Atnaujintas 2007 liepos 27 d.
Nr.57
(1554)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Sulyta Lietuvos garbė

Liepos pradžia pasitiko mus šaltu lietumi. O po to sinoptikai pažadėjo greit sugrįšiant karštį. Vidurvasaris. Dešimtdienis tarp karaliaus Mindaugo karūnacijos ir Žalgirio mūšio metinių išsiskyrė tik politiniu vangumu. Net Seimo nariai išėjo atostogų, iki tol dar suspėję įsiutinti daugelį šalies piliečių.

Kalbėdamas Liepos 6-osios proga Prezidentas prisiminė, kad turime praeitį, kuria galime didžiuotis. Tačiau nežinia, ar šiandiena didžiuosis mūsų vaikai ir vaikaičiai. Lietuva įpusėjo aštuonioliktuosius savo nepriklausomybės metus genama pirmyn įvairiausių keistų problemų. Ar visos jos mums reikšmingos?

Liepos švenčių fone būtų prasminga pakalbėti apie tikrąsias ir išgalvotas mūsų valstybės problemas. Kol kas skaudžiausia mums atrodo medžiaginė būtis. Vis giriamės savo europietiškumu, o tebesivelkame ES uodegoje pagal savo pragyvenimo lygį. Paskutinių vietų toje ekonominėje sąjungoje jau neužimame, bet tai ne mūsų valdžios, o dar skurdesnių bendrijos naujokių (Bulgarija, Rumunija) nuopelnas. Užtat esame pirmi pagal savižudybių skaičių 1000 gyventojų, pagal žuvusius keliuose ir ištuokų nuošimtį. TV ekranuose įkyriai šmėžuoja pagyringa reklama, kuri skelbia, kad iki 2013 metų iš ES gausime tiek ir tiek milijardų paramos ir pasivysime gyvenimo kokybe likusią europinės bendrijos dalį. Tai net neatrodo juokinga, greičiau graudu – kiek tos paramos bus išvogta godžių valdininkų, išnaudota „administravimo“ tikslams, siekiant pamaitinti riebių klerkų armiją ar išlaikant neperspektyvias ūkio šakas? Juk vien gremėzdiško ir neefektyvaus, vakariečių akimis žiūrint, mūsų žemės ūkio sektoriaus dotavimas suvalgo didelę minėtos paramos dalį. Bet net ir duodamą paramą ne visada sugebame pasiimti.

Vyriausybė, Seimas ir Prezidentas viešai deklaruoja susirūpinimą katastrofiškais emigracijos mastais. Bet nesusimąsčius puolama rengti įstatymą dėl Seimo narių rentų. Dejuojama dėl demografinių problemų, tačiau didžiausią triukšmą sukelia draudimas surengti sostinėje seksualinių mažumų manifestaciją. Kalbama apie rūpestį žmonėmis, nors vietoj elektros tilto į Vakarus statybos tauta mulkinama pusiau privačios naujos AE statybos perspektyva. Fantazuojama apie pažangias technologijas ir edukacinius proveržius, bet kartu išgirstame apie ruošiamą totalų aukštojo mokslo apmokestinimą. Kasdien brangstančius vaistus vejasi „džiugios“ žinios apie ruošiamus naujus, papildomus sveikatos mokesčius. Smagu…

Ar tokie valdžios akibrokštai paskatins tautiečius sugrįžti namo? Abejoju. Tuo netiki ir mūsų darbdaviai, prašantys leidimų masiškai įsivežti darbininkų iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ar net Kinijos.

Medžiaginės būties sunkumai nebūtų skaudžiausia kasdienybės dalimi, jei mus lydėtų pasididžiavimas savo valstybe, savo žmonėmis ir sava istorija. Deja, iš praeities stiprybės semtis sunkoka, nes paaiškėjo, kad esame ir buvome Europos patvorys ir papelkys, pakraštys ar net pauodegys. Patys nieko nesukūrėme, tik viską perėmėme iš kaimynų, maloningai sutikusių pasidalyti savo civilizacijos pasiekimais. Dauguma mūsų vadų ir valdovų buvo šunsnukiai, nors ir „savi šunsnukiai“, pasigardžiuodamas pabrėžia kosmopolitiškas intelektualas. Jūs prieš? Jūs patriotas? Na, jei patriotas, tai esate idiotas, svariai priduria kitas minties galiūnas.

Lietuvių tautinė savigarba nugulė į istorijos stalčius dar dainuojančios revoliucijos metais ir kruvinomis Sausio dienomis. Idealizmas ir tautinė savigarba valdžios kažkaip nepastebimai pakeista baimingu trypčiojimu ir nereikalingu šunuodegiavimu prieš didesnius ar piktesnius kaimynus. Lietuva uoliai puola remti demokratines revoliucijas Rytų Europoje ar net Kaukaze, solidariai įvedinėja tvarką musulmoniškose šalyse ar Balkanuose. Bet sugebėjimo garbingai bendrauti su kaimynais trūksta. Ar svetimų abėcėlių plėtra ir svetimų aukštųjų mokyklų steigimas Lietuvoje jau yra tokia strateginė būtinybė? Ar mums neužtenka savų 23 (!!!) „aukštųjų“ mokyklų?

Konvulsiškai bailiai numarintas mūsų saugumiečio žūties tyrimas Breste, o širdies draugės Lenkijos futbolo chuliganai Vilniuje surengia riaušes, kurių vietinė policija jau nesugeba pažaboti… Ko tada vertos mūsų generalinio policijos komisaro pagyros pavasarinių Talino įvykių fone, jei nesugebama susidoroti su keliais šimtais girtų lenkų riaušininkų? Jų negalima liesti, nes tai „strateginės partnerės“ chuliganai? O kaip su ta vyresniąja sese Lenkija? Ar pašalintas lietuvius įžeidžiantis paminklas Berznyke, riogsantis prie pat lietuvių karių kapų? Ar Seinų lietuviškoji gimnazija visada gauna visą jai priklausantį finansavimą?

Lyg ir negirdėti gerų žinių iš tos pusės. Tačiau kasdien išgirstame naujienų apie lenkiškų mokyklų plėtrą lietuviškųjų sąskaita netgi sostinėje. Apie tolesnes Rytų Lietuvos apylinkes nėra ko ir kalbėti. Tiesa, pasigirdo kalbų apie naujas savivaldybes. Pasirodo, iš devynių planuojamų savivaldybių dauguma jų bus Vilniaus krašte: Eišiškėse, Nemenčinėje, Pabradėje, Kalveliuose ar net Jašiūnuose. Tai bus džiaugsmo autonomininkams ir jų sekėjams… Nesusimąstoma, kad tų savivaldybių jau ir šiandien per daug, o naujosios dažniausiai tėra juokingos vietos savivaldos karikatūros, į kurias net dirbti daugelis valdininkėlių atvažiuoja iš kitų, didesnių miestų (Kalvarija, Rietavas, Kazlų Rūda ir pan.).

Kol daugelis piliečių sėdėjo namuose ir keikė kelias paras besitęsiančią liūtį, lietuviukai iš viso pasaulio dainavo Dainų šventėje. Žinoma, daugumą sudarė dainininkai, muzikantai ir šokėjai iš Lietuvos. Tačiau didžiausią susižavėjimą ir pagarbą sukėlė svečiai iš tolimų kraštų. Daugelis jų jau ir lietuviškai liežuvius sunkiai laužo, bet dar nepraradę savo patriotiškumo ugnelės.

Jie vis dar myli Lietuvą… Ar mes ją mylime taip pat stipriai, kaip ją myli tie, kurie jos jau neteko? Ir ar daug užsienio lietuvių saviveiklos kolektyvuose dalyvauja naujosios bangos emigrantų, atvykusių į užsienius paskutiniaisiais metais? Žiūrint į tų emigrantų veidus TV ekranuose ar klausantis jų kalbų internete, radijuje ar spaudoje, galima tuo smarkiai suabejoti.

O valdžios vyrai ir toliau tyčiojasi iš tautos. Jų pasipūtimo nepajėgia nuplauti jokios, net smarkiausios liūtys. Pamenate šlykštų besityčiojantį partinės mokyklos absolvento ir kiaulininkystės specialisto veidą: „Jums ką, vidurius paleis, jei aš gausiu rentą?“

Ir tai yra Seimo grietinėlė, valdančiosios koalicijos narys ir Seimo vicepirmininkas. Kokie tada yra kiti, paprasti Seimo nariai?

Antanas UOSIS

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija