Atnaujintas 2007 rugpjūčio 1 d.
Nr.58
(1555)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Pakaunės „kairieji“ ir „dešinieji“

Vytautas Landsbergis

Liepos 21-ąją per „Žinių radiją“ išgirdęs debatus dėl Pakaunės įvykių ir J.Abromavičiaus žūties, noriu šiek tiek padėti dalyvavusiems ginče ir šio radijo „Rakto“ klausytojams.

Daug sykių buvo paminėti „dešinieji“ ir jų vienoks ar kitoks požiūris į savanorių poelgį, taip pat galų gale rimčiau pasvarstytas Rusijos ir jos slaptųjų tarnybų interesas. Čia naudinga imti grynus faktus ir juos grupuoti – kas kur tada buvo ir ką darė, ko siekė. Viena pusė – už taikų sprendimą ir savanorių grįžimą į vietas gavus jų teisių ir apsaugos garantijų. Kita pusė – likviduoti problemą jėga ir bausti nusikaltusius.

Už kuo greitesnį taikų konflikto ir didesnių grėsmių pašalinimą pasisakė vadinamieji „dešinieji“, ir pasisakė iš karto, o ne taip, kaip bandė plepėti viena žurnalistė, neva „kai perversmas nepavyko“.

Perversmas – tai išties nesąmonė, nors „Kauno laikas“ ir platino propagandinius kurstymus apie „žygį į Vilnių“. Savanoriai iš karto paskelbė pareiškimą, pasirašytą J.Maskvyčio ir A.Pangonio, kad nevartos ginklo, tačiau jei bus puolami – ginsis.

Štai toks puolimas pasinaudojus grupės savanorių neprotingu poelgiu ir buvo didžiausia grėsmė Lietuvai. Ne be reikalo tikriausiai ir Vidaus kariuomenės pirmasis pulkas Kaune perspėdamas paskelbė savo požiūrį, kad prieš savanorius neis.

Už jėgos panaudojimą prieš „ginkluotą gaują“, „kriminalinius nusikaltėlius“, kuriems sunaikinti pakaksią 15 minučių, pasisakė generalinis prokuroras A.Paulauskas ir Kauno prokuratūra, vidaus reikalų ministras R.Vaitiekūnas, Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas V.Petkevičius, iš esmės ir krašto apsaugos ministras A.Butkevičius (miške nusikaltėliai, kurie turėsią atsakyti). Štai variantas, kurį norintieji gali dabar vadinti „kairiuoju“. Vadinamieji dešinieji darė viską, kad to neįvyktų. „Kauno laikas“ – veikiau, kad įvyktų.

Kurį scenarijų – taikų derybinį ar nedelsiamą jėgos – būtų pasirinkusi Rusijos karinė žvalgyba GRU, turbūt nesunku numatyti. Tad į atitinkamą sutampančio intereso pusę juos ir padėkim.

Lietuvos laimei, prezidentas A.Brazauskas nepasirinko „kairiojo“ arba jėgos sprendimo, nors jį ir bandė paveikti, kaip nuskambėjo pastaruoju metu, paties J.Abromavičiaus atnešta žinia, neva savanoriai svarstą, kokio kalibro kulka nušovus prezidentą.

„Jokio jėgos naudojimo“, – pasakė A.Brazauskas pokalbyje su manimi, ir išėjęs iš Prezidento kabineto mačiau, kaip šia žinia apsidžiaugė Jonas Gečas. Čia jo ir ministro A.Butkevičiaus politinė samprata ir veiklos linijos jau buvo išsiskyrusios. J.Abromavičiaus ir V.Vilkelio provokuojantis įsakymas dėl ginklų surinkimo į centralizuotas saugyklas jau buvo kvalifikuotas kaip neteisėtas.

Beje, taikinančiai derybinei „dešinei“ linijai tuo metu atstovavo ne tik parlamentarai A.Patackas, S.Pečeliūnas ar buvę parlamentarai L.Simutis, A.Svarinskas, bet ir Seimo sudarytos komisijos pirmininkas N.Medvedevas, jos narys Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas G.Kirkilas.

Tiek žinių, glaustai praskaidrinančių vaizdą. Ir žodžiai apie „grybavimą“ tuomet buvo pasakyti monsinjoro Alfonso Svarinsko, prašau nepriskirti man šio nepaklusniųjų miško demonstracijos patikslinimo. Mano vertinimas buvo griežtesnis: „Naudinga tik LDDP ir Maskvai“.

Dar matau ir vieną principingai svarbų dalyką. Subliuško A.Paulausko ir jį rėmusiųjų pastangos išskirti, izoliuoti visų įvykių grandinėje vien J.Abromavičiaus žūtį ir dėl jos apkaltinti politinius „dešiniuosius“. Pakaunės įvykių ir kitų asmenų, buvusių savanorių mirčių konteksto norėjo išvengti, tačiau tai neįmanoma. Todėl, nepriklausomai, ar dabartinė Seimo komisija nubalsuos pagal išankstinį politinį scenarijų, ar suvoks prastą rinkiminį manipuliavimą, palaipsniui einame viso vaizdo ir skaidresnės tiesos kryptimi.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija