išdavė draugą. Po daugelio metų vienuolyne jis sutinka tariamai žuvusį draugą, bet dabar abu nebeturi ką vienas kitam pasakyti. Galbūt todėl, kad abu suprato, jog viskas yra Dievo valioje, o žmogus tik įsiklauso į Jo balsą. Kartais negirdi ir elgiasi prieš savo sąžinę. Būna, kad pabunda ir jaučiasi, kaip nukritęs nuo arklio. Keičia gyvenimo būdą ir ieško jame tikrumo. Filmo herojus pamoko ir savo bičiulį popą: atima visus gyvenimo patogumus – švelnią antklodę, brangius batus, patogų guolį. Tai ne askezė, bet itin aktuali vartotojiškoje visuomenėje metafora: ko iš tikrųjų reikia, kad niekas nebetrukdytų mūsų dialogui su Dievu ir su savimi? Toks pat išgrynintas, nuo smulkmenų šiurkštokas filmo stilius – tai dar viena golgota, kurios gale iš tikrųjų nešamas kryžius. Matome tik salą, vienuolyną Rusijos šiaurėje, pilką šaltą jūrą ir sizifišką darbą – kasdien karučiu vežamas anglis, kad nesušaltų. Tik A.Tarkovskis mokėjo kurti tokius egzistencinius peizažus, prisiminkime, pavyzdžiui „Stalkerį“. Rusų egzistencinis kinas sulaukė netikėto tęsinio. Danai jį seniai sukūrę. Tik mums vis dar lieka nepažįstamas danų egzistencinio kino pradininkas K.T.Drejeris, kurį šiuolaikinio danų kino garsenybė L.Von Tryras mini kaip savo mokytoją, ir pats pasakoja apie žmones, šiais laikais stovinčius prieš būties klausimus (pvz., filmas „Prieš bangas“).

Sunkiau su tikraisiais šventaisiais ar palaimintaisiais – riboja biografijos faktai. Bet lenkai kuria tokius vaidybinius filmus. Režisierius A.Baranskis filme „Broliukas“ pasakoja apie Piotrą Kosibą (1855-1939), pranciškoną, kurio beatifikacija pradėta 1963 metais. Yra filme epizodas, panašus į „Salą“: herojus surenka skanesnį valgį nuo bendro pietų stalo ir nuneša vargšams, kurie lūkuriuoja už durų. Panašus ir finalas: herojus žino, kad atėjo laikas mirti ir ramiai tam pasiruošia, sukviesdamasa visus broliukus atsisveikinimui. Kaip sako rusų poetė M.Cvetajeva, žmogus niekada nėra toks vienišas, kaip gulėdamas karste. Ar ne tam ir tradicinės lietuviškos naktinės budynės, kol mirusiojo siela dar yra greta mūsų ir nori su mumis pabendrauti? Net tyla dar nereiškia, kad nesama ryšio.

Apie tokius liaudiškus papročius sukurtas lenkų režisierės M.Šumovskos filmas „O ko čia bijoti?“. Festivalyje jis buvo apdovanotas pagrindiniu prizu dokumentinių filmų grupėje. Priešingai labai rimtam ir šviesiam filmui apie liaudies papročius (panašų filmą mačiau šiemet Alytuje, etnografinių filmų festivalyje) režisierius K.Šolajskis filme „Laidotuvės – tai mūsų gyvenimas“ į gyvenimą žiūri ironiškai. Kuo kartais virsta laidotuvės komercinėje visuomenėje? Manipuliuojama žmogaus skausmu, ciniški laidotuvių verslininkai naudojasi laisve, o ypač tuo, kad ligą ir mirtį liberalioje vartotojiškoje visuomenėje stengiamasi iš akiračio išstumti reklama, pramogų gausa, pinigų garbinimu. Mes dažnai bijome, gėdijamės atrodyti nešiuolaikiškai, net jaučiamės kalti, kad esame mirtingi, kad tikime, jog laisvė yra Dievo dovana.

© 2007 „XXI amžius“