Atnaujintas 2007 liepos 20 d.
Nr.56
(1553)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Didįjį terorą prisiminus

Petras Katinas

Šiemet, gegužės mėnesį, sukako 70 metų nuo oficialiai laikomo (tiksliau, laikyto) stalininio teroro pradžios Sovietų Sąjungoje. Nors tas teroras vyko visą laiką, tačiau 1937-ieji istorikų, rašytojų ir dar likusios demokratinės visuomenės dalies laikomi tų baisiausių represijų pradžia. Mat tų metų gegužės 22 dieną Kuibyševe buvo areštuotas iki tol iš visų tribūnų liaupsintas kaip didžiausias visų laikų karvedys sovietų maršalas, gavęs šį laipsnį vos prieš dvejus (1935) metus, Michailas Tuchačevskis. Jis vadinamas netgi intelektualu, nes mėgo klasikų kūrinius skambinti pianinu, pasižymėjo ne tiek laimėjimais pilietinio karo frontuose, kautynėse su Denikino ir Kolčiako armijomis, kiek nepaprastai žiauriai malšindamas Tambovo ir kitų regionų valstiečių sukilimus, Kronštato jūrininkų sukilimą. Įdomu, kad L.Brežnevo sąstingio laikais sovietinėse enciklopedijose, tarp jų ir Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje (Vilnius, 1983), 11 tome, pateikiant jo mirties datą – 1937 m. birželio 11-ąją, nė žodeliu neužsimenama, kad tądien, po keliolikos dienų nežmoniškų kankinimų, Stalino įsakymu jis buvo sušaudytas.

Šiame straipsnyje neanalizuosime 1937 metų ir vėlesnio stalininio teroro. Tą pačią dieną, kaip ir M.Tuchačevskis, buvo sušaudytas dar vienas sovietų karinis veikėjas Raudonosios armijos divizijos generolas lietuvis Vytautas Putna. Jis irgi buvo pakankamai išsilavinęs palyginti su kitais sovietų karo vadais, tokiais kaip Stalino pastumdėliai Budionas ar Vorošilovas. Neatsitiktinai V.Putna (gimęs 1893 m. Molėtų valsčiuje, Utenos apskrityje), baigęs dailininkų mokyklą 1916 metais, dalyvavęs Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose su vokiečiais ir austrais, vėliau baigęs sovietų karo akademiją, dirbo sovietų karo atašė Japonijoje, Vokietijoje ir Anglijoje. M.Gorbačiovo „perestrojkos“ metais skelbtuose V.Putną pažinojusių sovietų diplomatų prisiminimuose buvo rašoma, kad jis, būdamas karo atašė Anglijoje ir gavęs iškvietimą skubiai atvykti į Maskvą, nujautė, jog čia kažkas negerai, ir labai nenoromis paliko Angliją. Beje, V.Putna, jaunystėje gyvendamas Rygoje, aktyviai dalyvavo ne tik marksistinių būrelių, bet ir Rygos lietuvių tautinėje veikloje, vaidino lietuvių teatro mėgėjų spektakliuose, bendradarbiavo lietuvių laikraštyje „Rygos naujienos“. Jis taip pat gana neblogas dailininkas, nors Rygos dailės mokykloje mokėsi gana trumpai. Amžininkų atsiminimuose skelbiama apie V.Putnos dalyvavimą lietuvių dailės parodoje prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, 1914 metais. Šioje parodoje jis pateikė tris savo tapybos darbus: „Veranda“, „Prieglaudoje“ ir „Pajūris“. Jis tapė ir patriotinėmis temomis. 1937 metais atėjus žiniai apie V.Putnos sušaudymą, Lietuvos spaudoje pasirodė jo patriotinio paveikslo reprodukcija. Paveiksle buvo pavaizduoti senos pilies griuvėsiai, o krante prie pilkapio prišlietas sudaužytas Vytis ir šalia jo sėdinti gedinti moteris – Lietuva. Teigiama, kad V.Putna, tarnaudamas bolševikams, niekada nepamiršo esąs lietuvis. Kai Želigovskis, sulaužęs Suvalkų sutartį, užgrobė Vilnių, V.Putna kreipėsi į Raudonosios armijos vadovybę prašydamas duoti jam dvi divizijas Vilniui išvaduoti. Tačiau sovietų vyriausybė, jau patyrusi didžiulį pralaimėjimą Lenkijoje, tam V.Putnos žygiui nepritarė. Šiaip ar taip, V.Putnos negalima lyginti su tokiais lietuvių tautos išdavikais kaip V.Kapsukas ar Z.Aleksa-Angarietis, kurie uoliai darbavosi Maskvos Kominterne, kasdami duobę Lietuvai. Beje, ir Z.Aleksa-Angarietis dar prieš 1940 metų Lietuvos okupaciją susilaukė tokio pat likimo kaip ir V.Putna. Aišku, jo nebūtų išvengęs ir pats Kapsukas, jeigu nebūtų spėjęs numirti anksčiau. O Rusijoje pastaruoju metu, V.Putinui tapus vos ne naujuoju „tėvu ir mokytoju“ sekant Stalino pėdomis susidorojant su opozicija, pasklido gana įdomus anekdotas. Susirinkusi bičiulių kompanija vakarėlyje, kaip įprasta, laido pašaipius juokelius Kremliaus valdovų adresu. Ir staiga vienas iš vakarėlio dalyvių atsistoja ir pakelia taurę sakydamas: „Su Naujaisiais metais, brangūs draugai!“ Vakarėlio dalyviai nustebę žiūri į bičiulį, ką jis čia postringauja apie Naujus metus, kai dar vasara tiktai prasidėjo. O tas nenuleisdamas taurės patikslina: „Su naujaisiais 1937-aisiais, draugai!“ Ir tame anekdote mažai kas perdėtas. „Padniestrės“ rusiškoje spaudoje jau senokai rašoma, kad tam tikrose struktūrose jau sudaryti „liaudies priešų“ sąrašai ir tiktai laukiama signalo likviduoti tuos nenaudėlius. Tiesa, pamirštama, kad Stalinas pirmiausia susidorojo su tų sąrašų sudarytojais. Pakanka prisiminti čekistų žmogėdras Jagodą, Ježovą, Berzinį bei kitus, sušaudytus Lubiankos požemiuose.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija